Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Sveiki, ar jūs neparduodate senovinių komodų? – tiesiog išrėkiau jau antrojoj, vos pravėrusi parduotuvės duris. Šeštojoj jau nė nebesivarginau peržengti per slenkstį. Kažkoks nusmurgęs pardavėjas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų – šito juk neišvengsi! – tarsi įvertindamas, ar verta su manim prasidėti. Daugelis iš karto pastebėdavo už durų laukiantį limuziną ir apdovanodavo mane šykščiu „taip“ arba „ne“. Nors keletas paprašė smulkiau apibūdinti mane dominančią komodą.

Jeigu kuris nors prisipažindavo turįs daiktą, atitinkantį mano apibūdinimą iš dviejų žodžių, tuojau pat sekdavo trumpas antras klausimas: „Ar Miranda Pristli nebuvo užsukusi pas jus?“ Jeigu po tokio klausimo neišvadindavo manęs kvaile, tai daugelis buvo pasirengę kviestis pagalbon apsaugą. Keletas iš viso nebuvo girdėję tokios pavardės, ir tada mane apimdavo fantastiškas jausmas: pirmiausia dėl to, kad prieš mane stovėdavo žmonės, kurių gyvenimų Ji dar nebuvo spėjusi aptemdyti, ir dar dėl to, kad galėjau apsisukti ir dingti be jokių tolesnių komentarų. Apgailėtina mažuma, kuri iš karto atpažindavo jos pavardę, akimirksniu pasikeisdavo ir imdavo rodyti man didžiulį dėmesį. Vieni klausdavo, kokiai paskalų skilčiai aš rašau straipsnius. Bet, nepaisant visų mano išgalvotų istorijų, nė vienas iš jų nebuvo regėjęs Mirandos savo parduotuvėje (išskyrus tris antikvariatus, kuriuose Mirandos jau seniai nebuvo matę ir, o Dieve, kaip jos ilgėjosi! Būkit maloni, perduokit jai labų dienų nuo Frenko, Šarlotės ar Sarabetos ).

Kai iki trečios dienos pietų man vis dar nesisekė aptikti tos parduotuvės, Emilija pagaliau uždegė man žalią šviesą ir leido atvykti į biurą ir pasiklausti pačios Mirandos. Kai mašina privažiavo prie pastato, mane išpylė prakaitas. Bijojau artintis prie turniketo, nes Eduardas galėjo nepraleisti manęs nepasimaiviusios. Kol pasiekiau mūsų aukštą, mano marškinėliai jau buvo šlaputėliai nuo prakaito. Vos įžengiau į biurą, rankos ėmė drebėti kaip senutės, o mintyse puikiausiai surepetuota kalba ( Labas, Miranda. Neblogai, ačiū, kad paklausėte. O kaip jūs? Norėjau jums pasakyti, kad nors ir labai stengiuosi, man nepavyksta rasti tos senienų parduotuvės, kur prašėt. Gal galėtumėte patikslinti, kurioje – rytinėje ar vakarinėje – Manhatano pusėje ją matėte? O gal netyčia prisimenat jos pavadinimą? ) pasiklydo kaip balta avelė begaliniuose mano nusilpusių smegenėlių vingiuose. Aplenkdama mūsų protokolą, aš neužrašiau savo klausimo į žinučių suvestinę; pasiprašiau leidimo prieiti prie jos stalo – jos vos neištiko šokas, kad aš neprašyta prabilau pirmoji, – ir mane ji priėmė. Trumpai tariant, Miranda dūsaudama ir dejuodama išklausė mano prašymą ir, kaip tik ji viena moka, maloniai mane įžeidinėdama, atsivertė savo juodą odinį Hermes aplanką (gan nepatogiai, bet stilingai perrištą baltu Hermes šalikėliu) ir kyštelėjo man… tos parduotuvės vizitinę kortelę.

– Visą reikalingą informaciją buvau palikusi tau telefono žinutėje, An-drė-ja. Argi taip sunku paklausyti ir užsirašyti? – Kad ir koks velniškai stiprus noras su ta pačia vizitine kortele išvagoti jai fizionomiją užvaldė visą mano esybę, aš tik linktelėjau ir išėjau. Pažvelgusi į kortelę perskaičiau adresą: rytinė 68 gatvės dalis, Nr. 244. Aišku. Į rytus ar į vakarus, į kairę ar į dešinę, Antrasis aveniu ar pats Amsterdamas – koks suknistas skirtumas, nes parduotuvė, kurios ieškodama prasimaliau trisdešimt tris darbo valandas, nė nebuvo pastate, pažymėtame 70 numeriu.

Kaip tik apie tai buvau pagalvojusi, kai užsirašinėjau paskutinį Mirandos vidurnakčio prašymą, o paskui nubėgau žemyn mūsų sutartoje vietoje pasitikti Jurio. Kiekvieną rytą jisai smulkiai nupasakodavo, kur pasistatęs mašiną, kad aš teoriškai negaišdama laiko galėčiau jį surasti. Bet kas rytą, nesvarbu, kaip greitai nuskuosdavau apačion, jis pats viską atnešdavo į vestibiulį, kad nereikėtų man lakstyti po gatves ir jo ieškoti. Apsidžiaugiau pamačiusi, kad šiandien nebuvo jokios išimties: jisai rymojo ant turniketo, laikydamas rankose glėbį krepšių, drabužių ir knygų kaip koks geraširdis senelis.

