Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Taip.

– O dabar turi! Mudvi galėsime susirasti butuką, kokį tik panorėsim!

– Nuostabu! – Mano pačios ausyse šitas šūksnis nuskambėjo kažkaip nenuoširdžiai, nors iš tiesų širdyje nudžiugau.

– Vadinasi, tu sutinki? – paklausė ji kiek atlėgusiu balsu.

– Žinoma, Lil. Garbės žodis, puiki mintis! Nedžiūgauju dėl to, kad lauke drebia sniegas, aš stypsau gatvėje, o man per kairę ranką teka karšta kava… – Pyp, pyp . Skambina kitas pašnekovas, ir nors vos nenusideginau kaklo su smilkstančia cigarete, kai ketinau atitraukti telefoną nuo ausies, spėjau pamatyti, kad man skambino Emilija.

– Velnias, Lili. Man skambina Miranda. Turiu bėgti. Sveikinu su iškraustymu! Labai džiaugiuosi dėl mudviejų. Vėliau tau paskambinsiu, gerai?

– Gerai, pasuk.

Įsijungiau kitą pašnekovą ir jau morališkai nusiteikiau išklausyti pamokslą.

– Čia vėl aš, – griežtai tarė Emilija. – Kur, po velnių, valkiojiesi? Išėjai parnešti kavos, dėl Dievo meilės. Nepamiršk, kad ir aš tą darbą darydavau, ir žinau gerai, kiek tam reikia laiko.

– Ką sakai? – šūktelėjau garsiai, dviem pirštais pridengusi mikrofoną. – Ką sakai? Nieko negirdžiu. Jeigu tu mane girdi, tai aš po kelių minučių būsiu kontoroj! – Užvožiau dangtelį ir sugrūdau telefoną giliai į palto kišenę. Nors man buvo likę pusė Marlboro cigaretės, numečiau ją ant žemės ir nuskuodžiau į darbą.

Miranda teikėsi priimti šitą kiek šiltesnę kavą ir keletą minučių tarp dešimtos ir vienuoliktos valandos paliko mudvi ramybėje. Pati užsidarė savo kabinete paplepėti su A-KIK’u. Pirmą kartą akis į akį susitikau su juo aną savaitę, kai praėjusį lemtingąjį trečiadienį apie devintą nuvežiau jai Didžiąją knygą. Jisai ėmė iš spintos paltą ir gal dešimt minučių tauškė apie save trečiuoju asmeniu. Nuo tada jis man skirdavo ypatingą dėmesį, kai kas vakarą atsirakindavau ir įeidavau į jų namus. Jis visados paklausdavo manęs apie darbą ar už ką nors pagirdavo. Žinoma, jo žmonai tokios gražbylystės nerūpėjo, bet man jo draugija atrodė maloni.

Norėjau paskambinti ryšių su visuomene darbuotojams ir paprašyti parūpinti man keletą naujų drabužių į darbą, bet Mirandos balsas nuvijo šalin mano mintis.

– Emilija, aš noriu pietų, – pareiškė ji iš savo kabineto, į nieką konkrečiai nesikreipdama, nes Emilija reiškė kurią nors iš mudviejų. Tikroji Emilija pažvelgė į mane ir linktelėjo. Tai reiškė, kad galiu imtis šio darbo. Smith and Wollenski telefono numeris buvo užprogramuotas mano darbo telefone, ir kitam laido gale aš išgirdau naujokės balsą.

– Sveika, Kim. Čia Andrėja iš Mirandos Pristli biuro. Ar yra Sebastianas?

– Labas. Koks, sakėt, jūsų vardas? – Nors aš skambindavau vis tuo pačiu laiku dukart per savaitę ir iš anksto prisistatydavau, ji nuduodavo, tarsi mudvi nebūtume pažįstamos.

– Iš Mirandos Pristli biuro. Iš Podiumo. Klausyk, nesupyk, bet aš labai skubu. Ar negalėtum sujungti su Sebastianu? – Jeigu būtų atsiliepęs kas nors kitas, būčiau tiesiog pateikusi eilinį Mirandos užsakymą ir tiek. Bet kadangi šita puskvaile negalėjau pasitikėti, tai nusprendžiau prašyti sujungti su pačiu šeimininku.

– Gerai, tuojau pažiūrėsiu, ar jis neužsiėmęs. – Patikėk manim, Kim, jis tikrai neužsiėmęs. Miranda Pristli yra jo karalienė .

– Sveikutė, Ende! Kaip laikaisi? – sušvokštė į ragelį Sebastianas. – Tikiuosi, skambini dėl to, kad mūsų nuostabioji madų žurnalo leidėja pageidauja savo pietų, ar ne?

Įdomu, ką jis atsakytų, jeigu aš nors kartą paprieštaraučiau ir pasakyčiau, kad pietų nori ne Miranda, o aš pati. Šiaip ar taip, restoranas nepriiminėdavo užsakymų į namus, bet šiai karalienei buvo daroma išimtis.

