Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Reklamos skyriui buvo palikta pardavinėti reklaminį žurnalo plotą. Kartais šis skyrius surengdavo reklaminius vakarėlius, į kuriuos nevaikščiodavo garsenybės, todėl dažniausiai ten būdavo nuobodu Niujorko aptemptakelniams (šitaip kartą man pasakė Emilija). Tokią reklamos skyriaus rengiamo vakarėlio dieną mano telefonas įkaisdavo iki raudonumo nuo skambučių, kai man mažai pažįstami žmonės prašydavo pakvietimų: „Girdėjau, šiandien Podiumas rengia vakarėlį. Kodėl nepakvietėt manęs?“ Apie vakarėlius aš visados sužinodavau iš pašalinių: redakcijos darbuotojų niekados nekviesdavo, nes jie ir taip ten neidavo. Tarsi būtų negana to, kad Podiumo merginos ir taip tyčiojosi, terorizavo ir niekino visus, kurie buvo ne iš jų tarpo, tai reklamos darbuotojams dar būtinai prireikė kurstyti nesantaikos žarijas tarp savųjų.

Reklamos pardavimo skyrius buvo pačiame siauro koridoriaus gale. Atrodė, iki jo eitum ir eitum, o kairėje pusėje buvo mažulytė mūsų virtuvėlė. Čia mes laikydavome savo arbatų ir įvairiausių kavos rūšių atsargas. Čia stovėjo šaldytuvas atsineštiems iš namų pietums – viskas, aišku, buvo tikrai nereikalinga, nes Starbucks turėjo monopolį kasdien tiekti darbuotojams visokią kavą, o valgį paprastai išsirinkdavome patys bendroje valgykloje arba užsisakydavome bet kokioje iš tūkstančio centre esančių kavinių. Bet mintis turėti virtuvėlę buvo visai nebloga, tiesiog šauni. Lyg norėtume pasigirti, ei, žiūrėkite, mes turime Lipton arbatos maišeliuose, neriebios grietinėlės kavai ir net mikrobangų krosnelę, jeigu sumanytume pasišildyti vakardienos vakarienės likučius. Mes irgi kaip visi mirtingieji!

Mirandos irštvą pasiekiau penkios minutės po septynių. Buvau tokia nusikalusi, kad vos vilkau kojas. Bet šalia viso kito manęs laukė kasdienis ritualas, apie kurį aš niekad nejaučiau būtinybės klausinėti ir dėl kurio neabejojau. Taigi ėmiausi jo su visu rimtumu. Atrakinau jos kabinetą ir uždegiau šviesas. Lauke dar buvo tamsu, ir man patikdavo kelias minutes pastovėti prekybos magnatės kabinete, paspoksoti į spindintį naktinėmis šviesomis nenuilstantį Niujorką. Tada įsivaizduodavau save lyg kino filme (kokiam tik nori, kur du meilužiai stovi apsikabinę jo 6 milijonų dolerių vertės prabangaus buto terasoje su vaizdu į upę) ir jausdavausi taip, lyg visas pasaulis gulėtų man po kojomis. Bet šviesos įsiplieksdavo ir mano fantazijos išgaruodavo. Jausmas, kad brėkštančio ryto Niujorke įmanoma viskas, staiga išgaravo it dūmas, ir į mane nuo stalo žvelgė tik du besišypsantys Karolinos ir Kesidi veidukai.

Paskui atrakinau spintą, kur kabindavau jos paltą (ir savąjį, jeigu tądien Miranda nevilkėdavo savo kailinių, nes jai nepatikdavo, kad Emilijos ar mano prasčiokiški vilnoniai paltai kabėtų šalia jos audinių). Dar čia mes laikydavom jos drabužių atsargas: nunešiotus paltus ir švarkelius, kainuojančius dešimtis tūkstančių dolerių, iš valyklos atneštus, bet dar nespėtus nuvežti Mirandai į namus drabužius, ir mažiausiai porą šimtų Hermes šalikėlių. Girdėjau, kad pernai Hermes nusprendė nutraukti gamybą jos mėgstamiausio stiliaus šalikėlių iš paprasto, bet gana elegantiško balto šilko. Kažkam iš kompanijos toptelėjo mintis, kad reiktų perspėti Mirandą, todėl paskambino ir mandagiai atsiprašė. Nė kiek nenustebusi ji atrėžė, kad baisiai nusivylė, ir tuojau pat nupirko visus alei vieno sandėlyje likusius šalikėlius. Apie penkis šimtus šalikėlių buvo atgabenta į mūsų biurą prieš du mėnesius, kai pradėjau čia dirbti. Dabar jų buvo likę mažiau nei pusė. Miranda palikinėdavo juos visur: restoranuose, kavinėse, kino teatruose, madų pasirodymuose, savaitiniuose pasitarimuose, taksi automobiliuose. Ji užmiršdavo juos lėktuvuose, dukrų mokykloje, teniso aikštynuose. Žinoma, vienas visados būdavo sumaniai įkomponuotas į jos apdarą. Man dar nė sykio neteko regėti jos toliau savo namų be šalikėlio. Betgi jai nepaaiškinsi, kad jų vis mažėja. Gal jai šalikėliai atstodavo nosinaites? O gal jai labiau patikdavo užsirašinėti staiga šovusias mintis ant šilko nei ant popieriaus? Kad ir kaip ten būtų, ji, ko gero, manė, kad jie visgi yra vienkartiniai, ir niekas iš mūsų nedrįso jai paprieštarauti. Elias-Clark plojo po du šimtus dolerių už vienetą. Na ir kas? Mes jai dalydavom juos lyg vienkartines servetėles. Mėtydama tokiu tempu kaip iki šiolei, Miranda pristigs jų labai greitai.

