Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Jis mano akimis atrodė toks nusivaręs, užguitas, kad širdyje pajutau jam užuojautą ir gailestį. Bet staiga man pačiai pradėjo tvinkčioti kojose, ir aš prisiminiau Lili žvilgsnį, kai vienas Bendžiuko žolės riedulio komandos draugelių paklausė, ar ji nenorėtų pasižiūrėti, kaip jie žaidžia, o gal ir pati prisidėtų, ir man dingo visas entuziazmas.

– Ogi todėl, kad aš dirbu pas labai reiklią moterį ir turiu ateiti dviem su puse valandos anksčiau, nei susirenka nelabieji žurnalo darbuotojai, ir turiu būti pasirengusi ją sutikti, – iškošiau pro dantis pykčiu ir sarkazmu pagardintu balsu.

– Vajetau! Aš tik paklausiau. Deja, atrodo, ir tau ne pyragai. Pas ką dirbi?

– Pas Mirandą Pristli, – atsakiau melsdama Dievą, kad tik jis triukšmingai nesureaguotų. Kažkaip matydama, kad žmogus su aukštuoju ir didele profesine patirtimi nežino, kas yra Miranda, pasijusdavau it devintame danguje. Džiaugdavausi kaip vaikas. Laimei, šitas manęs neapvylė. Jisai gūžtelėjo pečiais, užtraukė dūmą ir pažvelgė į mane lyg laukdamas paaiškinimo.

– Ji – vyriausioji Podiumo redaktorė ir leidėja, – pradėjau nuščiuvusiu, prislopintu balsu. – Bjauresnės kalės dar nebuvau sutikusi. Tiesą pasakius, nepažįstu nė vieno šlykštesnio už ją žmogaus. Tai lyg koks antžmogis. – Buvau pasirengusi išberti Bendžiukui visą nuoskaudos litaniją, bet staiga su visu žiaurumu mane užgriuvo mintis, kad kas nors gali mane nugirsti. Tuoj pat susinervinau pagalvojusi, kad šitas nerūpestingas plevėsa gali būti vienas iš Mirandos šunuodegių, atsiųstas Observer ar Page six manęs šnipinėti. Jaučiau, kad būtų didžiausia nesąmonė, netgi absurdas. Be to, jau seniausiai pažinojau Bendžiuką ir buvau beveik tikra, kad jis niekados pas Mirandą nedirbo ir nedirbs. Bet ne visu šimtu procentų. Kita vertus, iš kur gali žinoti? Ir dar kas žino, kas gali šią akimirką stovėti man už nugaros ir klausytis mano burnojimo? Man nedelsiant reikėjo taisyti blogėjančią padėtį.

– Be jokios abejonės, ji tikrai yra pati galingiausia moteris madų pasaulyje ir žurnalų leidyboje. O juk negali pasiekti dviejų stambiausių Niujorko pramonės šakų aukštumų, kas dieną dalydamas saldainius. Visiškai suprantama, kad moteris gan griežta ir dirbti pas ją ne pyragai, tiesa? Jos vietoj ir aš tokia būčiau. Taigi man jau metas. Malonu buvo susitikti. – Ir aš sprukau šalin, kaip ir tuos kitus kartus per pastarąsias kelias savaites, kai susigriebdavau kalbanti ne su Lili, Aleksu ar savo tėvais ir koneveikianti tą raganą.

– Ei, nesikrimsk, – paguodė jis mane, dumiančią lifto kabinos link. – Aš čia tik nuo praėjusio ketvirtadienio ryto. – Ištaręs šiuos žodžius jis numetė ant žemės smilkstančią cigaretę ir piktdžiugiškai sutrynė koja į grindinį.

– Labas rytas, Eduardai, – pasisveikinau liūdnu, nuvargusiu balsu. – Kaip nekenčiu pirmadienių.

– Ei, pupyte, nesinervink. Džiaukis tuo, kad šįryt tu ją aplenkei, – paguodė mane šypsodamasis. Žinoma, jis turėjo omeny tuos nelemtus rytus, kai Miranda atsirasdavo darbe penktą valandą ir reikėdavo ją palydėti iki biuro, nes ji niekada nesiteikdavo nešiotis elektroninės durų kortelės. Tada ji žingsniuodavo po koridorių ir skambinėdavo Emilijai arba man tol, kol kuri nors iš mūsų prisiversdavo atsibusti, susiruošti ir ateiti į darbą, tarsi būtų iškilusi grėsmė nacionaliniam saugumui.

Stumtelėjau turniketą, tikėdamasi, kad šis pirmadienis bus išimtis, kad jis praleis mane be maivymosi. Deja…

– Ei, pasakyk man, ko tu nori, ko labai labai tu nori, – pragydo Eduardas ispanišku akcentu, pasidabinęs plačia dantinga šypsena. Ir visas malonumas, kad pradžiuginau taksi vairuotoją ir kad į darbą atlėkiau anksčiau už Mirandą, išgaravo kaip dūmas. Šią akimirką, kaip ir kiekvieną rytą, man norėjosi persisverti per apsaugos pultą ir išvagoti nagais Eduardo veidą. Bet kadangi aš buvau tokia gera, o jis – mano vienintelis draugas šiame pastate, nuolankiai jam paklusau. – Pasakysiu, ko aš noriu, ko labai labai aš noriu, – užtraukiau beveik nepataikydama į gerai žinomo Spice Girls hito melodiją. Eduardas dar kartą plačiai nusišypsojo ir praleido mane pro užtvarą.

– Ei, tiktai nepamiršk liepos šešioliktosios! – dar spėjo šūktelti.

– Žinau, liepos šešioliktoji! – pakartojau mudviejų abiejų sutampančią gimimo datą. Neprisimenu, nei kam, nei iš kur jisai sužinojo mano gimimo dieną, bet labai džiaugėsi, kad abu gimėm tą pačią dieną. Dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties tai tapo neatsiejama mūsų rytinio ritualo dalimi. Kiekvieną prakeiktą dieną.

Mūsiškėje Elias-Clark pusėje buvo aštuonios liftų kabinos. Pusė iš jų nuo pirmo iki septyniolikto aukšto, kita pusė nuo septyniolikto ir aukštyn. Reikšmingiausia dalis buvo pirmoji, nes garsiausių pavadinimų firmos buvo pirmuosiuose septyniolikoje aukštų. Jos reklamuodavosi švytinčiais užrašais virš liftų durų. Antrajame aukšte buvo Elias-Clark darbuotojams nemokama sporto salė – tikras meno šedevras, – aprūpinta naujausia Nautilus įranga ir mažiausiai šimtu treniruoklių, bėgimo takelių bei dviračių. Drabužinėse buvo įrengtos saunos, karštos vonios, garpirtės. Personalas dėvėjo vienodą aprangą. Grožio salonas siūlė manikiūro, pedikiūro ir kosmetikos paslaugas. Kaip girdėjau, čia nemokamai duodavo rankšluosčius. Aš tam neturėjau laiko, be to, čia tarp šeštos ir dešimtos valandos vakaro visados būdavo tiek daug žmonių, kad net prasilenkti sunku. Rašytojai, redaktoriai ir prekybos agentai jau prieš tris dienas turėdavo užsirašyti į eilę jogos ar kikbokso treniruotėms. Net ir užsirašius, jeigu ateidavai vėliau nei prieš penkiolika minučių, prarasdavai savo vietą. Rodos, viskas Elias-Clark pastate buvo daroma darbuotojų gyvenimui palengvinti, bet mane tai varė iš proto.

Girdėjau gandų, kad rūsyje įrengtas vaikų darželis, bet aš nepažinojau nė vieno, kas būtų turėjęs vaikų, todėl nelabai tais gandais ir tikėjau. Tikrasis spektaklis prasidėdavo trečiojo aukšto valgykloje, kur Miranda kategoriškai atsisakydavo pietauti kartu su juodadarbiais, išskyrus tuos atvejus, kai valgydavo su Irvu Ravitzu, vadovaujančiu Elias darbuotoju, kuris mėgdavo pietauti valgykloje, taip demonstruodamas vienybę su savo pavaldiniais.

Mes kilome aukštyn, aukštyn, aukštyn, palikdami po savimi kitus garsius pavadinimus. Daugelis firmų glaudėsi viename aukšte, paprastai į priešingas flygelių puses nuo administratorės stalo, ir slėpėsi už didžiulių stiklinių durų. Stryktelėjau iš lifto septynioliktame aukšte ir žvilgtelėjau į savo užpakaliuko atvaizdą ant durų stiklo. Didžiulio susijaudinimo ir genialumo protrūkio ištiktas Medisono 640 architektas maloniai pamiršo liftų kabinose suprojektuoti veidrodžius. Kaip visada, aš pamiršau savo elektroninę spynos kortelę – tą pačią, kuri sekė ir užrašinėjo kiekvieną mūsų judesį, pirkinį ir išvykimą iš pastato, – o reikėjo kažkaip įsilaužti į savo aukštą. Sofi ateidavo ne anksčiau kaip devintą, tad man teko pasilenkti per jos stalą, surasti ir nuspausti mygtuką, atrakinantį duris, ir didžiausiu greičiu šauti nuo administratorės stalo iš patalpos vidurio durų link, jas atidaryti ir spėti prasmukti, kol jos neužsidarė. Kartais tekdavo šitą procedūrą kartoti tris ar net keturis kartus, kol pavykdavo prasmukti. Bet šiandien man pasisekė iš antro karto.

Kai aš ateidavau, aukšte būdavo visiškai tamsu, ir aš kasdien pasiekdavau savo stalą tuo pačiu maršrutu. Kai įeini, man iš kairės – reklamos skyrius, kur dirbo merginos, labiausiai mėgstančios puoštis Chloe marškinėliais ir smailiakulniais batais, kai dalydavo Podiumo vizitines korteles. Jas negrįžtamai iškraustė iš redakcijos patalpų kitame aukšto flygelyje: būtent redakcijos darbuotojai atrinkdavo drabužius madų lankstinukams, viliodavo gabius rašytojus, derindavo aksesuarus prie drabužių, imdavo interviu iš modelių, redaguodavo žurnalą, maketuodavo projektus ir samdydavo fotografus. Redakcijos darbuotojai keliaudavo po pasaulį ir fotografuodavo, gaudavo dovanų ir nuolaidų iš garsių dizainerių, ieškodavo naujų krypčių ir puotaudavo Pastis ar Float restoranuose, nes jiems „reikėdavo pasižiūrėti, kaip žmonės rengiasi“.