Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Tyla. Kūną smelkianti, nepakeliama, nesibaigianti, kurtinanti, iš proto varanti tyla.

Žinojau, kad reikia užsičiaupti, kad pati sau kasu kapo duobę, bet niekaip negalėjau susilaikyti.

– Atleiskite, kad sutrukdžiau. Tuojau pakabinsiu ant kabliukų, kaip liepėte, ir išeisiu. – Liaukis čia pliurpus! Jai nusispjauti į tai, ką tu darai. Atlik savo darbą ir nešdinkis . – Ką gi, skanios jums vakarienės. Malonu buvo susipažinti, – pasisukau išeiti ir kaip tik tada suvokiau, kad apsijuokiau ne tik prasižiojusi apskritai, bet ir dėl to, ką pasakiau. Malonu buvo susipažinti? Su manimi nė vienas iš jų nė nepasisveikino, ką jau kalbėti apie susipažinimą.

– Emilija! – išgirdau dar kartą, kai tiesiau ranką prie durų rankenos. – Emilija, žiūrėk, kad rytoj šitai nebepasikartotų. Mes nemėgstam, kai mums trukdo. – Durų rankena pati savaime nusviro drauge su mano ranka, ir aš pagaliau atsidūriau koridoriuje. Mano vizitas užtruko mažiau nei minutę, bet jaučiausi taip, tarsi po vandeniu būčiau perplaukusi visą olimpinį baseiną.

Sudribau ant minkštasuolio ir ilgais nevalingais įkvėpimais gaudžiau orą. Ak, ta ragana! Pirmą sykį pavadinusi mane Emilija galėjo ir apsirikti, bet antrąkart tai padarė neabejotinai tyčia. Kaip dar geriau gali suniekinti ir sumenkinti žmogų, nei pavadinti jį svetimu vardu, ką jau kalbėti apie tai, kad į jo pasirodymą tavo namuose nekreipi nė menkiausio dėmesio? Jau ir taip žinojau, kad redakcijoje esu žemiausio rango gyva būtybė, nes Emilija ne kartą turėjo progos man šitą demonstratyviai pabrėžti, bet negi ir Mirandai buvo taip svarbu dar sykį įgnybti ir priminti man šitą karčią tiesą?

Galėjau šitaip sėdėti kiaurą naktį ir svaidyti šmaikščias kritikos strėles į stiklines PH A duris, jei mano ausų nebūtų pasiekęs duslus krenkštelėjimas. Pakėliau galvą ir priešais save išvydau mažąjį liftininką, klusniai nudelbtomis į žemę akimis ir kantriai laukiantį, kada ateisiu jam į kompaniją.

– Dovanokit, – mandagiai atsiprašiau ir įžengiau į liftą.

– Nieko tokio, – ištarė tyliai ir toliau atidžiai stebeilijo medines lifto grindis. – Paskui bus lengviau.

– Ką sakėt? Dovanokit, neišgirdau. Ką jūs pasakėte?

– Nieko, nieko. Štai ir atvykom, panele. Gero jums vakaro, – liftas atsidarė ir aš išvydau vestibiulyje laukiančią Emiliją, įnirtingai plepančią su kažkuo telefonu. Pamačiusi mane, ji užvožė dangtelį.

– Kaip sekėsi? Viskas gerai, ar ne?

Pamaniau, gal būtų neblogai jai papasakoti viską, kas man nutiko ten viršuje, gal ji kaip draugiška kolegė mane užjaustų, paguostų, bet jaučiau, kad galiu susilaukti tik dar vieno ilgiausio pamokslo. Taigi gal geriau neprasidėti .

– Viskas kuo puikiausiai. Jokių nesusipratimų. Jie vakarieniavo, ir aš padėjau daiktus ten, kur tu liepei.

– Šaunu. Taigi dabar žinosi, ką reikės daryti kiekvieną vakarą. Paskui sėdi į mašiną ir dumi namo. Beje, sėkmės tau šįvakar Maršalo vakarėlyje. Mielai eičiau ir aš, bet esu užsirašiusi bikinio srities depiliacijai, negaliu nenueiti. Ar gali patikėti, kad eilė dviem mėnesiams į priekį? O dar tik žiemos vidurys. Eilėj turbūt visi tie, kurie rengiasi atostogauti žiemą. Teisingai? Nesuprantu, kodėl vidury žiemos visos Niujorko moterys staiga užsigeidžia nusidepiliuoti bikinio sritį? Keista, bet nieko nepadarysi, taip jau yra.

Man galvoje tvinkčiojo su kiekvienu jos ištartu žodžiu ir visai nesvarbu, ar aš tylėjau, ar ką nors jai sakiau, turėjau iki galo išklausyti litaniją apie bikinio srities depiliaciją. Verčiau jau būčiau leidusis apšaukiama dėl to, kad sutrukdžiau Mirandai vakarieniauti.

– Na, tikrai nieko čia nepadarysi. Ką gi, aš jau bėgsiu. Prižadėjau Džeimsui susitikti lygiai devintą, o jau dešimt minučių po. Rytoj pasimatysim?

