Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Taip, Miranda. Štai, prašom, – pataikaujančiu balsu atsiliepė Emilija ir nutipeno jai iš paskos, nešdama segtuvą su iš anksto atspausdintomis skambinusiųjų žinutėmis.

Aš sėdėjau ir tylomis stebėjau Mirandos atvaizdą ant sienų kabančių paveikslų ir nuotraukų stikluose. Pasistengęs žiūrėti ne į nuotraukas ar paveikslus, galėjai aiškiai matyti Mirandos atvaizdą. Emilija tuojau pat ėmėsi įprastinių darbų už rašomojo stalo. Įsiviešpatavo tyla. „Ar negalima kalbėtis tarpusavyje, kai ji būna savo kabinete?“ Mikliai sukurpiau Emilijai elektroninį laiškelį su savo klausimu ir pasiunčiau. Mačiau, kaip ji gavusi perskaitė. Tuojau pat gavau iš jos atsakymą: „Tikrai ne! Jeigu būtinai reikia pasikalbėti – tik pašnibždomis. Kitaip – jokio plepėjimo! Ir NIEKADA daugiau nedrįsk prasižioti pirma, jeigu ji tyli. Ir NIEKU GYVU nevadink jos ponia . Tiesiog Miranda. Supratai?“ Ir vėl pasijutau tarsi gavusi skuduru per veidą. Vis dėlto pakėliau akis ir linktelėjau. Kaip tik tada pastebėjau jos paltą. Jis gulėjo visai čia pat. Didžiulis kalnas nuostabiausių kailių, permestas per mano stalo kraštą, o viena rankovė karojo nutįsusi ant grindų. Pažvelgiau į Emiliją. Jinai išpūtė akis, mostelėjo ranka į sieninę spintą ir be balso ištarė „Pakabink.“ Kailiniai buvo sunkūs kaip ką tik iš skalbyklės ištraukta šlapia vatinė antklodė. Aš abiem rankom pakėliau juos nuo stalo, bijodama, kad tik neišmesčiau ant žemės, ir pakabinusi ant permatomos pakabos tyliai užvėriau spintos duris.

Nespėjau nė sugrįžti į savo vietą ir atsisėsti, kai staiga šalia manęs išdygo Miranda. Dabar jos akys laisvai klaidžiojo po mano kūną. Neįmanomas dalykas, bet aš puikiai jaučiau, kaip nuo jos žvilgsnio užsiplieskia kiekvienas mano kūno lopinėlis, kurį tik ji palyti akimis. Bet aš stovėjau it mietą prarijusi ir niekaip neįstengiau nueiti iki savo kėdės. Dar sekundė, ir mano plaukai būtų užsiliepsnoję, bet pagaliau tos mėlynos negailestingos akys sustojo ties manosiomis.

– Paduok man paltą, – ramiai paliepė ji ir pažvelgė į mane tokiu žvilgsniu, kurį pamačiusi aš pagalvojau: ar ji taip žiūri į mane dėl to, kad manęs nepažįsta, ar jai buvo visiškai vienodai, kas dirba jos padėjėja. Jos žvilgsnyje neįskaičiau nė menkiausio atpažinimo ženklo, nors mano pokalbis su ja dėl darbo įvyko vos prieš kelias savaites.

– Tuojau, – išlemenau ir žengtelėjau spintos link, bet kelias man buvo užkirstas, kadangi Miranda stovėjo tarp manęs ir spintos. Pasisukau norėdama ją apeiti šonu, kad netyčia neužkabinčiau, ir pravėriau spintos duris, kurias ką tik buvau uždariusi. Jinai nė nesirengė pasitraukti man iš kelio, ir aš jaučiau, kaip tebespitrija į mane. Ačiū Dievui, pagaliau rankomis apglėbiau kailinius ir atsargiai ištraukiau iš spintos. Norėjau sviesti juos Mirandai į veidą ir pažiūrėti, ar sugaus, bet pačią paskutinę akimirką susitvardžiau ir iškėliau kaip džentelmenas, padedantis apsirengti damai. Vienu gracingu judesiu ji įsisupo į kailinius ir iš kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną, vienintelį daikčiuką, atsineštą šiandien į biurą.

