Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Puiku, pone Reno, neabejoju, kad ir jai pas jus labai patinka, – aš jam irgi pamelavau. Kad ir kaip sumaniai vargšelis konsjeržas stengėsi įtikti Mirandai, ši surasdavo priekabių kiekviename žingsnyje. Vyrukas nesiliovė stengęsis ir nuolatos visiems porindavo, kaip nepaprastai ją myli ir gerbia. – Norėjau paklausti, ar ta mašina, kurią pasiuntėt pasitikti Mirandos lėktuvo, jau grįžo į viešbutį?

– Žinoma, brangute. Jau prieš kelias valandas. Vairuotojas grįžo šįryt prieš aštuonias. Buvau pasiuntęs patį pareigingiausią, kokį tik turim, – užbaigė jis išdidžiai. Jeigu jis būtų žinojęs, kad jo geriausias vairuotojas vaikomas po miestą su kvaila užduotimi.

– Labai keista, nes aš gavau iš Mirandos žinutę, kad siuntinukas jos nepasiekė. Maniškis vairuotojas dievagojasi nuvežęs jį į oro uostą ir atidavęs pilotui, šis – nuskraidinęs į Paryžių ir įteikęs jūsų vairuotojui, o jūs sakote matęs, kaip jis atvežęs į viešbutį. Tai kodėl ji to siuntinio negavo?

– Iš šitos painios situacijos aš matau tik vienintelę išeitį – paklausti pačios ponios, – piktdžiugiškai patarė jis man. – Tuojau sujungsiu.

Tikėjausi visko blogiausio, bet tik ne šito. Maniau, išsiaiškinsiu bėdą pati, sutvarkysiu reikalą ir nereikės jai skambinti. Ką aš jai pasakysiu, jeigu ji ir toliau tvirtins negavusi siuntinio? Negi drįsiu pasiūlyti pasižiūrėti ant stalo svetainėje, gal jis ten seniai jau guli atvežtas ir numestas? O gal reikės iš naujo kartoti procedūrą ir iki vakaro nors iš po žemių iškasti jai tas dvi prakeiktas knygas? Gal kitą kartą pasamdyti slaptosios sekimo tarnybos agentą, kad šis lydėtų knygas per visą jų kelionę ir užtikrintų sėkmingą jų atgabenimą? Verta pagalvoti.

– Gerai, pone Reno. Ačiū už pagalbą.

Keletas trakštelėjimų ir kitame gale telefonas jau skamba. Nuo įtampos mane išpylė prakaitas, todėl brūkštelėjau sudrėkusį delną į plonas sportines kelnes ir stengiausi negalvoti, ką pasakytų Miranda, išvydusi mane kontoroje mūvinčią tokiomis kelnėmis. Nusiramink, pasikliauk savimi, įteiginėjau save. Juk per telefoną ji manęs nepaskers .

– Klausau, – išgirdau tolimą balsą ir net stryktelėjau nuo kėdės, atsipeikėjusi nuo savo minčių. Tai buvo Karolina, kuri vos sulaukusi dešimties jau puikiausiai buvo išmokusi pamėgdžioti specifinį savo mamos balsą. Kesidi bent jau buvo šiek tiek mandagesnė ir atsiliepdavo į skambutį trumpu „Alio“.

– Sveika, širdele, – pradėjau maloniai, bet kartu keikdama save, kad meilikauju vaikui. – Čia Andrėja, iš biuro. Ar tavo mama yra?

– Turi galvoje mano mamytę ? – pataisė mane kaip visada, kai tik ne taip ją pavadindavau. – Žinoma. Tuoj pakviesiu.

Po minutės kitos prie ragelio priėjo Miranda.

– Klausau, An-drė-ja. Turbūt kas nors nepaprastai svarbaus? Juk žinai, kaip aš nekenčiu, kai mane trukdo tuo metu, kai smagiai leidžiu laiką su savo dukrytėmis, – pareiškė šaltu lediniu balsu. Juk žinai, kaip aš nekenčiu, kai mane trukdo tuo metu, kai smagiai leidžiu laiką su savo dukrytėm . Norėjosi šaukti iš apmaudo. Gal tu, besmegene, iš manęs tyčiojiesi? Manai, kad skambinu tau iš neturėjimo ką veikti? Manai, nebetvėriau visą savaitgalį neišgirdusi tavo šlykštaus balso? Manai, kad aš pati nenoriu smagiai leisti laiką su savo draugėm? Bijojau, kad iš įsiūčio nenualpčiau, bet giliai įkvėpiau oro ir rėžiau tiesiai šviesiai.

– Miranda, atleiskit, jeigu ne laiku patrukdžiau, bet skambinu dėl to, kad noriu jus patikinti, jog tikrai turėjote gauti tas knygas. Iš jūsų paliktos žinutės supratau, kad jūs knygų dar negavote, bet aš paskambinau visiems ir…

Jinai nutraukė mane vidury sakinio ir lėtai ir ramiai paaiškino:

– An-drė-ja, tau derėtų išmokti klausytis atidžiau. Nieko panašaus aš tau nesakiau. Siuntinuką mes gavome anksti rytą. Jį atnešė taip anksti, kad net dėl tokio niekniekio mus visas prižadino.

Netikėjau tuo, ką girdėjau savo ausimis. Negi susapnavau balso pašte paliktą žinutę? Aš gi dar per jauna net ir pirmiesiems Alzhaimerio simptomams, tiesa?

