Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Ne, ne, nieko čia blogo. Kaip tik mūsų aplinkoje tai gana retas charakterio bruožas. Žinai, niekaip negalėčiau prisiversti siurbčioti per šiaudelį tiesiai iš butelio šampaną. Kažkaip labai jau nevyriška. Todėl paprašiau barmeno ir jis iš virtuvės atvilko man šito. – Jis dar kartą krestelėjo galvą, bet garbana ir vėl paslėpė jo kairę akį. Iš sportinės striukės kišenės jis išsitraukė pakelį cigarečių ir pasiūlė man pasivaišinti. Aš paėmiau vieną ir, neva netyčia leidusi jai iškristi iš rankų, pasinaudojau proga lenkdamasi jos paimti atidžiai nužvelgti Kristianą.

Cigaretė nukrito vos už kelių sprindžių nuo jo švytinčių plačiakulnių batų, ant kurių buvo matyti siaura juostelė su Gucci užrašu. Atsitiesdama pastebėjau, kad jo mūvimi Diesel firmos džinsai buvo skoningai išblukinti, ilgi ir pakankamai platūs. Klešnių užpakalinė dalis visiškai dengė blizgančius batus ir šiek tiek vilkosi žeme, todėl buvo aiškiai matyti nutrinti ruoželiai ten, kur džinsai nuolat lietėsi su užkulniais. Juodas diržas, veikiausiai irgi Gucci firmos, bet be etiketės, prilaikė kiek smuktelėjusius, bet puikiai gulančius aplink liemenį džinsus, į kuriuos buvo sukišti balti plonos medvilnės marškinėliai (nors iš pirmo žvilgsnio jie galėjo būti Hanes, visgi neabejoju, kad greičiausiai Armani ar Hugo Boss ), glaudžiai aptempiantys raumeningą krūtinę. Jo juoda striukė irgi atrodė ganėtinai brangi ir puikiai pasiūta, ko gero, net pagal specialų užsakymą, nes šauniai gulė ant raumeningos ir velniškai patrauklios figūros. Tačiau didžiausią dėmesį kaustė jo žalsvos akys. Jūros bangos, pagalvojau, prisiminusi akvareles, kurias mes taip mėgom vidurinėje. O gal tiesiog žalsvai mėlynos? Ir ūgiu, ir stotu jis labai priminė Aleksą, tik buvo europietiškesnis ir mažiau dvelkė seniena. Mažumėlę patrauklesnis ir išvaizdesnis. Aišku, gerokai vyresnis. Gal apie trisdešimt. Ir gana mielas.

Jis tuojau pat kyštelėjo man ugnies ir pasilenkęs žiūrėjo, kaip prisidegs mano cigaretė.

– Kas tave atviliojo į šį vakarėlį, Andrėja? Ar tu – viena iš tų laimingųjų, kurios Maršalą Meideną vadina savo draugeliu?

– Ne. Bijau, kad ne iš tų. Bent jau kol kas tai tikrai ne. Nors jis visai nedviprasmiškai pasiūlė man savo draugystę, – garsiai nusijuokiau ir pati nustebau, staiga pajutusi, kaip beviltiškai trokštu sužavėti šitą jaunuolį. – Aš dirbu Podiume . Mane čia atsitempė vaikinas iš madų skyriaus.

– Sakai, Podiume, a? Šilta vietelė, turint omeny geras pareigas ir visa kita. Ar tau ten patinka?

Nežinojau, ką jis turi omeny – darbą ar pareigas, bet supratau, kad jis nėra visiškai svetimas šioje srityje ir šį tą išmano daugiau nei tie, kurie su madų pasauliu neturėjo nieko bendra. Gal man pavyktų jį sužavėti savo pasakojimu apie košmarą, kurį teko patirti nuvežus Mirandai Didžiąją knygą? Ne, ne, gal nereikia, nes tiksliai nežinojau, kas jis per vienas. Iš menkų užuominų supratau, kad jis irgi dirba kažkokiame tolimame, man dar negirdėtame Podiumo padalinyje. Gal kokiame nors kitame Elias-Clark žurnale. O gal jis vienas iš tų „Šeštojo puslapio“ paparacų, kurių Emilija prigrasino vengti kaip ugnies. „Jie prisiknisa prie tavęs, – išgąstingu balsu aiškino Emilija, – prisivilioja ir bando išpešti ką nors negražaus apie Mirandą ar apie Podiumą. Žiūrėk, neįkliūk.“ Prie visa žinančių ir viską raportuojančių asmens kortelių prisidėjo dar ir šita baimė.

– Taigi, – tariau jam, stengdamasi išlikti rami ir neišsisukinėjanti. – Vieta iš tiesų įdomi. Man mada ne visai prie širdies. Aš mieliau ką nors rašinėčiau, bet pradžia vis tiek nebloga. Kaip manai?

– Aš esu rašytojas.