– Taip, žinoma. Jinai ką tik pareiškė, kad labai norėtų ko nors nepaprastai gardaus iš jūsų restorano. Ir dar siunčia jums visiems linkėjimų. – Miranda net ir prie stulpo kalama nebūtų atspėjusi, iš kokios skylės pristatomi jai pietūs ar kokia tos skylės savininko pavardė, bet jis visados baisiausiai nudžiugdavo, kai aš jam perduodavau labų dienų. Šiandien jis taip apsidžiaugė, kad net sukrizeno.

– Nuostabu! Tiesiog nuostabu! Lėk greičiau pas mus, mes tuojau paruošim, – pakvietė su dar didesniu susižavėjimu balse. – Laukiu tavęs. Ir perduok jai labų dienų nuo manęs!

– Būtinai perduosiu. Iki. – Aš jau pavargau nuo tokio meilikavimo jo ego, bet jisai man smarkiai palengvindavo darbą, todėl verta buvo pasikankinti. Kaskart, kai Miranda nepietaudavo mieste, aš jai ant stalo padėdavau vis tuos pačius patiekalus ir ji ramiai sau pietaudavo užsidariusi duris. Specialiai šiuo tikslu spintelėje virš savo stalo laikiau keletą porcelianinių lėkščių. Daugiausia tai buvo garsių dizainerių atsiųstos lėkštės iš naujų indų namams kolekcijų. Nors keletą buvau pasiskolinusi ir iš mūsų valgyklos. Būtų apmaudu kontoroje turėti dar ir padėklų ar dantytų peilių mėsai bei lininių servetėlių atsargas, bet Sebastianas man parūpindavo visa tai drauge su patiekalais.

Dar kartą užsimečiau ant pečių savo juodą vilnonį paltą, susigrūdau į kišenę cigaretes ir telefoną ir išlėkiau pro duris į lauką, kur tvyrojo niūri vasario popietė, vis giliau grimztanti į nykias pavakario sutemas. Nors iki restorano buvo tik penkiolika minučių, rengiausi išsikviesti mašiną, bet paskui apsigalvojau ir nusprendžiau pravėdinti plaučius. Užsidegiau cigaretę ir giliai įtraukiau dūmo. Kai išpūčiau, nežinau, nuo ko man palengvėjo: nuo kartaus dūmo, tyro oro ar tiesiog susijaudinimo.

Aš jau pripratau prie be tikslo slampinėjančių turistų. Anksčiau su panieka žvelgdavau į telefonu kalbančius pėsčiuosius, bet pati atsidūrusi darbų sūkury pamažu pasidariau kalbančia praeive. Išsitraukiau iš kišenės telefoną ir surinkau Alekso mokyklos numerį. Jeigu mano atmintis nemeluoja, tai jis dabar turėtų pietauti mokytojų svetainėje.

Telefonas dukart pyptelėjo ir aš išgirdau ploną spiegiantį moterišką balsą.

– Sveiki. Jūs paskambinote į du šimtai septyniasdešimt septintą vidurinę. Ponia Vitmor jūsų klauso. Kuo galiu jums padėti?

– Ar galima Aleksą Finemaną?

– O kas jo prašo?

– Andrėja Sachs, jo draugė.

– O, taip, Andrėja! Mes labai daug apie tave girdėjom. – Ji taip greitai bėrė žodžius, kad, atrodė, tuoj ims ir užsprings.

– Nejaugi? Kaip… kaip malonu. Žinoma, ir aš apie jus daug girdėjau. Aleksas man apie kiekvieną iš jūsų pripasakoja nuostabiausių dalykų.

– Mat kaip gerai. Žinai, Andrėja, girdėjau, tu turi fantastišką darbą. Turbūt labai įdomu dirbti pas tokią talentingą moterį. Tau nepaprastai pasisekė.

O, taip, žinoma, ponia Vitmor. Man iš tiesų labai pasisekė. Taip pasisekė, kad nė neįsivaizduojat. Negaliu apsakyti, kokia vakar buvau patenkinta, kai mane šefė pasiuntė nupirkti tamponų, o paskui iškoneveikė, kad ne tų parnešiau ir kad apskritai nieko nepadarau tinkamai. Turbūt tik savo sėkme galėčiau paaiškinti, kodėl man kas rytą dar prieš aštuonias tenka rūšiuoti ir atiduoti į cheminį valymą kitų žmonių prakaitu dvokiančius ir riebaluotus drabužius. Pala! Aš manau, kad vis dėlto laimingiausia mergina iš visų pasijutau tada, kai ištisas tris praėjusias savaites skambinėjau trijų valstijų kinologams, prašydama padėti surasti du puikius prancūzų buldogo veislės šunyčius, kad dvi nedraugiškos išlepintos panelytės galėtų džiaugtis savaisiais augintiniais. Tai štai kaip!

– Iš tiesų darbas puikus, – atrėžiau jai mechaniškai. – Toks, dėl kurio milijonai merginų kristų negyvos.