Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Ačiū, – padėkojau oficialiai, nė kiek nesutrikusi, ir ištiesiau jam ranką. – Man buvo nepaprastai malonu susipažinti, Kristianai.

– Ir man, Andrėja. – Jis paėmė mano ranką, kurią aš ištiesiau tikėdamasi, kad jis paspaus atsisveikinimui, priglaudė sau prie lūpų ir palaikė kiek ilgiau, nei dera tokiu atveju. – Nuoširdžiai viliuosi, kad mudu dar pasimatysime. – Ir tada aš kažkaip niekur nei užkliuvusi, nei kaip kitaip apsijuokusi klestelėjau ant sėdynės, stengdamasi nuslėpti veidą užliejantį raudonį, bet jau buvo per vėlu. Jisai užtrenkė dureles ir nulydėjo akimis tolstančią mašiną.

Šįkart man visai neatrodė keista, kad jau du mėnesius važinėdama limuzinu anksčiau nė sykio neatkreipiau dėmesio į mašinos vidų, kad šįvakar sėdau į šešias valandas kantriai laukusio vairuotojo vairuojamą valdišką mašiną ir išvažiavau iš vakarėlio, kuriame alkūnėmis tryniausi su Holivudo garsenybėmis, ir kad atsisveikindamas man ranką bučiavo – taip, tikrai bučiavo – neginčijamai garsiausias Niujorko rašytojas senbernis. Ne, nieko čia reikšmingo neįvyko, be perstojo raminau save. Toks jų pasaulis ir toks jų gyvenimas. O tau čia tikrai ne vieta. Iš šalies pažiūrėjus, gal ir smagu, pagalvojau, bet ne tau, Martynai… Vis dėlto ilgesingai žvelgiau į ranką ir bandžiau atmintyje atgaivinti visas smulkmenas apie tai, kaip jis ją bučiavo, bet paskui kyštelėjau į krepšį tą gėdingąją ranką ir išsitraukiau telefoną. Rinkdama Alekso numerį pagalvojau, ką aš jam pasakysiu, ir iš viso, ar turiu jam ką pasakyti.

9

Man prireikė dvylikos savaičių, kad susiprotėčiau ir imčiau šluoti nuo lentynų garsių dizainerių drabužius, kuriais Podiumas tiesiog siūlyte siūlėsi mane aprūpinsiąs. Dvylika nepakeliamai ilgų savaičių su keturiolikos valandų darbo diena ir niekados ne ilgesne kaip penkių valandų naktimi poilsiui. Dvylika nelemtų savaičių, kai kiekvieną mielą dieną tave nužvelginėja nuo galvos iki kojų ir nė sykio nepagiria ar bent jau neparodo, kad šiandieną atrodai gal ir neblogai. Dvylika košmariškai ilgų savaičių, kai jautiesi visiška kvailė, neišmanėlė ir apskritai netikša. Taigi galiausiai, pradėjusi ketvirtą mėnesį Podiume (ačiū Dievui, liko dar devyni!), nusprendžiau pasikeisti, tapti kitokia moterimi ir pradėti tinkamai rengtis.

Kėlimasis rytais, rengimasis ir sprukimas pro duris ištisas dvylika savaičių taip mane išsunkė, kad aš net jau pradėjau galvoti, jog mano dalia palengvės, jeigu įsitaisysiu pilną spintą „darbui tinkančių“ drabužių. Iki šiolei rytinis rengimasis man būdavo daugiausia stresų kelianti ir taip jau suknistos dienos pradžios rutina. Žadintuvas sučirkšdavo taip anksti, kad man būdavo gėda kam nors prisipažinti, kada aš rytais keliuosi. Vien tik užuomina apie žadintuvą man sukeldavo fizinį skausmą. Pradėti darbą septintą ryto būdavo taip sunku, kartais net keista. Man ir anksčiau yra tekę kelis kartus atsikelti anksti ir dar prieš septynias išlėkti iš namų, kai skubėdavau į oro uostą ar kai reikėdavo ką nors pasikartoti prieš tos dienos egzaminą. Bet dažniausiai tokį ankstyvą už lango brėkštantį rytą pasitikdavau dar nė neatsigulusi, ir tada viskas neatrodydavo taip tragiškai, nes priešaky laukdavo ilga ramaus miego diena. Dabar viskas buvo kitaip. Aš jaučiau nuolatinį, alinantį, nežmonišką miego stygių, ir nors ir šimtus kartų bandydavau eiti miegoti iki vidurnakčio, vis tiek neužmigdavau. Pastarosios dvi savaitės buvo ypač sunkios ir įtemptos, nes rengėmės išleisti vieną iš pavasarinių žurnalo numerių, todėl tekdavo ilgai sėdėti darbe ir laukti, kada bus baigta Didžioji knyga, kartais net iki vienuoliktos vakaro. Kai grįždavau namo nuvežusi knygą, jau būdavo vidurnaktis, o man dar reikėdavo ko nors užkąsti, išsinerti iš drabužių ir nušliaužti iki lovos. Tada jau akimirksniu išsijungdavau.

