Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Klausyk, manau, tau jau laikas susiprasti, kad tavo išvaizda daug kam iš čia dirbančių tiesiog nepatinka. Suprantama, drabužiai ir batai brangiai atsieina, bet įmanoma kaip nors išsisukti. Mano drabužinėje tiek visokio šlamšto, kad niekas nė nepasiges, jeigu kartais sumanysi ką „pasiskolinti“. – Tardamas žodį pasiskolinti, jis dviem pirštais parodė tariamas kabutes. – Žinoma, galėtum pasinaudoti savais ryšiais ir iškaulyti nuolaidų kortelių iš geriausių dizainerių parduotuvių. Aš ir tai gaunu su trisdešimties procentų nuolaida, o kai tu dirbi pas Mirandą, tai nustebčiau, jeigu iš viso reiktų bent kiek primokėti. Neverta dėl tokių smulkmenų gadinti sau gyvenimo.

Aš jam nepaaiškinau, kad avėti Nine West, o ne Manolo batus, ar mūvėti džinsus, pirktus Macy drabužių jaunimui skyriuje, o ne Barney aštuntajame aukšte ar couture firminėje džinsų parduotuvėje, buvo mano tvirtas nusistatymas norint parodyti visiems, kad Podiumo skudurais manęs nepavergsi. Deja, aš jam linktelėjau ir pamačiau, kad jis atrodė sutrikęs, turbūt dėl to, kad nedviprasmiškai man atskleidė tiesą, jog aš kas dieną menkinu save kitų akyse. Man buvo įdomu, kas jį šitam pastūmėjo? Emilija? O gal pati Miranda? Vienaip ar kitaip, nesvarbu. Velniai rautų, sėkmingai išgyvenau tris mėnesius, ir jeigu Prada nertinis vietoj universalinėje pirkto megztinio padės man išgyventi dar devynis, tai tiek to. Aš nusprendžiau tuojau pat imtis savo drabužių spintos turinio atnaujinimo.

Pagaliau 6.50 išlekiu pro duris ganėtinai patenkinta savo naująja išvaizda. Prie mano namo su pusrytinių užkandžių vežimėliu stoviniuojantis vaikinukas man net švilptelėjo, o nenuėjus nė dešimties žingsnių mane sustabdė moteris ir pasiguodė, kad ji jau tris mėnesius varvino seilę dėl tokių batų. Nieko, priprasiu, pagalvojau. Juk kiekvienam reikia ką nors iš ryto apsirengti, o su šitais drabužiais jaučiausi gerokai pakiliau nei su savaisiais. Kaip jau buvau įpratusi, nuėjau iki posūkio į Trečiąjį aveniu ir iš karto susistabdžiusi taksi susmukau ant šiltos galinės sėdynės, tiek pavargusi, kad net pamiršau padėkoti Dievui už tai, kad nereikia grūstis į metro, ir burbtelėjau:

– Medisono šeši šimtai keturiasdešimt, ir prašau greičiau. – Vairuotojas žvilgtelėjo į mane pro galinio vaizdo veidrodėlį ir užjaučiamai šyptelėjęs tarė:

– O, taip. Elias-Clark pastatas.

Suktelėję į kairę, nudūmėme Devyniasdešimt septintąja gatve, paskui vėl pasukom kairėn į Leksingtono gatvę, kur nesustodami movėm pro šviesoforus, o tada Penkiasdešimt devintąja, iš kurios pasukom į Medisono. Lygiai po šešių minučių, kadangi dar nebuvo spūsčių, taksi stabdžiai aižiai sucypė prie didžiulio tviskančio monolito, kuriame tenykštė publika buvo negailestingai mokoma sekti geresniųjų pavyzdžiu. Kaip ir kiekvieną rytą, skaitiklis rodė šešis dolerius ir keturiasdešimt centų. Aš, kaip ir kiekvieną rytą, kyštelėjau vairuotojui dešimties dolerių banknotą.

– Grąžos nereikia, – linksmai tariau jam ir pajutau didžiulį džiaugsmą, kaip ir kiekvieną rytą, kai vairuotojo veide išvysdavau laimingą nuostabą. – Moka Podiumas .

Čia man neiškilo jokių sunkumų. Man užteko vienos savaitės pamatyti, kad finansinė apyskaita Elias-Clark pastate ganėtinai palaida ir toli gražu nėra svarbiausias dalykas. Kas dieną nurašyti po dešimt dolerių taksi išlaidoms buvo vieni niekai. Kitoje kompanijoje iš karto paklaustų, kas tau iš viso davė teisę į darbą važinėti taksi? O Elias-Clark stebėdavosi, kodėl važinėju taksi, kai visą parą galiu naudotis firmos automobiliais. Kas dieną numelždama po dešimt dolerių – nors ir tvirtai žinojau, kad nuo mano išlaidavimo nenukenčia absoliučiai niekas, – jaučiausi kur kas pakiliau. Kai kas tai pavadintų „pasyviuoju agresyviu maištu“. O man tai buvo savotiškas sąskaitų suvedimas.