– Tikrai? Kaip nuostabu! – Tikiuosi, mano susižavėjimas nebuvo toks akivaizdus, kaip jaučiau širdyje, nes paprastai žmonės Niujorke susierzina, išgirdę pašnekovą prisistačius rašytoju, aktoriumi, poetu ar dailininku. Aš koledže irgi rašinėdavau mūsų laikraštėliui, pamaniau. O mokyklos laikais viename žurnale buvo išspausdinę mano apybraižą . Ar aš jau irgi rašytoja? – O ką tu rašai?

– Kol kas daugiausia grožinę literatūrą. Bet šiuo metu rašau pirmąjį istorinį romaną. – Jis dar kartą gurkštelėjo alaus ir ranka brūkštelėjo atgal nepaklusniąją garbaną.

„Pirmasis istorinis“ romanas reiškė, kad būta ir kitokių. Įdomu.

– Apie ką jis?

Jisai valandžiukę galvojo, paskui tarė:

– Tai jaunos moters pasakojimas apie tai, kaip ji gyveno šioje šalyje per Antrąjį pasaulinį karą. Kol kas dar teberenku medžiagą, užrašinėju pokalbius ir panašiai, bet pradžia irgi jau gula ant popieriaus. Spėju, kad…

Jisai ramiai pasakojo toliau, o aš staiga prisiminiau, kas jis toks. Dieve šventas! Šito romano anotaciją prisiminiau visai neseniai skaičiusi The New Yorker. Pasirodo, knygų pasaulis nekantriai laukė naujojo veikalo pasirodymo ir negailėjo liaupsių stulbinančiam realizmui, su kuriuo taip vaizdžiai buvo piešiamas jaunos moters gyvenimas. Šiame vakarėlyje aš stovėjau ir lyg niekur nieko plepėjau su Kristianu Kolinsvortu, jaunuoju genijumi, kuris pirmą savo kūrinį išspausdino būdamas vos dvidešimties ir dar besimokydamas Jeilio universitete. Tuomet literatūros kritikai jo pirmąjį veikalą įvertino kaip patį reikšmingiausią dvidešimto amžiaus literatūros laimėjimą. Po jo sekė dar du veikalai, vienas už kitą populiaresni ir tapę perkamiausiomis knygomis. The New Yorker spausdino ištrauką iš interviu, kur autorius pavadino Kristianą „ne tik ateities plunksnos brolių varomąja jėga“, bet ir „velniškai patrauklios ir stilingos išvaizdos jaunuoliu, kuriam, net ir užgesus kūrybinei šlovei, netrūks populiarumo tarp moterų“.

– Oho, tai bent nuostabu, – pagyriau jį ir staiga pajutau, kad visai nebenoriu nei šmaikštauti, nei gudrauti ar juokauti. Šitas žmogus – didis rašytojas. Ko jam iš manęs reikia? Turbūt paprasčiausiai stumia laiką, nes jo draugužė tuoj baigs pasirodymą ant podiumo pagal dešimties tūkstančių dolerių vertės kontraktą už dieną ir tuoj bus čia. O kas tau darbo, Andrėja? – griežtai paklausiau savęs. Jeigu spėjai pamiršti, tai maloniai priminsiu, kad pati turi nepaprastai mielą, nuoširdų ir žavų vaikiną. Gana, užteks! Aš mikliai sukurpiau pasiteisinimą, kad tuojau pat turiu lėkti namo, bet Kristianas visai nenusiminė.

– Tu manęs išsigandai, – pareiškė jis drąsiai ir apdovanojo mane gundančia šypsena.

– Išsigandau tavęs? O ko man tavęs bijoti? O gal tam yra priežastis? – negalėjau susilaikyti jam neatsikirtusi, nes jis rėžė taip tiesmukai.

Jis paėmė mane už parankės ir apsukęs tarė:

– Eime, palydėsiu į taksi. – Aš nė nespėjau jam paprieštarauti ir pasakyti, kad ir pati galiu parvažiuoti namo, kad malonu buvo susipažinti, ir tegu nė nesvajoja, kad nusišypsos laimė užsukti pas mane į svečius, kaip staiga mudu abu atsidūrėme ant raudonu kilimu išklotų Plazos laiptų.

– Reikia taksi, mielieji? – paklausė durininkas, kai jau buvome lauke.

– Taip, prašom šitai poniai, – atsakė Kristianas.

– Nereikia, manęs laukia mašina, – paaiškinau ir parodžiau į Penkiasdešimt aštuntosios gatvės atkarpą priešais Paryžiaus teatrą, kur buvo išsirikiavę visi laukiantys limuzinai.

Nė nepažvelgusi į Kristianą jaučiau, kaip jis nusišypsojo. Ak, ta jo šypsena. Jisai palydėjo mane iki mašinos ir atidaręs dureles grakščiu rankos mostu pakvietė sėstis.