– Aš pasakiau tik tiek, kad mes gavome ne dvi, kaip prašiau, o vieną knygą. Siuntinėlyje buvo tik viena knyga, todėl tu turbūt įsivaizduoji, kaip nusiminė mano mergytės. Jos taip tikėjosi turėti kiekviena po nuosavą knygą, kaip kad aš tavęs prašiau, todėl norėčiau, kad pasiaiškintum, kodėl neįvykdei mano reikalavimo.

Negali būti! Šitaip tikrai negali būti! Dabar tai aš jau tikrai sapnuoju, gyvenu kažkokiam iškreiptų vaizdų ir jausmų pasaulyje, kur neegzistuoja jokia logika anei sveikas mąstymas. Mano galva nepajėgė suvokti viso to absurdo, kurį ką tik išgyvenau.

– Miranda, aš puikiai prisimenu, kad jūs prašėte dviejų knygų, aš ir užsakiau dvi, – ėmiau mikčioti ir keiksnoti save už tai, kad vėl jai pataikauju. – Aš kalbėjau su mergina iš leidyklos ir jai tikrai sakiau, kad jūs prašėte dviejų knygų, todėl niekaip neįsivaizduoju…

– An-drė-ja, juk žinai, kaip aš nemėgstu pasiaiškinimų. Juolab dabar aš visai nesirengiu jų klausytis. Tikiuosi, daugiau tokių dalykų nebepasikartos, tiesa? Viskas, – ir padėjo ragelį.

Gal kokias penkias minutes, jei ne daugiau, stovėjau ir klausiausi įkyraus telefono pypsėjimo, prispaudusi ragelį sau prie ausies. Mano galvoje sukosi virtinės klausimų. Gal man ją nudėti? Bet suabejojau, nes išsigandau, kad būtinai suseks. Ar iš karto pagalvos, kad tai padariau aš? Aišku, kad ne, nusprendžiau. Visi – o juo labiau Podiume – turėjo šitam motyvą. Ar turėsiu pakankamai emocinės ištvermės stebėti, kaip ji lėtai, skausmingai ir ilgai grimzta į priešmirtinę agoniją? Na, be jokios abejonės, tvirtybės man užteks. Kas gi mielesnio būtų už galimybę išvysti, kaip ji baigia savo suknistą egzistenciją?

Lėtai padėjau ragelį atgal į vietą. Negi iš tiesų aš neteisingai supratau jos žodžius, kai klausiausi žinutės pirmą kartą? Čiupau mobilųjį telefoną ir dar kartą pasiklausiau jos žodžių: „An-drė-ja, čia Mirr-anda. Paryžiuje jau sekmadienis, devinta valanda ryto, o mergaitės dar negavo savo knygų. Paskambink į Ritz ir užtikrink, kad jos tuoj pat atkeliaus. Viskas.“ Nieko blogo neatsitiko. Vietoj dviejų knygų ji gavo vieną, bet ji tyčia man paskambino ir taip pasakė, norėdama mane pagąsdinti, atseit padariau didžiulę, man karjerą kainuosiančią klaidą. Ji paskambino devintą ryto, nė kiek nesukdama sau galvos, kad jos skambutis pasieks mane trečią dienos, besimėgaujant pačiu nuostabiausiu savaitgaliu per visą mėnesį. Ji paskambino tam, kad mane įsiutintų, išvestų iš kantrybės. Ji paskambino, ir aš dabar jos nekenčiu. Savo skambučiu ji privertė mane nekęsti jos dar labiau.

7

Naujųjų metų vakarėlis pas Lili buvo ir smagus, ir be didelio triukšmo. Šampanas Lili studijoje liejosi per kraštus. Jame dalyvavo tik jos artimiausi koledžo draugai ir keletas naujų veidų, kuriuos jie atsitempė su savimi. Niekad nemėgau didelių švenčių. Nepamenu, kas pirmąkart pavadino mūsų šventę „mėgėjišku vakarėliu“ (turbūt Hugas Hefneris), pabrėždamas, kad ir kitas tris šimtus šešiasdešimt keturias dienas linksmindavosi, bet kitaip. Negaliu su juo nesutikti. Visas šis priverstinis gėrimas ir linksmybių ieškojimas toli gražu neužtikrino visuotino linksmumo. Taigi Lili užbėgo įvykiams už akių ir, surengusi vakarėlį, padėjo mums sutaupyti po šimtą penkiasdešimt dolerių, kuriuos būtume išmetę už bilietą į kokį nors klubą ar, dar blogiau, būtume stypsoję ir šalę Taimso aikštėje. Mes visi atsinešėme po butelį nevisiškai nuodingo alkoholio, ji apdalijo mus šventinėmis švilpynėmis ir blizgančiomis karūnomis. Visi gėrėm ir lėbavom, skelbėm tostus, o Naujuosius pasitikom ant jos studijos stogo, nuo kurio buvo matyti Harlemas. Nors mes visi prisilupom iki valiai, kai svečiai ėmė skirstytis, Lili buvo bemaž be sąmonės. Ji jau spėjo du kartus išsivemti, bet aš bijojau palikti ją vieną, todėl mudu su Aleksu sumetėme į krepšį reikalingiausius jos daiktus ir nusitempėm į taksi. Visi trys apsistojom pas mane, Lili paguldėm ant sofos svetainėje, o kitą dieną drauge išėjom papietauti į miestą.