Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Čekis, kurį kasdien turėdavau pasirašinėti Elias-Clark įstaigai už devyniasdešimt penkių dolerių maitinimą, gulėjo ant prekystalio, ir aš mikliai brūkštelėjau neįskaitomą parašą. Niekam nerūpėjo, ar ta kringelynė buvo mano, Mirandos, Emilijos ar Mahatmos Gandžio. Čiupau krepšį su maistu, kurį galima būtų apibūdinti dviem žodžiais „mėsiniai pietūs“, ir išdūmiau pro duris, palikusi smulkutį Sebastianą su savo mintimis. Vos atsidūrusi gatvėje, puoliau prie taksi ir ko nepartrenkiau seneliuko, pasipynusio man po kojomis. Nėra kada atgailauti. Turiu atlikti svarbų darbą. Net ir per didžiausią automobilių grūstį mes pralėkėme keletą kvartalų per dešimt minučių. Mestelėjau vairuotojui dvidešimt dolerių. Būčiau davusi ir penkiasdešimt, jeigu tik būčiau turėjusi ir būčiau sugalvojusi, kaip atsiimti iš Elias, bet mano piniginė buvo tuščia. Vairuotojas jau ėmė skaičiuoti man grąžą, bet aš trinktelėjau durelėmis ir nudūmiau. Tegu už tuos dvidešimt dolerių ką nors nuperka savo mažylei ar sutaiso sugedusį karšto vandens boilerį. Arba po pamainos tegu išlenkia kelis bokalus alaus taksistų bare – kad ir kaip jis juos išleis, vis tiek geriau nei dar viena porcija Starbucks kavos.

Kupina teisingo pasipiktinimo it viesulas įsiveržiau į mūsų pastatą, nekreipdama dėmesio į pasipiktinusius keleto Kleksių, susibūrusių kamputyje, žvilgsnius. Mano akis užkliuvo už Bendžiuko, besileidžiančio Bergmano liftu, bet aš mikliai atsukau jam nugarą, kad netektų gaišti su juo laiko, brūkštelėjau asmens kortelę ir įsirėmiau klubu į turniketą. Velnias! Metalinis virpstas kaukštelėjo man į dubens kaulą ir aš iš karto pajutau, kad po kelių minučių man toj vietoj atsiras raudona mėlynė su nuobrozda. Pakėliau akis ir prieš save išvydau dvi eiles tviskančių baltų dantų ir juos rėminantį nutukusį riebų veidą. Eduardas. Negali būti! Negi jis juokauja!

Dėbtelėjau į jį pačiu bjauriausiu, kokį tik galėjau nutaisyti, žvilgsniu, kuris reiškė labai paprastą mintį: Kad tu nustiptum! Bet šiandien man šitas nepadėjo. Neišleisdama jo iš akių, nukūriau prie antrojo turniketo, žaibišku greičiu brūkštelėjau asmens kortelę ir stumtelėjau virpstą. Jam visgi pačiu laiku pavyko jį užblokuoti, ir aš stovėjau it mietą rijus, o tuo tarpu jis ramiai praleido vieną po kitos Klekses pro pirmąjį mano nesėkmingai bandytą šturmuoti turniketą. Iš viso šešias. O aš stovėjau taip nusivylusi, kad, maniau, tuoj imsiu ir apsižliumbsiu. Eduardas nesiteikė manęs pagailėti.

– Mergužėle, neliūdėk. Čiagi ne vargas, o malonumas. Nagi, prašau atkreipti dėmesį, nes… Man regis, mes dabar vieni. Atrodo, aplinkui nieko nėra. Rodos, mes visiškai vieni. Girdėti tik mūsų širdžių plakimas.

– Eduardai! Kaip, tavo galva, aš suvaidinsiu šitą dainą? Tokiam mėšlui neturiu dabar laiko!

– Gerai, gerai. Šįkart gali nevaidinti, tik padainuok. Aš pradedu, tu pabaigi. Vaikučiai, būkit geri! Mus taip moko, kai liekame vieni. Žiūrėkit, žaiskit gražiai. Jie nieko nesupranta, todėl mes…

Nusprendžiau, kad jeigu lipsiu laiptais, tai man nebereikės nė atsiprašinėti iš darbo, nes jau ir taip seniai būsiu išmesta. Tai geriau padarysiu kam nors malonumą. …leidžiamės bėgti, kiek kojos neša, – tęsiau aš, tiksliai pataikydama į taktą. – Laikydamiesi už rankučių, mudu sprunkame į juodą naktį ir tu tada mane apkabini, abu pargriūnam ant žolės ir tu sakai…

Aš net palinkau į priekį, kai pamačiau, kad į mus spokso ir ištempęs ausis klausosi tas pačią pirmą dieną sutiktas kvailelis Mikis. Eduardas patenkintas užbaigė pats: Rodos, mes dabar vieni. Atrodo, nieko nėr šalia. Turbūt mes visiškai vieni. Girdėti tik mudviejų širdžių plakimas. Jisai garsiai nusikvatojo ir iškėlė dešinę į orą, aš jam plekštelėjau savąja ir išgirdau, kaip klektelėjo atsidarantis turniketas.

– Skanių pietų, Ende! – šūktelėjo jis man, visas dar tebesišypsantis.