– Taip. Būtinai. Tiesa, noriu pasakyti, kad nors dabar jau esi tinkamai apmokyta, visgi į darbą turi ateiti lygiai septintą. O aš atsirasiu aštuntą. Miranda šitą žino. Čia įprasta, kad vyresnioji padėjėja ateina valanda vėliau, nes ji daugiau dirba. – Vos nagais neįsikabinau jai į gerklę. – Atlik viską, kas priklauso padaryti iš ryto taip, kaip mokiau. Jeigu kas, skambink, bet, manau, ir taip viskas aišku. Iki, – jinai stryktelėjo į antrąją mašiną, kuri laukė prie išėjimo, ir įsitaisė ant galinės sėdynės.

– Viso, – riktelėjau ir aš, palydėdama ją plačia dirbtine šypsena. Vairuotojas jau buvo belipąs iš mašinos atidaryti man durelių, bet aš jį sulaikiau ir susirangiau ant sėdynės. – Prašau į Plaza .

Džeimsas manęs laukė ant laiptų, nors lauke buvo apie dvylika laipsnių šalčio. Jis buvo parėjęs namo ir persirengęs. Su juodomis ankštomis velvetinėmis kelnėmis ir iš po striukės styrančiu nertiniu balta apykakle jis atrodė labai smulkus ir neapsakomai lieknas. Aš su savo mini sijonėliu atrodžiau visiška diletantė.

– Sveika, Ende. Kaip sekėsi priduoti knygą? – mudu stovėjome eilėje prie drabužinės ir aš netyčia pastebėjau Bredą Pitą.

– Dieve šventas! Negi čia bus ir Bredas Pitas?

– Žinoma. Maršalas dažo Dženifer plaukus. Tai ji irgi turėtų čia būti. Matai, Ende, kitąsyk turbūt nebesiožiuosi, kai kur nors kviesiu. Eime pasiimsim po taurę.

Turėjau puikios progos paspoksoti į Ris ir Džonį ir nė nepastebėjau, kaip išmušė pirma valanda nakties. Jau buvau išlenkusi keturias taures ir dabar smagiai sau šnekučiavau su Vogue madų skyriaus asistente. Mudvi aptarinėjome bikinio srities depiliaciją. Gana aistringai. Ir aš nė trupučio nesidrovėjau. Dieve, pagalvojau, nardydama minioje ir ieškodama Džeimso, pakeliui pasiųsdama padlaižūnišką šypsnį Dženifer Aniston adresu, – vakarėlis visiškai neprastas . Man alkoholis jau trenkė į galvą, o be to, mažiau nei po šešių valandų jau turėsiu būti darbe. Namie nebuvau jau daugiau nei parą, todėl, pamačiusi, kad Džeimsas kažką intensyviai aptarinėja su vienu iš Maršalo salono stilistų, rengiausi nemačiom sprukti šalin, kai staiga ant nugaros žemiau juostos pajutau kažkieno ranką.

– Sveikutė, – pasilabino išvaizdus vaikinas, kurį jau anksčiau buvau pastebėjusi prie knygų staliuko. Palaukiau, manydama, kad susipras užkalbinęs ne tą merginą ar apsipažinęs ir palaikęs mane savąja drauge, bet jis tik dar plačiau nusišypsojo. – Gana nekalbi, ar ne?

– O „sveikutė“ reiškia didžiulę iškalbą, ar ne? – Ende, užsičiaupk! Mintyse sudraudžiau save. Prie tavęs lyg iš giedro dangaus per garsenybių vakarėlį prieina žavus vaikinas, o tu jį iš karto siunti po velnių? Bet jis neatrodė įsižeidęs, atvirkščiai, jo šypsena nutįso nuo ausies iki ausies.

– Atsiprašau, – burbtelėjau po nosim ir nudelbiau akis į beveik tuščią taurę. – Aš Andrėja. Duokš penkis. Šitaip daug maloniau susipažinti, – ištiesiau jam ranką ir pagalvojau, ko jisai iš manęs nori.

– Tiesą pasakius, tu irgi atrėžei neblogai. Aš Kristianas. Malonu susipažinti, Ende. – Jisai krestelėjo galvą, atmesdamas ant kairiosios akies užkritusią rudų plaukų sruogą ir gurkštelėjo Budweiser alaus tiesiai iš butelio. Nusprendžiau, kad jis man kažkur matytas, bet niekaip neprisiminiau kur.

– Geri alų, a? – paklausiau, besdama pirštu į butelį. – Nemaniau, kad tokiame šauniame vakarėlyje siūlys tokio prasto alaus.

Užuot šyptelėjęs, ko aš labiausiai tikėjausi, jisai nusikvatojo žemu, sodriu pratisu balsu.

– Tau iš tiesų kas galvoj, tas ir ant liežuvio, ar ne? – jam turbūt pasirodė, kad įsižeidžiau, nes jis dar sykį nusišypsojo ir tarė: