Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Kai Emilija išgirdo mane sakant Džeimsui, kad visgi galų gale eisiu su juo į vakarėlį, pripuolė prie manęs ir išbėrė it žirnius:

– Juk žinai, kad negalėsi niekur dingti tol, kol knyga nebus baigta, ar ne?

Aš nustėrau. Atrodė, kad Džeimsas tuoj puls ją ir primuš.

– Taip, tikrai. Norėjau pasakyti, kad šitą darbą dabar teks atlikti tau, o aš džiaugiuosi jo atsikračiusi. Kartais baisiai nusivėlinama, bet Miranda būtinai turi ją pamatyti kiekvieną vakarą, supranti? Jinai dirba ir namie. Tiek to, pasiliksiu šįvakar su tavim ir parodysiu, kaip tai daroma. Bet rytoj jau tvarkysiesi viena.

– Gerai, ačiū. Ar bent nutuoki, kada šįvakar knyga bus baigta?

– Ne, kaskart vis kitaip. Verčiau jau pasiklausk maketavimo skyriuje.

Ačiū Dievui, knyga buvo baigta apie duoto termino vidurį – pusę devynių, ir kai atsiėmusi ją iš pervargusio asistento nuėjau pas Emiliją, ši rankoje laikė šūsnį pakabų su sausai išvalytais ir į plastikinius maišus įvilktais drabužiais. Ji man paaiškino, kad drabužiai visada keliauja kartu su knyga. Miranda paprastai nešvarius drabužius atsiveža į biurą, o čia jau, mano didžiulei laimei, nuo šiolei bus mano pareiga pranešti sauso valymo įstaigai, kad atvažiuotų pasiimti. Tada į Elias-Clark atsiunčiamas žmogus, kuris juos išsiveža ir po dienos grąžina švarius ir išlygintus. Mes laikydavom juos kontoroje, drabužių spintoje, o tada arba Juris, arba mes pačios turėdavom nuvežti jai į namus. Mano darbas su kiekviena minute darėsi vis intelektualesnis!

– Ei, Riči! – linksmai šūktelėjo Emilija pypkę žindančiam dispečeriui, su kuriuo susipažinau pirmąją darbo dieną. – Čia Andrėja. Jinai vakarais vežios knygą, todėl pasirūpink, kad mašina būtų kaip reikiant. Aišku?

– Supratau, raudonplauke, – jis išsiėmė iš burnos pypkę ir atsisuko į mane. – Aš jau ta blondine pasirūpinsiu.

– Puiku. Beje, ar neduotum mums kitos mašinos, kad palydėtų iki Mirandos namų? Kai nuvešim knygą, mudvi su Andrėja važiuosim skirtingais keliais.

Tuojau pat prie mūsų privažiavo du masyvūs limuzinai. Iš pirmojo išlipo gremėzdiškai stambus vairuotojas ir atidarė mudviem galines automobilio dureles. Emilija įšoko pirmoji ir iš karto atlapojusi savo mobilųjį telefoną šūktelėjo vairuotojui:

– Prašau pas Mirandą Pristli.

Vairuotojas linktelėjo, įjungė pavarą ir mes nukūrėm.

– Ar vairuotojas visados bus tas pats? – paklausiau nustebusi, iš kur jis žino, kur reikia važiuoti.

Emilija rankos mostu paprašė manęs jos netrukdyti, nes siuntė žinutę savo kambario draugei, o paskui paaiškino:

– Ne, nors kompanijoje dirba gana nemažai vairuotojų, aš su kiekvienu iš jų važiavau pas Mirandą mažiausiai po dvidešimt kartų, todėl visi jie kelią žino atmintinai. – Ir vėl ėmė rinkti kažkokį numerį. Pasižiūrėjau atgal ir pamačiau, kad antrasis limuzinas nė kiek neatsilikdamas seka mums iš paskos.

Mes sustojome prie tipiško Penktojo aveniu pastato su kruopščiai nuplautu šaligatviu, gėlėmis apsodintais balkonais ir ryškiomis šviesomis nutviekstu holu. Tuojau pat prie mūsų mašinos prišoko vyras su smokingu ir katiliuku ir atidarė dureles. Pirma išlipo Emilija, paskui ją ir aš. Ketinau paklausti, kodėl mums neatidavus knygos ir drabužių šitam vyrui, bet susilaikiau. Kaip vėliau supratau, tokiame didžiuliame mieste durininkų pareiga buvo tiktai atidarinėti duris. Toks jau jų darbas. Emilija išsitraukė iš savo kuprinėlės su Gucci logotipu raktą, parištą ant Louis Vuitton odinio dirželio, ir padavė man.