Stryktelėjau iš taksi vis dar džiūgaudama, kad kažkam padariau gerą darbą, ir pasukau link šeši šimtai keturiasdešimtu numeriu pažymėto namo Medisono gatvėje. Nors jis buvo vadinamas Elias-Clark pastatu, didesnę jo pusę nuomojo vienas prestižiškiausių bankų mieste – JS Bergmano bankas. Mes su juo neturėjome jokių bendrų reikalų, visgi turtingieji bankininkai bendrame vestibiulyje nevengdavo pakirkinti mūsų mados gražuolių.

– Sveika, Ende! Kaip laikaisi? Seniai nesimatėm, – mane pasivijęs balsas skambėjo labai neryžtingai ir, sakyčiau, kvailokai. Pagalvojau, koks čia velnias neduoda man ramybės?

Mintyse jau rengiausi pradėti kasrytinę procedūrą su Eduardu, bet išgirdusi savo vardą atsisukau ir išvydau Bendžaminą, vieną iš daugybės buvusių Lili koledžo laikų draugelių, sudribusį palei sieną prie pat įėjimo į pastatą. Jam buvo nė motais, kad stirksojo tiesiog ant šaligatvio. Jisai buvo vienas iš daugybės Lili vaikinų, su kuriais ji draugavo, ir vienintelis, kurį ji tikrai nuoširdžiai mylėjo. Jau seniai nebuvau kalbėjusi su mūsų Bendžiuku (jis baisiai nemėgdavo, kai mes jį taip vadindavom), nes Lili ant jo užpyko ir pasiuntė po velnių, kai užklupo besimylintį su dviem jos draugėm iš koledžo choro. Nuvažiavo neįspėjusi pas jį į svečius (į jo nuomojamą butą toli nuo koledžo) ir užtiko išsidrėbusį visu gražumu svetainėje su dviem mergom – sopranu ir kontraltu. Vargšelės nuo to karto nedrįsdavo pažvelgti Lili į akis. Bandžiau ją raminti ir įtikinti, kad ten buvo tik koledžo laikų kvailionė, bet ji nesidavė perkalbama. Kelias dienas žliumbė nesustodama ir maldavo manęs niekam nesakyti, ką užtikusi. O man ir nereikėjo, nes šitą darbą padarė jis pats – pliurpė visiems, kas tik klausė, apie tai, kaip jis „dulkino dvi dainuojančias kekšes“, anot jo, o „trečioji žiūrėjo“. Iš jo pasakojimo galėjai suprasti, kad Lili visą tą laiką buvo šalia ir patogiai įsitaisiusi ant tos pačios lovos stebėjo, kaip jos šaunusis nedorėlis vaikinas demonstruoja savo vyriškumą. Lili prisiekinėjo niekada daugiau gyvenime neįsimylėsianti ir, atrodo, iki šiolei savo duoto žodžio tvirtai laikėsi. Ji miegojo su daugybe vaikinų, bet nė vieno neprisileisdavo ilgesniam laikui, bijodama, kad nepasikartotų kas nors jau patirto.

Dirstelėjau į jį dar sykį, bandydama įžvelgti jo veide pažįstamų Bendžiuko bruožų. Jis buvo atletiškas ir patrauklus. Visai normalus vaikinas. Bet pas Bergmaną tapo žmogumi su kiautu. Jis vilkėjo per didelį suglamžytą kostiumą ir, rodės, iš „Marlboro“ cigaretės traukė ne dūmus, o kokaino miltelius. Septintą valandą ryto jis atrodė jau visiškai nusiplūkęs, o man į jį žiūrint širdy net lengviau pasidarė. Džiaugiuosi, jog jam atlyginta už tai, kad prikiaulino Lili ir kad vis dėlto aš ne vienintelė trenkiuosi į darbą tokį nepadoriai ankstyvą metą. Jam, vargšeliui, turbūt mokėjo po šimtą penkiasdešimt tūkstančių žalių per metus, bet ir tegu, bent jau tuokart nesijaučiau vieniša.

Bendžiukas mostelėjo ranka su smilkstančia cigarete, kurios silpna liepsnelė nurėžė lanką darganoto žiemos ryto tamsoje, ir pakvietė prieiti arčiau. Būgštavau, kad galiu pavėluoti į darbą, bet Eduardas pažvelgė į mane taip, tarsi sakytų: „Nesijaudink, jinai dar neatėjo. Būk rami.“ Ir aš priėjau prie Bendžiuko. Jo akys buvo apsiblaususios, be jokios kibirkštėlės. Turbūt manėsi tik jis turįs bosą tironą. Cha! O, kad jis žinotų! Norėjosi garsiai nusikvatoti.

– Pastebėjau, kad tu vienintelė kas rytą taip anksti ateini, – murmtelėjo po nosimi, o aš tuo tarpu įnirtingai krepšyje ieškojau lūpdažio, ketindama pasigražinti prieš puldama į liftą. – Kodėl?