– Norėčiau šį vakarą Didžiosios knygos, Emilija, – paprašė išdidžiai eidama pro duris, turbūt nė nepastebėjusi, kaip būrelis smalsianosių moteriškaičių, prieš akimirką priplojusių prie durų ausis, išsilakstė į šalis kaip musės, nunarinusios galvas.

– Gerai, Miranda. Pasirūpinsiu, kad Andrėja jums nuvežtų.

Štai ir viskas. Jinai išėjo. O jos vizitas, sukėlęs kontoroje visuotinę paniką, karštligiškus pasiruošimus sutikimui, privertęs žmones persirengti ir pasidažyti, truko mažiau nei keturias minutes ir įvyko, kaip mano patyrusi nuojauta kuždėjo, visiškai be jokios svarios priežasties.

8

–Tik dabar nežiūrėk, – tarė Džeimsas, vos krutindamas lūpas it koks pilvakalbys. – Ties trečia valanda pastebėjau Ris Vaiterspun.

Aš akimirksniu atsisukau, o jis, vargšelis, sutriko, bet aš tikrai pamačiau ją, gurkšnojančią šampaną, besišypsančią ir kartkartėm krestelinčią galvą. Stengiausi nuslėpti savo susižavėjimą, bet nepavyko: jinai buvo mano mėgstamiausia aktorė.

– Džeimsai, mielasis, kaip džiaugiuosi, kad atėjai į mano vakarėlį, – užkalbino mus išvaizdus lieknas vyrukas, priėjęs mums iš už nugaros. – O kas čia tokia? – paklausė, ir jiedu pasibučiavo.

– Čia Maršalas Meidenas, plaukų stilistas. Susipažinkite, čia Andrėja Sachs. Ji, tiesą pasakius, dirba…

– Mirandos naująja padėjėja, – užbaigė Maršalas ir man nusišypsojo. – Daug apie tave girdėjau, mažyte. Būk pasveikinta mūsų šeimynoj. Tikiuosi, kada nors sugalvosi pas mane apsilankyti. Prisiekiu, mudu drauge pakeistume tavo išvaizdą, – jis švelniai ranka paglostė man viršugalvį ir, suėmęs saujon kuokštą plaukų, pakėlė prieš šviesą ir apžiūrėjo galiukus. – Taip, mažumėlė medaus spalvos dažų, ir iki supermodelio būsi tik per žingsnį. Paprašyk Džeimso, kad duotų mano telefono numerį, gerai, širdele? Ir kai tik turėsi laisvą minučiukę, būtinai užsuk pas mane. Et, kalbėti lengviau, nei padaryti, – jis užbaigė mintį ir nuplaukė Ris link.

Džeimsas giliai atsiduso ir vylingai pažvelgė jam įkandin.

– Jis – meistras. Geriausias iš visų. Neprilygstamas. Vyras tarp berniūkščių, kitaip nepasakysi. Ir dar koks įspūdingas. – Vyras tarp berniūkščių? Keista. Kai tik anksčiau išgirsdavau šitą palyginimą, iškart prieš akis iškildavo Šakilas O’Nilas, neriantis pro daug žemesnį vidurio puolėją krepšinio lanko pusėn, bet tik ne plaukų stilistas.

– Jis tikrai įspūdingas, negaliu su tavimi nesutikti. Ar judu esat draugavę? – Man jiedu atrodė tinkamiausia pora: Podiumo kosmetikos skyriaus redaktoriaus padėjėjas susitikinėja su pačiu populiariausiu laisvojo pasaulio plaukų stilistu.

– Gaila, bet ne. Jis jau ketverius metus draugauja su tuo pačiu vaikinu. Gali patikėti? Ketverius metus! Nuo kada aistringiausi gėjai privalo būti monogamiški? Taip nesąžininga!