– Ir tau, Eduardai, ir tau!

Liftu kėliausi stebėtinai ramiai, be jokių nuotykių. Ir tik atsidūrusi priešais mūsų biuro duris nusprendžiau, kad iš darbo dar neisiu. Nepaisant visiškai akivaizdaus fakto, kad man būtų labai baisu prašytis iš darbo tam nepasirengus, o ir ji, ko gero, pažvelgtų man į akis ir pasakytų: „Ne, aš tau niekaip neleisiu išeiti iš darbo.“ Ir ką man tada jai atsakyti? Reikia nepamiršti, kad čia tik vieni mano gyvenimo metai. Vieni metai, atstojantys kelerius katorgos metus kitam darbe. Vieneri metai, dvylika mėnesių, penkiasdešimt dvi savaitės, trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos kantraus susitaikymo su visu šituo šlamštu dėl to, ko aš iš tikrųjų troškau. Reikalavimas ne toks jau ir didelis, be to, aš buvau per daug pavargusi ieškotis naujo darbo. Velniškai pavargusi.

Kai įėjau į biurą, Emilija pažvelgė į mane.

– Jinai tuoj sugrįš. Ją iškvietė pas poną Ravitzą. Aš visai rimtai, Andrėja. Kur tu taip ilgai užtrukai? Juk žinai, kad ji ima barti mane, kai tu vėluoji. O ką aš jai galiu pasakyti? Kad tu plėši dūmą, kai išleki pirkti jai kavos? Ar kad plepi su vaikinu, kai išeini parnešti pietų? Taip nesąžininga. Labai nesąžininga. – Jinai vėl įsmeigė akis į kompiuterį, o veide sustingo nepasitenkinimo mina.

Žinoma, ji buvo teisi. Taip nesąžininga. Ir mano, ir jos, ir bet kokios kitos pusiau civilizuotos būtybės atžvilgiu. Pasijutau gan nesmagiai, kad dėl manęs kliuvo jai, nes taip atsitikdavo kiekvieną kartą, kai aš ištrūkdavau iš biuro kelioms minutėms kvėptelti gryno oro ar pailsėti. Vos tik iškeldavau iš pastato koją, Miranda tuojau pat negailestingai užsipuldavo Emiliją. Prisiekiau pasitaisysianti.

– Tu absoliučiai teisi, Ema. Atsiprašau. Daugiau taip nebus.

Jinai pasižiūrėjo į mane nuoširdžiai nustebusi ir net šiek tiek patenkinta.

– Malonu girdėti, Andrėja. Aš tavo darbą dirbau ir žinau puikiai, koks jis bjaurus. Patikėk manim, man irgi tekdavo per lietų, sniegą ir šlapdribą lėkti į lauką po penkis, šešis ar net septynis kartus per dieną pirkti jai kavos. Aš taip nuvargdavau, kad vos bepavilkdavau kojas. Tikrai žinau, kuo tai kvepia. Kartais jinai man paskambindavo ir klausdavo, kur jos kava, pietūs ar ypač jautriems dantims skirta pasta. Ačiū Dievui, kad nors jos dantys dar buvo kažkam jautrūs. O aš tuo metu dar nebūdavau spėjusi išlėkti iš pastato. Tokia jau ji yra, Ende. Teks su tuo susitaikyti. Verčiau nesipriešink, nes neišgyvensi. Jinai tikrai niekam nelinki blogo, tiesiog tokia jau yra.

Supratingai linktelėjau, bet niekaip negalėjau su ja sutikti. Niekur kitur nebuvau dirbusi, bet aš tuo pačiu negalėjau patikėti, kad visi šefai buvo tokie. O gal iš tiesų tokie?

Atsinešiau krepšį su pietumis ant savo stalo ir pradėjau serviruoti. Abiem plikom rankom traukiau iš maišo šilumą palaikančius dėkliukus su patiekalais ir dėliojau (tikiuosi, labai stilingai) ant porcelianinių lėkščių, kurias laikiau spintelėje virš savo stalo. Kartkartėmis, kai rankos būdavo labai riebaluotos, stabteldavau ir nusišluostydavau į jos nešvarias Versace kelnes, kurių dar nespėjau atiduoti į valyklą. Sudėliojau lėkštes ant tikmedžio padėklo, ištraukto irgi iš po mano stalo. Šalia lėkštės padėjau dubenėlį su sviesto padažu, druską ir sidabrinius stalo įrankius, įvyniotus į jau nebeplisuotą servetėlę. Apmečiau akimis savo meno kūrinį ir pamačiau, kad trūksta buteliuko Pellegrino . Verčiau paskubėti – ji gali grįžti bet kurią minutę! Galvotrūkčiais nulėkiau į vieną iš tų mažulyčių virtuvėlių ir čiupau pilną saują ledukų. Bėgdama atgal pūčiau sau į delną, kad šaltas ledas jo nenuspirgintų. Pūčiau ir tik per plauką susilaikiau neprispjovusi ant tų ledukų. O gal apspjauti? Ne! Būk kilnesnė, atsispirk pagundai! Nedrįsk spjaudyti į jos valgį ir ledukus. Tu juk esi daug kilnesnė!