Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Džiaugiausi, kad pagaliau šventės baigėsi. Laikas grįžti į normalų gyvenimą ir imtis – iš tiesų imtis – naujojo darbo. Nors jaučiausi taip, tarsi būčiau dirbusi jau visą dešimtmetį, praktiškai savo darbą rengiausi dar tik pradėti. Nuoširdžiai tikėjau, kad daugelis dalykų pasitaisys savaime, kai mudvi su Miranda diena dienon dirbsime drauge. Telefonu bet kas gali pasirodyti esąs kraują stingdanti pabaisa, o ypač tas, kam ilgos atostogos ir buvimas toli nuo darbovietės nekėlė didelio malonumo. Bet aš buvau įtikinta, kad visos nesėkmės, patirtos per pirmąjį mėnesį, pasimirš ir prieš akis atsivers naujas gyvenimas, kurio aš taip nekantriai laukiau.

Buvo šaltas ir darganotas sausio trečiosios rytas. Šiek tiek po dešimtos. Aš džiaugiausi vėl sugrįžusi į darbą. Džiaugiausi! Emilija postringavo telefonu apie vaikiną, kurį sutiko Naujųjų metų vakarėlyje Los Andžele, labai gabų ir perspektyvų dainų tekstų kūrėją, pažadėjusį po kelių savaičių aplankyti ją Niujorke. O aš plepėjau su kosmetikos skyriaus direktoriaus pavaduotoju, dirbančiu tame pačiame aukšte, tik koridoriaus gale, gana mielu vaikinuku, baigusiu Vasaro koledžą. Jo tėvai dar nežinojo nei kad jis pasirinko būtent šį koledžą, jį baigė ir dabar dirbo madų žurnalo kosmetikos skyriaus redakcijoje, nei kad jis, tiesą pasakius, miegodavo su vaikinais.

– Eime drauge, maldauju. Prisiekiu, tikrai bus smagu. Supažindinsiu tave su nuostabiais vaikinais, Ende, pamatysi. Turiu be galo padorių draugų. Be to, kviečiu į Maršalo vakarėlį – ten niekada nebūna liūdna, – suokė Džeimsas, atsirėmęs į mano stalą. Aš tuo tarpu tikrinau savo elektroninį paštą. Emilija, sėdėdama už stalo savojoje kabineto pusėje, linksmai kalbėjosi su kažkuo telefonu ir pasakojo apie savo pasimatymą su ilgaplaukiu dainų kūrėju.

– Eičiau, mielai eičiau, pats žinai, bet jau nuo Kalėdų su savo draugu šiam vakarui buvome susitarę, – paaiškinau. – Jau keletą savaičių svajojom nueiti kur nors smagiai pavakarieniauti, bet aš paskutinį kartą negalėjau.

– Tai susitikite po vakarėlio. Juk ne kasdien pasitaiko proga pabendrauti su talentingiausiu plaukų stilistu pasaulyje, ar ne? Ten bus daug garsenybių, nuostabių žmonių, ir aš dedu galvą, kad vakarėlis bus pats šauniausias per visą savaitę. Organizuoja Harisonas su Šriftmanu, patikėk, nepasigailėsi. Nagi, sutik, – jis suraukė kaktą ir taip aistringai pažiūrėjo į mane, kad aš net prapliupau kvatotis.

– Džeimsai, iš tiesų nepaprastai norėčiau eiti, be to, dar nė sykio nesu buvusi restorane Plaza, bet aš nieku gyvu negaliu keisti savo planų. Aleksas užsakė staliuką italų restorane prie savo namų ir aš niekaip negaliu nenueiti. – Žinojau puikiai, kad negaliu mūsų susitikimo atšaukti, be to, ir nenorėjau, nes baisiausiai troškau šį vakarą praleisti drauge su Aleksu, pasiklausyti, kaip rutuliojasi jo rengiama nemokyklinės veiklos programa, bet širdyje mažumėlę gailėjausi, kad mūsų susitikimas sutapo su vakarėliu. Visą pastarąją savaitę apie šį būsimą vakarėlį rašė bemaž visi laikraščiai. Atrodo, visas Manhatanas ėjo iš proto dėl Maršalo Meideno, nepaprastojo plaukų stilisto, kuris rengėsi kasmetiniam pošventiniam susibūrimui. Kalbėjo, kad šiemet vakarėlis būsiąs dar didesnis nei paprastai, nes Maršalas ką tik išleidęs naują knygą „Nudažyk man plaukus, Maršalai“. Betgi aš negalėjau atšaukti susitikimo su savo draugu dėl kažkokio žvaigždės vakarėlio.

– Ką gi, tik paskui nesakyk, kad aš tavęs nekviečiau. Ir nebėk pas mane sriūbaudama, kai perskaitysi „Šeštajame puslapyje“, kad mane matė su Maraja ar Džei, – pagaliau jis nuėjo, pusiau juokaudamas, pusiau supykęs, sunku pasakyti, nes pastaruoju metu buvo nuolat suirzęs.