– Ko čia lakstai kaip akis išdegus? – subarė mane šiurkščiu rusišku akcentu. – Visą dieną tik bėgioji ir bėgioji. Ji verčia tave labai daug dirbti, – tarė brukdamas man į glėbį besprūstančius iš rankų maišus ir dėžes. – Nepersiplėšk, girdi? Ir geros tau dienos.

Mečiau jam padėkos kupiną žvilgsnį, o Eduardui vyptelėjau pusiau juokais, tarsi norėdama pasakyti „pritrėkšiu kaip musę, jeigu bent pagalvosi paprašyti manęs išmesti kokią pozą“, bet greitai mano šypsena sušvelnėjo, nes jis nuspaudė mygtuką ir praleido mane pro turniketą be jokių komentarų. Pačiu laiku prisiminiau dar stabtelti prie Achmedo spaudos kiosko, kur į mano nešuliais apkrautas rankas jis dar įbruko Mirandos pageidaujamus laikraščius ir žurnalus. Nors pašto skyrius kiekvieną dieną prieš devynias atnešdavo visą reikalingą spaudą, aš kas rytą turėdavau nupirkti po antrą komplektą visų laikraščių, kad sumažinčiau riziką jai nors sekundę praleisti kontoroje be laikraščių. Tas pats ir su savaitiniais žurnalais. Rodos, niekam neskaudėjo galvos, kad mes kasdien kaip į balą išmesdavom pinigus už devynis laikraščius ir kas savaitę už septynis žurnalus skaitytojai, kuri permesdavo akimis tik paskalų skiltis ir madų puslapius.

Numečiau visą krūvą atsineštų daiktų po savo stalu. Atėjo laikas pirmam užsakymų turui. Surinkau seniai mintinai žinomą greitojo maisto tiekimo išsineštinai kavinės Mangia telefono numerį ir, kaip visada, atsiliepė Jorgė.

– Sveikas, storuliuk, čia aš, – prisistačiau ir įspraudžiau telefono ragelį tarp peties ir ausies, kad laisva ranka galėčiau atsidaryti elektroninį paštą. – Pradėkim dienelę. – Mudu su Jorge buvom geri draugai. Kai kalbiesi su žmogumi kas rytą po tris, keturis ar penkis kartus, tai nori nenori turi susidraugauti.

– Sveika, pupyte. Tuojau pat siunčiu tau savo vyruką. Ar ji dar neatėjo? – paklausė jis, turėdamas omeny mano pasiutusią šefę ir žinodamas, kad ji dirba Podiume, bet mažai įsivaizduodamas, kas gali valgyti tokius pusryčius, kokius aš užsakinėdavau. Jorgė buvo vienas mano rytinių kolegų – kaip aš juos vadindavau. Eduardas, Juris, Jorgė ir Achmedas leisdavo man kuo maloniausiai pradėti darbo dieną. Jie, ačiū Dievui, niekuo nebuvo susiję su Podiumu, nors kiekvieno atskirai atsiradimas mano gyvenime buvo skirtas padaryti jo leidėjos gyvenimą dar nuostabesnį. Nė vienas iš jų iki galo nesuvokė Mirandos valdžios didybės ir prestižo.

Pirmieji pusryčiai leisis į kelionę adresu Medisono 640 jau po kelių sekundžių, ir didžiausia tikimybė, kad turėsiu išmesti juos į šiukšlių dėžę. Miranda kas rytą suvalgydavo po keturis gabalėlius riebios šoninės, dvi dešreles ir lengvą sumuštinį su sūriu, užsigerdama nestipria Starbucks latte kava (su dviem gabalėliais cukraus, nepamiršai?). Kiek žinau, personalas buvo susiskaldęs į dvi stovyklas – viena už tai, kad ji visą laiką laikėsi Atkinso dietos, o kita, kad ji sirgo nežmonišku metabolizmu, kurio liūdnus padarinius sėkmingai nugalėdavo fantastiški genai. Vienaip ar kitaip, ji nė kiek nesijaudino ir šveitė riebiausią, patį kenksmingiausią maistą – nors daugelis iš mūsų apie tokią prabangą negalėdavo sau leisti nė pasvajoti. O kadangi po dešimties minučių atneštas valgis atšaldavo, tai aš vis užsakinėdavau ir mėtydavau į šiukšliadėžę tol, kol ji ateidavo. Gal būčiau galėjusi išsisukti ir bent kartą pašildydama mikrobangų krosnelėje, bet tam sugaiščiau ilgiausias penkias minutes, o ji tuoj pat pastebėtų. (An-drė-ja, kaip tau ne gėda? Tuojau pat nešk man naujus pusryčius!). Užsakinėdavau kas dvidešimt minučių ar dažniau, kol ji galiausiai paskambindavo iš savo mobiliojo ir liepdavo užsakyti pusrytį (An-drė-ja, aš tuoj būsiu kontoroj. Užsakyk man pusryčius.). Aišku, ji įspėdavo prieš dvi ar tris minutes, todėl išankstinis užsakymas buvo naudingas dvejopai: kad paskambino vos ne būdama jau už durų ir kad iš viso galėjo nepaskambinti. Jeigu dorai atlikdavau savo darbą, tai jai paskambinus aš paprastai jau būdavau užsakiusi pusryčius tris ar keturis kartus.