Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Trečias puodelis atitekdavo Rio, vaikinukui iš Nigerijos, kuris pardavinėjo nelegalias kompaktines plokšteles. Jis neatrodė esąs benamis, bet vieną dieną priėjo prie manęs, kai aš daviau kavą Terezai, ir tarė, gal veikiau uždainavo: „Ei, ei, ei, jum patinka Starbucks kavutė, ar ne? O kur manoji?“ Kitą dieną aš jam daviau puodelį Amaretto Cappuccino, ir mudu nuo to karto tapome geriausi draugai.

Kasdien išleisdavau kavai dvidešimt keturiais doleriais daugiau negu reikėjo (Mirandos puodelis kavos kainavo tik keturis dolerius). Tai buvo dar vienas mano pasyviosios agresijos išpuolis prieš kompaniją, mano asmeninis priekaištas jiems dėl nevaržomo Mirandos Pristli viešpatavimo šiame pasaulyje. Aš dalijau kavą nusmurgėliams, suskretėliams, nevispročiams, nes būtent tai, o ne vien iššvaistyti pinigai, labiausiai įsiutintų mūsų valdininkus.

Kai įpuoliau į vestibiulį, Pedras, stambaus sudėjimo meksikietis iš Mangia kavinės, jau stovėjo prie liftų ir plepėjo su Eduardu.

– O štai ir mūsų panelytė, – šūktelėjo Pedras taip, kad net į mus pasižiūrėti atsisuko kelios Kleksės. – Atvežiau įprastinio: šoninės, dešrelių ir vieną vemt verčiantį sumuštinį. Šiandien užsakei tik vieną! Nesuprantu, kaip šveisdama tokį šlamštą išlieki šitokia liauna, mergyt? – Jisai šyptelėjo. Norėjau paaiškinti jam, kaip atrodo iš tikrųjų liaunos. Pedras žinojo puikiai, kad jo pusryčius šveisdavau ne aš, bet, kaip ir visi, su kuriais kalbėdavausi kasdien gerokai prieš aštuonias, iki galo visų smulkmenų nežinojo. Aš jam kyštelėjau dešimties dolerių banknotą už keturių dolerių pusrytį ir nudūmiau tolyn.

Kai įžengiau į biurą, jinai kalbėjo telefonu, o jos gyvatės odos Gucci apsiaustas tįsojo numestas ant mano stalo. Mano kraujospūdis šoktelėjo dešimteriopai. Ar numirtų, jeigu nueitų dar porą žingsnių iki spintos, atsidarytų ir pasikabintų paltą? Kodėl nusivelka ir sviedžia man ant stalo? Pastačiau padėklą su kava ir pasižiūrėjau į Emiliją, bet ji manęs nė nepastebėjo, nes vienu metu kalbėjosi telefonu net su trimis pašnekovais. Aš paėmiau paltą ir pakabinau į spintą. Čiupau savąjį nuo pakabos ir perlenkusi pusiau švystelėjau sau po stalu, nes maniškis galėjo užkrėsti josios kokiom bacilom, jeigu kabės spintoje vienas šalia kito.

Čiupau iš savo rašomojo stalo stalčiaus, kur laikiau būtiniausių daiktų atsargas, du gabalėlius cukraus, maišiklį ir servetėlę. Jau ketinau prispjauti į kavą, bet, ačiū Dievui, susilaikiau. Tada ištraukiau iš spintelės porcelianinę lėkštutę ir tėškiau ant jos riebalais varvančią šoninę ir nuo sūrio sudrėkusį sumuštinį, nusišluosčiau rankas į jos nešvarius skalbinius, sumestus po mano darbo stalu, kad nepamatytų, jog dar neatidaviau į valyklą. Teoriškai kas dieną turėjau išplauti jos lėkštę mūsų pasityčiojamai mažos virtuvėlės kriauklėje, bet aš dėl to nesivarginau. Pažeminimas visų darbuotojų akyse plauti jai indus paskatino mane po kiekvieno valgio kruopščiai nušluostyti maisto likučius popieriniais rankšluosčiais ir nagais nugramdyti prilipusį sūrį. Jeigu lėkštė būdavo labai nešvari ar gana ilgai stovėjusi neišvalyta, tai aš atsidarydavau buteliuką Pellegrino ir šliūkšteldavau šlakelį vandens. Pagalvojau, kad ji turėtų džiaugtis, jog aš nepurkšteliu baldų valiklio ar dar ko. Buvau visiškai įsitikinusi, kad pasiekiau žemiausią moralinės degradacijos ribą, bet žaviausia buvo tai, kad aš tą dariau taip natūraliai.

– Nepamiršk, kad mano mergaitės turi šypsotis, – nurodinėjo ji telefonu. Iš balso supratau, kad ji kalbėjosi su Liucija, madų skyriaus direktore, kuri buvo paskirta atsakinga už būsimos fotosesijos Brazilijoje organizavimą. – Laimingos, besišypsančios, rodo daug dantukų, švarios sveikos merginos. Jokio liūdesio, jokio raukymosi ir jokio tamsių spalvų makiažo. Noriu, kad merginos švytėtų. Sakau tiesiai, Liucija: jokių kitų nuotraukų nepriimsiu.