– Gerai jau, girdėjau. Nuo kada aistringiausi ir padoriausi vyrai irgi privalo būti monogamiški? Na, nebent jie draugautų su manim, žinoma, – giliai įtraukiau cigaretės dūmą ir išpūčiau beveik tobulą pypkoriaus lanką.

– Prisipažink, Ende, kad nesigaili šįvakar atėjusi ir kad vakarėlis tikrai šaunus, – tarė Džeimsas ir nusišypsojo.

Ne per didžiausio noro vedama sutikau eiti su juo, nes Aleksas atšaukė mūsų susitikimą, o jis vis tiek nebūtų nuo manęs atstojęs. Man atrodė beveik neįmanoma, kad šiame vakarėlyje išvysiu kažką tokio, ko nebuvau skaičiusi apie garsenybes, bet, turiu prisipažinti, kai kas ir nustebino. Kai Džonis Depas priėjo pasisveikinti su Džeimsu, mane tiesiog šokiravo tas faktas, kad jis ne tik puikiausiai kalbėjo angliškai, bet ir suskėlė keletą juokingų anekdotų. Su didžiausiu susidomėjimu stebėjau, kaip Žizelė, pati nykštukiausia mergaičiukė, nardė tarp garsenybių. Aišku, būtų buvę smagiau, jeigu netyčia būčiau pastebėjusi, kad ji vaikšto pritūpusi ar kad yra išberta inkštirų, kurie kruopščiai paslepiami fotosesijos metu. Kad ir kaip ten būtų, pusantros valandos prabėgo gan smagiai.

– Aš, ko gero, šitaip nerizikuočiau, – pasilenkusi šnibžtelėjau Džeimsui į ausį ir kaip tik tuo metu mano akys užkliuvo už patrauklaus vyruko, parimusio prie knygų staliuko. – Deja, tikėjausi kažko įspūdingesnio. O po tokios sunkios dienos manęs nebenustebintų jau niekas.

Po to, kai Miranda, taip staiga atsiradusi, lygiai taip pat staiga ir išnyko, Emilija man pranešė, kad šįvakar turėsiu pirmą kartą pati viena nuvežti jai į namus Didžiąją knygą. Tai buvo didžiulis metaline spyruokline nugarėle aplankas, kuriame būdavo segami leidybai ruošiamo naujausio Podiumo numerio perspektyviniai puslapiai. Ji dar man paaiškino, kad joks konkretus darbas nebūdavo atliekamas iki galo tol, kol Miranda neišeidavo iš biuro, nes visi apipavidalinimo skyriaus darbuotojai ir redaktoriai paprastai ištisą dieną aptarinėdavo ir derindavo įvairiausias smulkmenas, o ji savo nuomonę keisdavo bemaž kas valandą. Todėl kai kasdien maždaug apie penktą Miranda išeidavo namo kelias valandas pabūti su savo dvynukėmis, prasidėdavo tikrasis tos dienos darbas. Apipavidalinimo skyrius puldavo rengti naujų eskizų, klijuoti naujų, ką tik gautų nuotraukų, o redaktoriai tobulindavo ir maketuodavo naujausius variantus, kurie galiausiai ( galiausiai ) sulaukdavo Mirandos palaiminimo, ir ant pirmojo titulinio puslapio išsikėtodavo didžiulis autografas su dviem raidėm – MP. Tada kiekvieno skyriaus redaktorius siųsdavo per visą dieną gautus pataisymus ir pakeitimus maketavimo skyriaus asistentui, kuris ištisas valandas po to, kai jau beveik visi išsivaikščiodavo į namus, dar ilgai klijuodavo į Didžiąją knygą puslapių eskizus ir straipsnius. O tada jau buvo mano darbas nugabenti Didžiąją knygą Mirandai į namus – kažkur tarp aštuntos ir vienuoliktos valandos, nelygu, kokioje gamybos stadijoje tuo metu būdavo knyga. Kitą dieną ji tą knygą atsinešdavo į darbą, ir visas personalas vėl visą procesą kartodavo iš naujo.