Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Nuojauta, Andrėja, tikra nuojauta. Ir nesuk galvos nei sau, nei savo draugužiui, aš tiesiog norėjau draugiškai pakviesti skanios vakarienės malonioj draugų kompanijoj. O gal ir jis norėtų prisidėti, Andrėja? Tavo draugas. Jis turbūt puikus vyrukas. Mielai susipažinčiau.

– Ne! – beveik sušukau, pabūgusi net minties, kad jiedu galėtų sėdėti už vieno stalo vienas priešais kitą. Tokie nuostabūs ir kardinaliai viens kitam priešingi. Man būtų nesmagu prieš Kristianą dėl Alekso santūrumo, geradariško elgesio. Kristianui Aleksas pasirodytų vaikiškai naivus. Ir man būtų baisiai gėda prieš Aleksą, kai jisai savomis akimis pamatytų, dėl ko aš taip susižavėjau Kristianu: jo drabužių stilių, įžūlumą, tvirtą it akmuo pasitikėjimą savimi.

– Nereikia, – šyptelėjau ar greičiau prisiverčiau šyptelėti, kad atrodytų paprasčiau. – Nesakyčiau, kad pasiūlymas vykęs. Nors, manau, kad jis tikrai norėtų su tavimi susipažinti.

Jis irgi nusijuokė, bet jo juokas buvo pašaipus, užgaulus.

– Aš tik pajuokavau, Andrėja. Neabejoju, kad tavo vaikinas puikus, bet man visai nerūpi su juo susipažinti.

– Na taip, žinoma. Aš ir nenorėjau…

– Klausyk, man reikia skubėti. Skambtelk, jeigu persigalvosi… ar pasikeistų planai. Gerai? Pasiūlymas dar galioja. Ir geros tau dienos. – Aš nespėjau nė prasižioti, kai jis išjungė telefoną.

Kas čia, po paraliais, dedasi? Dar sykį prisiminiau, kas įvyko: puikus garsus rašytojas iš kažkur susiranda mano telefono numerį, paskambina ir pakviečia šeštadienį į puikiausią restoraną vakarienės. Nemanau, kad jis būtų žinojęs, jog turiu vaikiną, bet jo šita informacija visai ir nesutrikdė. Man buvo aiškus tik vienas dalykas: aš pernelyg ilgai plepėjau telefonu ir tą faktą pati sau patvirtinau žvilgtelėjusi į laikrodį. Jau buvo prabėgusios trisdešimt dvi minutės, kai aš išėjau iš biuro. Kur kas ilgiau, nei man paprastai reikėdavo nubėgti, nupirkti pietus ir sugrįžti.

Įsikišau telefoną į kišenę ir pamačiau, kad aš jau prie restorano. Stumtelėjau sunkias medines duris ir įžengiau į tylią pritemdytą salę. Nors už kiekvieno staliuko sėdėjo bankininkai ir advokatai, kramsnodami savo mėgstamiausius kepsnius, čia buvo taip tylu, kad atrodė, jog visus garsus sugeria stori kilimai ir ryškūs piešiniai ant sienų.

– Andrėja! – išgirdau šaukiant Sebastianą nuo administratoriaus staliuko. Jisai puolė prie manęs taip, lyg aš būčiau jam atnešusi būtiniausių gyvybei išgelbėti vaistų. – Kaip džiugu, kad atėjai! – Dvi pilkos uniformuotos merginos jam už nugaros rimtai linktelėjo.

– Tikrai? O kodėl gi? – Niekada neatsisakydavau paišdykauti su Sebastianu. Tik truputėlį. Jis buvo toks šaunus palaižūnas.

Jisai baisiai sužavėtas su gudria veido išraiška pasilenkė man prie ausies:

– Ar nežinai, kaip visas Smith and Wollensky kolektyvas dievina ponią Pristli? Podiumas toks nuostabus žurnalas, o ką jau kalbėti apie fantastiškas nuotraukas, pribloškiančias madas ir, žinoma, stulbinančius straipsnius. Mes visi tiesiog einam iš proto!

– Sakai, stulbinantys straipsniai? – paklausiau stengdamasi nuslėpti plačią beatsirandančią šypseną. Jisai man išdidžiai linktelėjo, o tuo tarpu viena iš uniformuotų padėjėjų plekštelėjo jam per petį ir padavė medžiaginį krepšį.

Jis net šūktelėjo iš džiaugsmo.

– Aha! Štai ir nuostabiausi pietūs nuostabiausiai leidėjai. Įteikiu jos nuostabiausiai padėjėjai, – pridūrė ir gudriai man mirktelėjo.

