Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Suskambo telefonas. Turbūt ji, nes kitiems dar per anksti.

– Mirandos Pristli biuras, – išpyškinau ir jau nusiteikiau išgirsti ledinį balsą.

– Emilija, aš būsiu po dešimties minučių, norėčiau, kad paruoštum pusryčius.

Jinai ir Emiliją, ir mane vadino Emilija, duodama suprasti, kad mes nesiskiriam nei savo išvaizda, nei pareigomis. Giliai širdyje anksčiau jausdavausi skaudžiai įžeista, bet dabar jau pripratau. Be to, buvau pernelyg išvargusi, kad kvaršinčiau galvą dėl tokios smulkmenos kaip svetimas vardas.

– Gerai, Miranda, tuojau lekiu. – Bet ji jau padėjusi ragelį. O į kabinetą įžengė tikroji Emilija.

– Ei, ar ji jau atėjo? – tyliai paklausė ir dirstelėjo į Mirandos kabineto duris nė nepasilabinusi, lygiai kaip ir jos mokytoja.

– Ne, bet skambino ir sakė būsianti po dešimties minučių. Aš tuoj grįšiu.

Mikliai susikišau cigaretes ir mobilųjį į palto kišenę ir išdūmiau. Turėjau per keletą minučių nusileisti žemyn, perbėgti į kitą Medisono gatvės pusę ir atsistoti į eilę prie Starbucks kavos. Bėgdama dar turėjau suspėti surūkyti savo pirmąją brangiąją cigaretę. Užgesinusi koja nuorūką, įpuoliau į Starbucks kavinę Penkiasdešimt septintojoj ir Leksingtono gatvėj ir nužvelgiau eilę. Jeigu joje būdavo mažiau kaip aštuoni žmonės, stodavau į eilę, kaip ir visi mirtingieji. Deja, šiandien, kaip ir visomis kitomis dienomis, eilėje prie kavos laukė apie dvi dešimtis varganų bitelių darbininkių, ir aš puoliau į eilės pradžią. Šito daryti tikrai nemėgau, bet Miranda juk nesuprato, kad kava, kurią kas rytą jai atnešdavau, negalėjo būti pristatoma į biurą ir kad man reikdavo bent pusvalandžio sulakstyti ir nupirkti. Porą savaičių ji spygavo ir plūdo mane mobiliuoju telefonu (An-drė-ja, aš tiesiog nesuprantu. Paskambinau prieš dvidešimt penkias minutes ir perspėjau, kad tuoj atvažiuosiu, o mano pusryčiai dar neatnešti), todėl neliko nieko kito, kaip pasikalbėti su kavinės šeimininke.

– Sveiki. Ačiū, kad man skiriate laiko, – padėkojau smulkučiukei juodukei moteriškei, kuri čia buvo viršiausia. – Suprantama, jums gali pasirodyti ir juokinga, bet ar mes negalėtume kaip nors susitarti, kad man nereikėtų laukti eilėje? – aiškinau jai kaip tik įmanydama, kad dirbu pas nepaprastai svarbią, iškilią asmenybę, kuri nemėgsta laukti savo rytmetinės kavos, ir ar nebūtų galimybės aplenkus eilę paprašyti ko nors, kad man tuojau pat paruoštų kavą?

Kažkaip visai atsitiktinai sutapo, kad kavinės savininkė Marion lankė vakarais drabužių modeliavimo ir siuvimo kursus.

– Dieve šventas! Ką – jūs juokaujat? Dirbate pas Mirandą Pristli? Ir ji geria mūsų latte kavą? Nestiprią? Kiekvieną rytą? Neįtikėtina. Taip, taip, žinoma! Paprašysiu ko nors ir jums tuojau pat pagelbės. Dėl nieko nesijaudinkit. Juk ji – pati galingiausia mados pasaulio valdovė. – Marion bėrė žodžius kaip iš pypkės, o aš prisiverčiau entuziastingai jai linktelti.

Taigi gera valia man pasisekė peršokti ilgiausią eilę pavargusių, agresyvių, savimi pasitikinčių niujorkiečių ir užsisakyti prieš nosį tiems, kurie čia jau strypčioja po keliolika minučių. Nesijaučiau nei kietuolė, nei svarbuolė ir visados keikdavau tas akimirkas, kai turėdavau šitą daryti. Kai eilė būdavo kaip šiandien velniškai ilga, braudavausi pro minią laukiančiųjų tiesiai prie baro, pasijusdavau dar šlykščiau, betgi žinojau, kad išeisiu su pilnom rankom kavos gėrimų. Man jau tvinkčiojo smilkiniuose, akys džiūvo ir markstėsi. Bandžiau vyti šalin mintį, kad toks dabar buvo mano gyvenimas, kad toks buvo ketverių ilgų metų begalės eilėraščių kalimo atmintinai ir prozos kūrinių nagrinėjimo rezultatas, puikaus mokymosi ir pataikavimo padarinys. Taigi aš užsakiau nestiprios kavos latte Mirandai ir kelias porcijas sau: didelę Amaretto Cappuccino, Mocha Frappuccino ir Caramel Macchiato . Jos buvo sudėtos į keturių puodelių laikiklį drauge su pustuziniu mielinių bandelių ir ragelių. Mano pirkinys kainavo dvidešimt aštuonis dolerius ir aštuoniasdešimt tris centus, ir aš rūpestingai įsidėjau čekį į jau ganėtinai išsipūtusį specialiai tokių išlaidų patvirtinimams skirtą savo piniginės skyrelį. Visi jie bus priduoti, o dosnusis Elias-Clark išmokės man pinigus.