– Aš palauksiu čia. Tu visus daiktus nuneši į jos butą. Butas A. Atrakinsi duris ir padėsi knygą ant staliuko koridoriuje, o drabužius pakabinsi ant kabliuko prie drabužių spintos. Ne į spintą, o prie jos . Ir tuojau pat išeisi. Tik nieku gyvu nesumanyk belsti ar skambinti į duris. Jinai nemėgsta, kai jai trukdo. Atrakink, palik daiktus ir užrakink, tik, žiūrėk, labai tyliai. – Jinai įbruko man į ranką tuntą pakabų su plastikiniais maišais, o pati vėl atlapojo savo telefoną. Ką gi, šitas darbas nebaisus. Kam dėl kažkokių skudurų ir knygos kelti tiek šurmulio?

Liftininkas man maloniai nusišypsojo, tyliai užvėrė duris ir spustelėjo mygtuką PH. Jisai atrodė romus it avelė, prislėgtas ir nusiminęs, tarsi nebeturėtų daugiau jėgų kovoti su jo pečius užgriuvusiomis negandomis.

– Aš jūsų palauksiu, – tarė jis švelniai, nepakeldamas akių nuo žemės. – Jūs, tikiuosi, ilgai neužtruksite.

Koridorius buvo išklotas storu tamsiai raudonos spalvos kilimu ir aš vos nesukniubau, kai batų kulniukas užsikabino už kilimo kilpos. Sienos buvo išklijuotos storais sodrios kreminės spalvos tapetais su šviesia juostele, bėgančia išilgai sienos. Prie vienos sienos buvo pastatytas veliūrinis kreminės spalvos minkštasuolis. Man prieš nosį stūksojo didžiulės stiklo durys su užrašu PH B, bet aš pasisukau šonu ir išvydau lygiai tokias pat, tik su užrašu PH A. Turėjau smarkiai susikaupti, kad nepaskambinčiau į duris. Prisiminusi Emilijos perspėjimą, kyštelėjau į spyną raktą. Spyna iš karto atsirakino ir aš, nespėjusi nė pasitaisyti plaukų ar pagalvoti, kas manęs laukia anapus durų, atsidūriau tarpdury didžiulio jaukaus vestibiulio, iš kurio nosį kuteno nepaprastai gardaus ėrienos troškinio kvapas. O štai ir ji pati gracingai kelia prie burnos šakutę. Jai iš abiejų pusių sėdi dvi juodaplaukės mergytės ir kažko tarpusavyje barasi. Priešais ją kitoje stalo pusėje sėdi augalotas, šiek tiek susivėlęs žilaplaukis vyras didžiule nosimi ir skaito laikraštį.

– Mama, liepk jai daugiau į mano kambarį neiti ir neimti mano džinsų! Jinai manęs neklauso! – paprašė Mirandos viena iš mergaičių. Miranda padėjo į lėkštę šakutę ir gurkštelėjo, kaip spėju, Pellegrino su žaliąja citrina iš stiklinės, kuri stovėjo ant stalo jai iš kairės .

– Karolina, Kesidi, pakaks. Nenoriu daugiau nieko girdėti. Tomai, atnešk dar mėtų želė, – paliepė ji. Į kambarį atskubėjo vyras, kaip supratau, virėjas, nešinas sidabriniu dubenėliu ant sidabrinio padėklo.

Ir tada aš susigriebiau gal pusę minutės stovinti ir spoksanti į vakarieniaujančią šeimyną. Manęs jie dar nepastebėjo, bet, kai žingtelėjau į koridorių staliuko link, iš karto pajutau į mane susmigusius žvilgsnius. Jau buvau besižiojanti pasisveikinti, kai staiga prisiminiau savo ne vietoj ir ne laiku įkištą trigrašį šiandien per pirmąjį susitikimą su Miranda kontoroje, ir kietai sučiaupiau lūpas. Staliukas, staliukas, staliukas. Štai jis. Padėti knygą ant staliuko . O dabar drabužiai . Sunerimusi dairiausi po koridorių tos vietos, kur turėjau pakabinti drabužius, bet niekur jos nemačiau. Už vakarienės stalo visi nuščiuvo ir aš jaučiau, kad esu akylai stebima. Niekas su manimi nepasisveikino. Atrodo, niekas, net ir mergaitės, nė nesutriko, kad po jų namus vaikšto svetimas. Pagaliau už atlapotų durų pamačiau mažą drabužių spintą ir atsargiai sukabinau į ją man iš rankų slystančias pakabas.

– Ne į spintą, Emilija, – išgirdau Mirandą tariant žodžius negarsiai, bet labai aiškiai. – Kabink ant kabliukų, kurie ir yra šiuo tikslu įtaisyti.

– Oi, sveiki! – Užsičiaupk, puskvaile! Ji nieko tavęs neklausia, todėl daryk, ką tau liepia! Bet aš nesusilaikiau. Man pasirodė pernelyg keista, kad niekas su manimi nepasisveikino ar net nepaklausė, kas aš tokia, ar galų gale neparodė matą, kad kažkas svetimas įėjo į jų butą ir sau ramiai po jį vaikštinėja. Be to, kokia aš Emilija ?! Ką – ji juokauja? O gal akla? Negi ji iš tiesų nematė, kad aš – ne ta, kuri jai dirbo visus metus? – Čia Andrėja, Miranda. Jūsų naujoji padėjėja.