Kol kas pošventinė naujųjų metų savaitė bėgo gana sklandžiai. Mes vis dar apžiūrinėjom ir katalogavom gautas dovanas. Šįryt man į rankas pakliuvo neapsakomo grožio Svarovskio kristalais puoštos aukštakulnės basutės. Ačiū Dievui, siuntinėti dovanų nebereikėjo, o telefonai palaimingai tylėjo, kadangi daugelis žmonių šiuo metu dar tebeatostogavo. Miranda turėjo grįžti iš Paryžiaus šios savaitės pabaigoje, bet į darbą ateis tik kitą pirmadienį. Emilija buvo visiškai tikra, kad aš su pagrindine permaina susidorosiu. Aš irgi tuo neabejojau. Mes viską buvome aptarusios, ir aš prisirašiau storiausią bloknotą užrašų. Dar sykį perverčiau, pasitikrindama, ar nieko nepamiršau. Kava: tiktai Starbucks, nestipri latte , du gabalėliai cukraus, dvi servetėlės, šaukštelis pamaišyti. Pusryčiai: atveža Mangia , tel. 555-3948, vienas lengvas sumuštinis su sūriu, keturi gabalėliai kiaulienos kumpio, dvi dešrelės. Laikraščiai: spaudos kioskas apačioje vestibiulyje, New York Times, Daily News, New York Post, Financial Times, The Washington Post, USA Today, The Wall Street Journal, Women’s Wear Daily ir trečiadieniais New York Observer . Savaitiniai žurnalai, išeinantys pirmadieniais: Time, Newsweek, U.S. News, The New Yorker (!) , Time Out New York, New York, The Economist . O toliau begalinis sąrašas jos mėgstamų ir nekenčiamiausių gėlių, jos gydytojų pavardžių ir adresų su namų telefonų numeriais, taip pat ir jos namų tvarkytojos, jos mėgstamiausių užkandžių, geriamo vandens pavadinimų, jos nešiojamų drabužių dydžiai, pradedant liemenėlėmis ir baigiant slidinėjimo batais. Atskirai susirašiau pavardes tų, su kuriais ji sutikdavo kalbėtis (visada), ir visiškai atskirą sąrašą tų, su kuriais nekalbėdavo (niekad). Aš nuolat ką nors užsirašinėdavau, nes per kelias bendro darbo savaites Emilija vis atskleisdavo man naujų dalykų. Ir kai pagaliau, rodos, baigėme, buvau tikra, kad nebeliko nieko, ko apie Mirandą Pristli dar nežinočiau. Nebent tik tai, kodėl ji tokia svarbi persona, kad aš turėjau prisirašyti ištisas užrašų knygeles apie jos „mėgsta“ – „nemėgsta“. O kam, po galais, man viską žinoti?

– Taip, jis iš tiesų nuostabus, – atsiduso Emilija, vyniodama telefono laidą aplink rodomąjį pirštą. – Romantiškesnio savaitgalio savo gyvenime dar neturėjau.

Ping! Jūs gavote elektroninį laišką iš Aleksandro Finemano. Spauskite čia, jei norite atidaryti. Ak, kaip puiku. Elias-Clark buvo uždraudęs asmeninį susirašinėjimą elektroniniu paštu, bet aš dėl kažkokios neaiškios priežasties vis dar gaudavau pranešimus apie atėjusius laiškus. Tuoj atsidarysiu.

Sveika, mažyte! Kaip sekasi? Pas mane, kaip visada, tarsi beprotnamyje. Pameni, tau pasakojau, kaip Džeremijas grasino mergaitėms iš namų atsineštu rėžikliu? Pasirodo, jo ketinimai buvo visiškai rimti. Šiandien jis vėl atsinešė į mokyklą rėžiklį ir per pertrauką perrėžė vienai mergaitei ranką ir išvadino ją kekše. Žaizda nedidelė, bet kai budinti mokytoja paklausė, iš kur jam šovė tokia mintis, šis atsakė matęs, kaip mamos draugelis perrėžęs jai ranką. Jam dar tik šešeri, Ende, ar gali įsivaizduoti? Taigi direktorius šį vakarą kviečia skubų personalo susirinkimą, todėl bijau, kad nespėsiu į mūsų vakarienę. Baisiai apgailestauju. Visgi džiaugiuosi, kad valdžia skubiai imasi priemonių; maniau, taip ir praslys. Juk tu mane supranti, tiesa? Maldauju, nesupyk. Vėliau dar paskambinsiu, skolingas neliksiu, prižadu. Myliu, A.

„Maldauju, nesupyk“? „Juk tu mane supranti“? Ketvirtokas perrėžė klasiokei ranką, ir jis galvoja, kad aš supyksiu, nes tenka atšaukti vakarienę?! Aš atšaukiau susitikimą aną kartą, kai per pirmą darbo savaitę neva nusiplūkiau, lakstydama po miestą limuzinu ir vyniodama dovanas. Man norėjosi verkti ir šaukti iš laimės, jam pasakyti, kad aš tikrai nepykstu, atvirkščiai – didžiuojuosi juo, kad rūpinasi vaikais ir darbą suvokia kaip aukščiausią pareigą. Nuspaudžiau „atsakyti“ ir jau rengiausi išdėstyti raštu savo mintis, kai staiga išgirdau šaukiant mane vardu.