Aš tvarkingai sudėliojau kartonines oranžines dėžutes ant einamiausių daiktų lentynos spintoje. Kas trečią ar ketvirtą dieną, eidama pietauti, ji tyliai atsidusdavo ir tardavo: „An-drė-ja, paduok man šalikėlį.“ Guodžiausi mintimi, kad jau seniai būsiu iš čia ištrūkusi, kai jai visiškai baigsis jų atsargos. Vargas tam, kas tuo metu dirbs pas ją. Tam teks pasakyti, kad daugiau nebėra Hermes šalikėlių ir kad niekas tokių daugiau nei pagamins, nei atsiųs, sukurs, sumodeliuos, užsakys, dovanos ar paskolins. Vien nuo tokios minties man plaukai šiaušėsi.

Vos tik susitvarkiau kabinete ir spintoje, paskambino Juris.

– Andrėja, sveikutė, meilute. Čia Juris. Ar nenusileistum į apačią? Aš laukiu tavęs Penkiasdešimt aštuntojoj, netoli Parko aveniu, tiesiai prieš Niujorko Sporto klubą. Šį tą tau atvežiau.

Šituo skambučiu jis man paprastai pranešdavo, kad netrukus pasirodys ir Miranda. Galbūt. Dažniausiai rytais ji pirma pasiųsdavo Jurį nuvežti jos daiktus ir šūsnį sausam valymui skirtų nešvarių drabužių, žurnalus, kuriuos iš vakaro buvo parsinešusi paskaityti, batus ar rankines, skirtas vežti taisyklon, ir Didžiąją knygą. Šitaip ji versdavo mane pasitikti jos automobilį, susitempti į viršų visus nutrintus jos skudurus ir daiktus, išsiuntinėti juos kur reikia dar gerokai prieš jai įžengiant į biurą. Pagal tradiciją, ji apsireikšdavo pusvalandžiu vėliau nei jos daiktai, o Juris apsisukdavo ir grįždavo paimti jos iš bet kokios skylės, kur ji tąryt sugalvodavo lindėti.

O ji galėjo būti kur tik nori, nes, anot Emilijos, ji niekada nemiegodavo. Netikėjau tuo tol, kol nepradėjau eiti į darbą anksčiau už Emiliją ir klausyti rytais balso pašto. Kiekvieną vakarą be išimties Miranda mudviem palikdavo po aštuonias ar dešimt nesuprantamų žinučių tarp pirmos ir šeštos valandos nakties. Pavyzdžiui, tokią: „Kesidi norėtų nailoninio krepšio, kokius dabar nešioja mergaitės“ arba „Man reikia adreso ir telefono numerio antikvaro septyniasdešimtajame name, kuriame mačiau senovišką komodą.“ Tarsi mes žinotume, dėl kokių nailoninių krepšių šiuo metu pamišusios dešimtmetės ar kokiame iš keturių šimtų antikvarų septyniasdešimtajame name – į rytus ar į vakarus, kas gali pasakyti? – jinai pastebėjo kokį jai patikusį daikčiuką per pastaruosius penkiolika metų. Bet kiekvieną rytą aš kantriai išklausydavau ir užsirašydavau šitas žinutes, šimtus kartų spaudinėdama mygtuką „pakartoti“, stengiausi iššifruoti jos nesuprantamą akcentą ir pasižymėti smulkmenas, kad paskui nereikėtų prašyti Mirandos smulkesnės informacijos.

Kartą padariau nedovanotiną klaidą, pasiūliusi Emilijai pasiklausinėti Mirandos smulkiau, bet ši į mane tik pažvelgė savo nuginkluojančiu žvilgsniu. Kaip galima drįsti klausinėti Mirandą? Verčiau jau kiek pagaišti. Tegu ji iškoneveikia ir pasako, kad mūsų pastangos nė sulūžusio skatiko nevertos. Norėdama aptikti kažkada Mirandos akį patraukusios komodos pėdsakus, dvi su puse dienos prasėdėjau limuzine, sukdama ratus po Manhataną, nardydama po septyniasdešimtuosius namus į abi puses nuo parko. Iš karto išbraukiau Jorko aveniu (per daug apgyvendintas rajonas) ir tęsiau savo paieškas į viršų Pirmąja, žemyn Antrąja, į viršų Trečiąja ir žemyn Leksingtono gatvėmis. Aplenkiau Parką, nes irgi per daug gyvenamas, pasukau į Medisono gatvę ir tą patį procesą pakartojau Vest Saide. Rašiklis įbestas į užrašų knygelę, akys kaip kukuliai, telefonų ir adresų knygelė skreite, pasirengusi šokti iš mašinos prie kiekvienos parduotuvės, kurioje buvo prekiaujama senienomis. Aplankiau visas aliai vienos senienų parduotuves – ir ne tik senovinių baldų. Ketvirtojoj mano vizitas jau buvo panašus į teatro spektaklį.