Pastačiau lėkštę ant jos stalo krašto, o šalia padėjau kavą ir servetėlę su reikiamais priedais. Ji į mane nė nežvilgtelėjo. Luktelėjau sekundėlę, tikėdamasi, kad ji man paduos nuo stalo šūsnį popierių, išsiųsti faksų ar sutvarkyti bylų, bet ji į mane ir toliau nekreipė dėmesio ir aš išėjau. Pusė devynių. Aš jau lygiai tris valandas ant kojų, o jaučiausi taip, lyg būčiau dirbusi dvylika valandų, ir galėjau pirmąsyk per visą rytą prisėsti. Įsijungiau elektroninį paštą, tikėdamasi rasti kokių juokingų laiškelių iš pažįstamų žmonių, bet atėjo ji. Diržu sujuosiamas švarkelis paryškino ir taip laibą taliją ir puikiai derėjo prie siauro lygaus sijono, kurį ji segėjo po apačia. Ji atrodė pribloškiamai.

– An-drė-ja, kava šalta kaip ledas. Nesuprantu kodėl. Kur tu basteisi? Eik ir atnešk kitos.

Giliai įkvėpiau ir pasistengiau neleisti neapykantai suvešėti mano veide. Miranda padėjo man ant stalo atšalusią kavą ir ėmė vartyti naują Vanity Fair numerį, kurį viena tarnautoja buvo specialiai atnešusi ir padėjusi jai ant stalo. Jaučiau į mane įsmeigtą Emilijos žvilgsnį, kuriame turėjo atsispindėti užuojauta ir pyktis: ji manęs gailėjo, kad vėl teks minti pragaro kelius, ir nekentė manęs už tai, kad ir vėl Jai neįtikau. Po galais, argi milijonai mano bendraamžių dėl tokio darbo nekristų negyvos?

Taigi pusbalsiai atsidusau. Šitą daryti išmokau visai neseniai, kad Miranda išgirstų, bet nepamatytų ir manęs neišbartų. Dar sykį užsivilkau paltą ir prisiversdama nupėdinau prie lifto. Manęs laukė dar viena pasiutiškai ilga diena.

Antrasis reisas po dvidešimties minučių pertraukos ėjosi kur kas sklandžiau. Eilių Starbucks kavinėje jau nebebuvo, o už prekystalio stovėjo pati Marion. Vos tik peržengiau slenkstį, ji iš karto griebėsi ruošti nestiprią latte, o aš šįkart nepašykštėjau paišlaidauti daugiau nei paprastai, nes baisiai troškau kuo greičiau grįžti į biurą, prisėsti, atsipūsti, todėl užsakiau dar dvi cappuccino – Emilijai ir sau. Tuo metu, kai mokėjau už kavą, suskambo mano telefonas. Kad tave kur skradžiai! Šita moteris tiesiog nepakenčiama. Nepasotinama, nekantri ir nepakenčiama. Prabėgo dar tik keturios minutės, kai išėjau. Negi ji manęs jau ieškotų? Ir vėl vienoje rankoje laikydama padėklą su kavom, kita išsitraukiau iš palto kišenės telefoną. Jau buvau nusprendusi, kad toks jos elgesys privers mane surūkyti dar vieną cigaretę ir padelsti dar kelias minutes, bet staiga pamačiau, kad man iš namų skambina Lili.

– Gal ne laiku paskambinau? – paklausė susijaudinusi. Žvilgtelėjau į laikrodį ir pagalvojau, kad dabar ji turėtų būti paskaitose.

– Panašiai. Bėgu antrą reisą kavos. Man pasisekė. Nepaprastai džiaugiuosi savo darbu, jeigu taip nori žinoti. Kas naujo? Ar neturi paskaitų?

– Turiu, bet vakar buvau pasimatyme su raudonmarškiniu ir mudu šiek tiek padauginom „Margaritų“. Tarsi aštuoni kokteiliai man būtų per daug. Jisai dar drybso pas mane be sąmonės, todėl niekur negaliu išeiti. Bet skambinu visai ne dėl to.

– O dėl ko? – Mažai tegirdėjau, ką ji man pasakojo, nes vienas puodelis Cappuccino pradėjo tekėti, ir aš petimi prispaudžiau telefoną sau prie ausies, o kita laisva ranka išsitraukiau iš pakelio cigaretę ir prisidegiau.

– Buto šeimininkas šįryt lygiai aštuntą pradėjo belsti į duris. Kai atidariau, jis man pareiškė, kad išsikraustyčiau, – paaiškino Lili be jokio džiugesio balse.

– Išsikraustytum? Kodėl, Lili? Ką tu dabar darysi?

– Pasirodo, pagaliau jis sužinojo, kad aš ne Sandra Gers, kad ji jau geras pusmetis čia nebegyvena. Faktiškai jinai ne jų šeimos narys, todėl neturėjo teisės perleisti kambario nuomos sutartį man. Aš tą žinojau, todėl sakiausi esanti ji. Tik man neaišku, kaip jis šitą suuodė. Bet tiek to, nes nuo šiolei mudvi gyvensime drauge! Tavo nuomos sutartis su Šanti ir Kendra pratęsiama kas mėnesį, tiesa? Tu išsinuomojai, nes neturėjai kur gyventi, ar ne?