Rytinis aliarmas – vienintelis dalykas, kurio negalėdavai ignoruoti – prasidėdavo lygiai pusę šešių. Iškišdavau koją iš po vatinės antklodės ir grabaliodavau su pėda žadintuvo (o jis tikslingai visados būdavo statomas lovos gale, kad jo skambėjimas priverstų pasijudinti), aklai ieškodavau, kur nuspausti, ir tada čirškėjimas liaudavosi. Šitas veiksmas kartodavosi kas septynias minutes, iki laikrodis rodydavo keturias po šešių. O jau tada apimdavo panika, ir aš šokdavau iš lovos tiesiai į dušinę.

Toliau sekdavo mano grumtynės su drabužių spinta, dažniausiai nuo 6.31 iki 6.37. Lili, pati mažai išmanydama apie madą ir nuolatos dėvėdama kasdienę studentišką uniformą iš džinsų, nutriušusių L. L. Bean nertinių ir karolių iš kanapių žiedų, kaskart, kai susitikdavome, manęs vis klausdavo: „Niekaip nesuprantu, ką tu rengiesi, eidama į darbą? Dėl Dievo meilės, dirbi Podiume, tavo drabužiai kaip manekenės, Ende, bet nė vieno drabužėlio iš Podiumo rezervų.“

Aš jai nutylėjau, kad per pirmuosius darbo mėnesius keldavausi gerokai anksčiau, nes buvau tvirtai pasiryžusi iš savo spintos Banana Republic atsargų kasdien susiformuoti podiumišką išvaizdą. Kiekvieną rytą su puodeliu mikrobangų krosnelėje užvirintos kavos rankoje bemaž po pusvalandį stoviniuodavau priešais spintą ir rinkdavausi, kokie batai ir diržai, palaidinės ir sijonai tiktų apsirengti. Penkis kartus persimaudavau pėdkelnes, kol atrasdavau tinkamą spalvą, ir vis plūsdavau save dėl to, kad užsitempti bet kokios spalvos ar stiliaus kojines yra tiesiog nepadoru. Mano batų pakulnė visados būdavo tai per žema, per stora ar per plati. Aš neturėjau nė vieno kašmyrinio apdaro. Ir nieko nebuvau girdėjusi apie kelnaites su juostele (!), todėl kas dieną iki skausmo sukdavau galvą, kaip paslėpti apatinių įspaudžiamas rieves ant sėdynės, susilaukiančias didžiausios kritikos kavos pertraukėlių metu. Kad ir kiek kartų apsivilkdavau trumpą aptemptą palaidinę, vis tiek niekaip neišdrįsdavau ją dėvėdama eiti į darbą.

Po trijų mėnesių pagaliau aš pasidaviau. Paprasčiausiai pavargau. Emociškai, fiziškai, protiškai. Kasdienė drabužių rinkimosi kankynė išsiurbė visas mano energijos atsargas. Kol pagaliau sulaukiau trijų darbo mėnesių sukaktuvių dienos. Tądien, kaip ir kiekvieną rytą iki tolei, aš stovėjau su savo geltonuoju puodeliu, ant kurio užrašyta „Aš myliu Providensą“, vienoje rankoje, o kita įnirtingai varčiau savo mėgstamiausias senienas. Ko aš čia spyriojuosi? – paklausiau savęs. Jeigu dėvėsiu jų drabužius, dar nereiškia, kad tapsiu visiška parsidavėle, tiesa? Be to, kritika mano drabužių adresu buvo pastaruoju metu pasidariusi gana dažna ir kandi. Aš jau ėmiau būgštauti, kad galiu dėl to netekti darbo. Pažvelgiau į save didžiuliame veidrodyje ir pratrūkau kvatotis: mergaičiukė su vaikiška liemenėle (kikt!) ir su medvilninėm kelnaitėm (kikt-kikt!) įsivaizduoja prilygsianti podiumietėms? Cha! Tik ne su šituo šlamštu. Po šimts perkūnų! Aš juk dirbu Podiumo redakcijoje. Suprask pagaliau, kad rengtis tuo, kas suplyšę, nublukę, išterliota ar išaugta, tiesiog tau nebepridera. Nustūmiau šalin visas mergautines per priekį susagstomas palaidines ir išsitraukiau juodą tvido sijonėlį su Prada etikete, juodą Prada nertinį ir juodus Prada žemaaulius, kuriuos man vieną vakarą, kai laukiau Didžiosios knygos, mestelėjo Džefis.

– Kas čia? – paklausiau jo, atsmaukdama medžiaginio įdėklo užtrauktuką.

– Šitokiais, Ende, turėtum avėti kasdien, jeigu nenori išlėkti iš darbo, – šyptelėjo jis, bet pažvelgti į akis neišdrįso.

– Nesupratau!