– Ačiū, Sebastianai. Nuoširdžiausiai ačiū. – Aš pravėriau natūralios medvilnės krepšį, tokį superpuikų, kokius galima nusipirkti Strand ir kuriuos persimetę per petį nešiodavo Niujorko universiteto studentai, tik be logotipo, ir pasižiūrėjau, ar yra viskas, ko reikia. Pusantro svaro keptos šoninės, iš kurios kraujas sunkėsi net per dėkliuką, nes ji buvo tokia žalia, gal net visai nekepta. Pliusiukas. Dvi keptos bulvės dydžio sulig mažu katinu, dar tebegaruojančios. Pliusiukas. Dar vienas dėkliukas su bulvių koše, pagardinta puskilogramiu riebios tirštos grietinės ir sviestu. Pliusiukas. Lygiai aštuoni šparagai išpurtusiom, sultingom viršūnėlėm ir it pieštukai iki baltumo nusmailintais koteliais. Pliusiukas. Šalia buvo pridėtas tirpino sviesto dubenėlis, mažulytė dėželė rupios košerinės druskos, dantytas peilis medine rankenėle ir krakmolyta balta lininė servetėlė, kuri šiandien buvo sulankstyta į plisuotą sijonėlį. Kaip nuostabu. Sebastianas laukė, ką aš pasakysiu.

– Nuostabu, Sebastianai, – pagyriau jį tarsi šunytį, kuris paklusniai išėjo į lauką ir ten pasisiojo. – Šiandien tu iš tiesų puikiai pasistengei.

Jisai visas nušvito, o paskui kukliai nudelbė akis.

– Labai tau ačiū. Juk žinai, kaip mes dievinam ponią Pristli ir mums didžiausia garbė…

– Ruošti jai pietus? – atskubėjau jam į talką.

– Taip. Būtent. Kaip tik taip.

– Aišku, Sebastianai. Neabejoju, kad jai labai patiks. – Nedrįsau jam prisipažinti, kad aš tuojau pat ištiesindavau jo lankstinius, nes ta puikioji ponia Pristli, kurią jis taip dievino, imtų šnypšti kaip gyvatė, jeigu pamatytų servetėlę, sulankstytą nors ir kaip kėglių krepšys ar batelio aukštakulnis, o ne kaip tradicinė servetėlė. Pasikišau maišelį po pažastimi ir jau pasisukau lėkti pro duris, kai staiga suskambo telefonas.

Sebastianas nekantriai pažvelgė į mane, karštligiškai vildamasis, kad kitame ryšio gale prabilęs balsas bus jo numylėtinės, jo gyvenimo esmės ir prasmės. Ir jisai neapsiriko.

– Ar čia Emilija? Emilija, ar čia tu? Labai blogai girdžiu. – Mirandos balsas skambėjo aižiai, piktuoju staccato .

– Klausau, Miranda. Čia Andrėja, – ištariau tyliai, o Sebastianas, išgirdęs jos vardą, net gunktelėjo į priekį.

– Gal tu pati ėmeisi virti man pietus, An-drė-ja? Pagal mano laikrodį, aš tavęs paprašiau atnešti man valgyti lygiai prieš trisdešimt penkias minutes. Negaliu sugalvoti nė menkiausios priežasties, kodėl tu, jeigu tinkamai atlieki savo darbą, dar neatnešei man pietų? O tu ar gali?

Pataikė kaip pirštu į dangų! Nedidukė pergalė, bet švęsti nėra kada.

– Labai atsiprašau, kad kiek per ilgai užtrukau, bet, matot, įvyko nesusipratimas dėl…

– Labai gerai žinai, kaip menkai mane tokie pasiteisinimai domina, ar ne?

– Taip, suprantu puikiai ir aš tuojau pat būsiu…

– Aš skambinu tam, kad noriu pasakyti, jog man reikia pietų ir tuojau pat! Tokiems paistalams aš neturiu laiko, Emilija. Aš. Noriu. Savo. Pietų. Tuojau pat! – Ištarusi šiuos žodžius ji padėjo ragelį. O man taip drebėjo rankos, kad net telefonas nukrito ant žemės, tarsi jį kas būtų apliejęs aršeniku.

Sebastianas, rodėsi, tuoj nualps nuo tokios scenos, jis pasilenkė ir pakėlė mano telefoną.

– Ar ji ant mūsų supyko, Andrėja? Ar negalvoja, kad mes ją nuvylėm? Ar tikrai taip negalvoja? – Jo lūpos iš susirūpinimo susitraukė į mazgelį, o jau ir taip ryškios venos ant kaktos dabar pradėjo smarkiai pulsuoti. Būčiau gal jo nekentusi lygiai taip, kaip ir jos, bet man jo tiesiog pasidarė gaila. Kodėl šitas žmogus, toks mielas dėl tokios nemielos savo išvaizdos, šitaip rūpinasi Miranda Pristli? Kodėl jis taip stengiasi jai įtikti, įsiteikti, sužavėti? Gal jam reiktų užimti mano vietą, nes, šiaip ar taip, aš greitai išeisiu, taip, tikrai. Grįšiu į biurą ir išeisiu iš darbo. Kam jinai reikalinga? Kas jai davė teisę šitaip kalbėti su manim ar su bet kuo kitu? Jos padėtis? Įtakingumas? Prestižas? Prakeiktoji Prada ? Kokioj visatoj priimtinas toks elgesys?