Dabar aš turėjau paskubėti, nes jau prabėgo dvylika minučių, kai skambino Miranda. Aš jaučiau, kad ji jau gali sėdėti savo kabinete, drebėdama iš pykčio, ir klausinėti, kur aš prapuolu kiekvieną rytą. Starbucks užrašas ant vienkartinių puodelių jai nė kiek nepasufleruodavo. Bet aš dar nespėjau pasiimti nuo prekystalio savo padėkliuko, kai staiga suskambo telefonas. Kaip visada man apmirė širdis. Žinojau šimtu penkiasdešimt procentų, kad čia ji, bet vis tiek išsigandau. Ekrane nušvitęs numeris patvirtino mano nuogąstavimus, bet aš nustebau išgirdusi Emilijos, skambinančios Mirandos telefonu, balsą.

– Jinai jau atėjo ir siunta kaip pantera, – sušnabždėjo Emilija. – Kuo greičiau skuosk čionai.

– Aš labai stengiuosi, – burbtelėjau jai, laviruodama su padėklu kavos ir maišeliu bandelių vienoj rankoj, o kita prie ausies spausdama telefoną.

Čia slypėjo pagrindinė mano neapykantos Emilijai šaknis. Kadangi ji buvo vyresnioji padėjėja, man atiteko daugiau asmeninių Mirandos reikalų tvarkytojos postas, kur turėdavau rūpintis jos kavos ir valgio pristatymu, padėti jos vaikams ruošti pamokas, lakstyti po miestą ir ieškoti tinkamiausių patiekalų jos rinktinei vakarienei. Emilija tvarkė jos išlaidas, rūpinosi kelionėmis ir – pats svarbiausias darbas iš visų – kas mėnesį siuntinėjo jos asmeninius užsakymus drabužiams. Taigi, kai aš kas rytą lėkdavau parnešti jos gardumynų, Emilija viena sėdėdavo kabinete ir atsakinėdavo į skambučius, pasitikinėdavo guviąją Mirandą ir pildydavo visas jos užgaidas. Negalėdavau žiūrėti, kaip ji eidama į darbą rengdavosi berankovėm palaidinėm, nes jai nereikėdavo po šešis kartus per dieną lėkti iš biuro į gatvę ir blaškytis po Niujorką ko nors ieškant, randant ir pargabenant. Ji manęs nemėgo už tai, kad aš turėdavau galimybę ištrūkti iš biuro ir ilgiau nei paprastai paplepėti mobiliuoju telefonu ar parūkyti.

Grįžimas į biurą paprastai užtrukdavo ilgiau nei bėgimas į Starbucks kavinę, nes dar turėdavau pakely išdalyti kavą. Man patikdavo dalyti ją benamiams, kurie nuolat būriuodavosi ant įstaigų laiptų ar miegodavo Penkiasdešimtosios gatvės namų tarpuvartėse, džiaugsmingais šūksniais palydėdami apgautus miesto „tvarkos sergėtojus“. Policija vis vaikydavo juos nuo šaligatvių prieš įsisiūbuojant piko valandai, bet jie vis tiek kiurksodavo savo įprastinėse vietose, kai aš grįždavau su pirmuoju kavos užsakymu. Man buvo smagu – fantastiškai smagu – regėti, kaip šitie brangiausi Elias-Clark finansuojami kavos puodeliai atsidurdavo pačių nepageidaujamiausių miestelėnų rankose.

Šlapimu dvokiantis vyriškis, kuris visada miegodavo ant Chase banko laiptų, kasdien gaudavo puodelį Mocha Frapuccino . Jis paprastai nė neatsibusdavo jos paimti, bet aš visad pastatydavau puodelį (žinoma, su šiaudeliu) jam prie kairiosios rankos alkūnės ir, kai po kelių valandų bėgdavau antru reisu, neberasdavau nei jo, nei kavos.

Senyva moteriškė, kuri sėdėdavo susirangiusi savo vežimaityje su užrašu: BENAMĖ/GALIU VALYTI/PAMAITINKITE, gaudavo puodelį Caramel Macchiato . Veikiai sužinojau, kad ji vardu Tereza. Aš jai iš pradžių pirkdavau nestiprią latte, kaip ir Mirandai. Ji man visad padėkodavo, bet niekada nė neparagaudavo, kol karšta. Kai sykį jos paklausiau, gal man nebepirkti jai kavos, ji gyvai papurtė galvą ir burbtelėjo po nosimi, kad nenorėtų pasirodyti išranki, bet jai labiau patiktų saldesnė ir kiek silpnesnė kava. Kitą dieną nupirkau jai pagardintos vanile ir plakta grietinėle. Ar taip geriau? O, taip, žinoma, šitaip daug geriau, bet šiek tiek per saldoka. Dar viena diena ir aš pataikiau į jos skonį. Pasirodo, Terezai patikdavo kava be priemaišų, su plakta grietinėle ir karameliniu sirupu. Jinai apdovanojo mane bedante šypsena ir nuo to karto puldavo siurbčioti per šiaudelį, kai tik įbrukdavau jai į rankas.