Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Mudvi su Lili šiam savaitgaliui numatėme kino filmų maratoną. Buvau pavargusi nuo darbo, o ji – nuo stresų paskaitose, todėl abi nusprendėme visą savaitgalį praleisti ant jos lovos, palaikydamos gyvybę tik alumi ir sumuštiniais. Jokių traškučių, jokios dietinės kolos. Ir nieku gyvu nesirengti išeiginiais drabužiais. Nors mudvi ir dažnai pasikalbėdavom, bet kai išsikrausčiau į miestą, viena kitos draugijoje būdavom labai retai.

Mudvi tapom geriausios draugės aštuntoje klasėje. Kartą mokyklos valgykloje pamačiau ją užsikniaubusią ant stalo ir graudžiai verkiančią. Ji ką tik buvo apsigyvenusi pas savo senelę ir pradėjusi lankyti mano mokyklą, nes vargšelei buvo pranešta, kad jos tėvai kažkur išvažiavo ir daugiau nebegrįš. Jie prieš kelis mėnesius išlėkė paskui gastroliuojančią grupę The Dead (vaikelio jie susilaukė būdami devyniolikos, bet jiems labiau rūpėjo decibelai nei vystyklai), palikę mergaitę tokių pačių prietrankų draugų globai komunoje Naujajame Meksike (Lili sakydavo „kolektyve“ ). Kai tėvai negrįžo namo ilgiau kaip metus, Lili senelė atsiėmė mergaitę iš komunos ir išsivežė į Eivoną. Tądien, kai išvydau ją valgykloje verkiančią, senelė per prievartą buvo nukirpusi jai į virvutes susuktus plaukus ir privertusi apsivilkti suknelę. O Lili šitai visai nepatiko. Mane sužavėjo jos savotiškos manieros ir kalba: „Tai bent suskėlei“, „Ei, nuleisk garą“ , ir mudvi iš karto susidraugavom. Buvome neperskiriamos iki mokyklos pabaigos, o Brauno koledže visus ketverius metus gyvenom vienam kambary. Lili dar ir po šiai dienai nebuvo tvirtai apsisprendusi, ar jai dažytis lūpas, ar ant kaklo nešioti kanapių žiedų vėrinį. Ji dažnai pasielgdavo visiškai priešingai, nei diktuodavo sveikas protas, bet mudvi viena kitą puikiausiai papildydavom. Aš jos labai pasiilgdavau. Be to, ji buvo universiteto studentė, o aš – darbinis arklys, todėl pastaruoju metu mažai matydavomės.

Nekantriai laukiau savaitgalio. Keturiolikos valandų darbo dienos jau pradėjo atsiliepti mano kojoms, pečiams ir stuburui. Akiniai pakeitė kontaktinius lęšius, kuriuos nešiojau pastaruosius dešimt metų, nes mano akys pradėjo džiūti ir rausti ir aš nebegalėjau ilgiau jų nešioti. Per dieną surūkydavau po pakelį cigarečių ir gyvenau vien Starbucks kava (žinoma, brangu) ir sushi išsineštinai (dar brangiau). Man pradėjo kristi svoris. Tas, kurį praradau po dizenterijos, veikiai atsistatė, bet vos tik atsidūriau Podiume, vėl pradėjo kristi. Ko gero, mane šitaip veikė pati darbinė atmosfera ar čionykštis požiūris į maistą. Jau keliskart buvau pasigavusi sinusitą ir baisiai perbalau, nors tedirbau tik keturias savaites. Man tik dvidešimt treji. Miranda dar negrįžo iš atostogų. Velniai rautų – aš nusipelniau laisvo savaitgalio.

Į visą šitą painiavą įsivėlė dar ir Haris Poteris. Manęs tai visai nedžiugino. Šį rytą paskambino Miranda. Ji išklojo, ko jai reikia, per kelias sekundes, o man prireikė visos amžinybės, kad suvokčiau, ką ji pasakė. Labai greitai išmokau, kad Mirandos aplinkoje geriau jau užduotį atlikti blogai, o paskui sugaišti marias laiko ir iššvaistyti krūvas pinigų klaidoms ištaisyti, nei prisipažinti, kad nesupratai jos įmantrių nurodymų, ir paprašyti dar kartą paaiškinti. Taigi kai ji murmtelėjo pageidaujanti nuskraidinti į Paryžių Hario Poterio knygas savo dvynukėms, intuicija man pakuždėjo, kad ši užduotis būtinai sugadins man savaitgalį. Kai ji kitam laido gale padėjo ragelį, aš pažvelgiau į Emiliją apimta panikos.

– Dieve, ką ji pasakė? – suaimanavau, keikdama save, kad neišdrįsau Mirandos paprašyti pakartoti. – Kodėl aš nė žodžio nesuprantu, ką ta moteris kalba? