Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Aš linktelėjau. Tai buvo fenomenalus Emilijos nuostatos pasikeitimas. Pirmą kartą gyvenime jinai mane palaikė, užuot atskaičiusi moralą, kad aš ir vėl nieko neišmanau. Bet pala! Čia kažkas ne taip. Tarsi saulė, nukritusi iš dangaus ir palikusi toje vietoje, kur prieš kelias sekundes švietė, rausvas ir melsvas dėmes, Emilijos veide pyktį staiga pakeitė atgaila. Podiumo paskalų karuselė.

– Nepamiršk, apie ką mudvi kalbėjom, Andrėja. – O taip, dvyliktos valandos penkiaminutė. – Jinai visai nenorėjo tavęs įskaudinti. Jinai tikrai nieko blogo nelinki. Jinai pernelyg užsiėmusi, kad kreiptų dėmesį į tokias smulkmenas. Tad verčiau nesipriešink. Mesk šiukšlynan tuos pietus ir kimbam į darbą. – Emilija nutaisė griežtą miną ir atsisėdo priešais savo kompiuterį. Iš karto supratau, kad ji pagalvojo, ar tik Miranda nebus įtaisiusi kur kokių pasiklausymo aparačiukų ir ar tik negirdėjo, ką mes čia kalbėjom. Jinai sėdėjo visa išraudusi ir susijaudinusi, aiškiai nepatenkinta dėl savo nesusivaldymo. Negalėjau suprasti, kaip ji šitiek ilgai ištvėrė?

Aš pati norėjau sušveisti tą kepsnį, bet vien nuo minties, kad prieš kelias sekundes jis gulėjo ant Mirandos stalo, mane supykino. Nunešiau padėklą į virtuvę ir nukračiau viską, kas buvo ant jo, į šiukšlių dėžę – profesionaliai paruoštą maistą, porceliano lėkštes, metalinę padažinę, druskinę, lininę servetėlę, sidabro įrankius, Baccarat stiklinę. Viską. Nieko nebeliko. O kas man rūpi? Aš vėl viską gausiu kitą dieną ar kai tik ji pasijus alkana ir užsimanys savo pietų.

Kai nuvažiavau į sutartą vietą, Aleksas atrodė suirzęs, o Lili gerokai įkaušusi. Aš iš karto pagalvojau, ar tik Aleksas nežino, kad šiandien mane pakvietė į pasimatymą vaikinas, ne tik žymus ir gerokai vyresnis, bet ir tikras merginų numylėtinis. Ar jis žino? Ar nujaučia? Ar man jam pasakyti? Neverta jam dėl tokių smulkmenų gadinti nuotaikos. Tai būtų lyg prisipažinimas, kad mane traukia kitas vaikinas, o aš šitaip pasielgti tikrai nenorėčiau. Niekam nebus jokios naudos, jeigu užsiminsiu apie tą pokalbį.

– Sveikutė, madų mergaite, – šūktelėjo Lili ir sveikindamasi mostelėjo taure džino su toniku. Ji netyčia šliūkštelėjo gėrimo sau ant megztinio, bet, rodos, to nė nepastebėjo. – O gal geriau laimingoji kambariokė? Čiupk ko išgerti. Mums reikia tosto! – Paskutinis žodis nuskambėjo kaip „tošo“.

Aš pabučiavau Aleksą ir prisėdau šalia jo.

– Kaip gražiai tu šiandien atrodai! – pagyrė jis ir nužvelgė mano Prada apdarus. – Kada taip atsitiko?

– Šiandien. Kaip tik tuo metu, kai man buvo aiškiai pasakyta, kad jeigu nepakeisiu išvaizdos, tai galiu veikiai netekti darbo. Smarkiai įsižeidžiau, bet, turiu prisipažinti, jeigu yra kuo rengtis, tai ko gi nepasinaudojus? Labai jūsų atsiprašau, kad šįvakar taip smarkiai pavėlavau. Maniau, jau šįvakar tos knygos taip ir nepabaigs. O kai tik ją nuvežiau Mirandai, jinai paprašė manęs nubėgti į parduotuvėlę ant kampo ir nupirkti bazilikų.

– Man regis, minėjai, kad ji turi virėją, – pastebėjo Aleksas. – Kodėl jis šito nepadarė?

– Ji iš tiesų turi virėją. Ir dar ji turi namų šeimininkę, auklę ir du vaikus. Todėl aš irgi nesuprantu, kodėl prieskonių vakarienei ji pasiuntė mane. O dar blogiau tai, kad Penktajame aveniu nėra jokių parduotuvyčių „ant kampo“. Nei Medisono gatvėje, nei Parko. Todėl teko pėdinti į Leksingtono. Ten radau, bet neturėjo bazilikų, todėl buvau priversta drožti dar devynis kvartalus, kol suradau dar dirbančią D’Agostino . Sugaišau ištisas keturiasdešimt penkias minutes. Gal geriau kitąsyk nusipirksiu visą prieskonių lentynėlę ir tąsysiu ją su savimi. Bet žinot, ką jums pasakysiu? Tos keturiasdešimt penkios minutės buvo man nepaprastai naudingos! Tik pagalvokit, kiek daug aš išmokau, ieškodama tų bazilikų, kiek daug jie man davė žinių mano būsimam darbui žurnale! Dabar tai jau tikrai tapsiu žurnalo redaktore! – užbaigiau su pergalinga šypsena veide.

– Už tavo ateitį! – šūktelėjo Lili, nė nepajutusi sarkazmo mano visoj tiradoj.

– Jinai jau per daug prisilupo, – paaiškino Aleksas tyliai ir pažvelgė į ją tokiu žvilgsniu, kokiu paprastai artimieji žiūri į pasiligojusį giminaitį ligoninės lovoj. – Aš atėjau su Maksu laiku, beje, jis jau išėjo, o ją čia radom sėdinčią jau seniausiai. Jinai turbūt pasigeria labai greitai.

Lili visados mėgdavo išgerti. Bet nieko čia keisto, nes Lili daug ką mėgdavo. Jinai pirmoji vidurinėje pradėjo rūkyti kaljaną, pirmoji prarado nekaltybę ir pirmoji koledže šoko su parašiutu. Jinai mylėjo visus ir viską, nesvarbu, ar sulaukdavo atsakomojo jausmo, kad tik jai būtų smagu.

– Niekaip nesuprantu, kaip tu gali su juo miegoti, kai žinai puikiai, kad jis su savo mergina niekada nesiskirs? – kartą paklausiau jos apie vaikiną, su kuriuo ji slapčia susitikinėdavo pirmame kurse.

– O aš niekaip nesuprantu, kaip tu gali gyventi pagal tokią galybę taisyklių? – atšovė ji man. – Jokio malonumo iš tokio suplanuoto, sutvarkyto, taisyklėmis paremto gyvenimo. Mėgaukis normaliu gyvenimu, Ende! Pajusk laisvę! Smagu jaustis nepriklausomai!

Gal ji ir iš tiesų gerdavo daugokai, bet aš žinojau puikiai, kad jos mokslai nebuvo iš lengvųjų, net ir jai, ir kad jos dėstytojai Kolumbijos universitete buvo daug reiklesni ir mažiau sukalbami nei tie, kuriuos ji taip lengvai vyniodavo aplink pirštą Brauno koledže . Gal ir visai neblogai, pamaniau ir mostelėjau padavėjai. Gal išgėrus viskas atrodo gerokai paprasčiau. Aš užsisakiau degtinės su greipfrutų sultimis ir truktelėjau didelį gurkšnį per šiaudelį. Iš karto apsvaigau ir net mažumėlę supykino, nes iki šiolei dar nieko nebuvau valgiusi, išskyrus dietinę kolą ir razinas, kurias man buvo vidury dienos atnešusi Emilija.

– Tikriausiai universitete šios dvi savaitės buvo labai sunkios, – tariau Aleksui, tarsi Lili nebūtų sėdėjusi su mumis. Jinai nė nepastebėjo, kad mudu kalbėjomės apie ją, nes kažkokiam prie baro sėdinčiam kūtvėlai pusiau primerktomis akimis siuntė „ateik čia, prisėsk šalia“ žvilgsnius. Aleksas apkabino mane per pečius ir aš pasislinkau prie jo arčiau. Man buvo taip gera sėdėti šalia jo, lyg būčiau su juo nesimačiusi keletą savaičių.

– Nenorėčiau pasirodyti bjaurus, bet man iš tiesų jau metas namo, – pasakė Aleksas ir pirštais užkišo man už ausies plaukus. – Ar pasiliksi su ja?

– Ar jau bėgsi? Taip greitai?

– Taip greitai? Ende, aš jau kelias valandas sėdžiu čia ir spoksau į tavo prisilupusią geriausią draugę. Aš atėjau pasimatyti su tavimi, bet tu atėjai tik dabar. O jau vidurnaktis ir man dar reikia ištaisyti mokinių rašinius, – paaiškino jis ramiai, bet aš jaučiau, kad yra supykęs.

– Žinau, labai atsiprašau. Mielai būčiau atlėkusi anksčiau, jeigu ne tie darbai. Juk žinai, kad…

– Viską žinau kuo puikiausiai. Aš gi nesakau, kad tau reikėjo daryti taip ar kitaip. Viską suprantu. Bet pasistenk suprasti, kad ir aš turiu darbų. Gerai?

Aš jam linktelėjau ir pabučiavau į skruostą. Man buvo baisiai nesmagu. Dievagojausi jam kaip nors atsilyginti, pasiprašyti kurį vakarą anksčiau iš darbo ir sugalvoti kaip nors maloniai praleisti laiką mudviem abiem. Šiaip ar taip, jis smarkiai man nuolaidžiavo.

– Tai neliksi? – viltingai paklausiau jo.

– Nebent turėčiau padėti tau tvarkytis su Lili. Man iš tiesų reikia skubėti namo taisyti rašinių. – Jis mane apkabino, pakštelėjo Lili į skruostą ir nuėjo durų link. – Paskambink, jei prireiks mano pagalbos, – dar tarė eidamas pro duris.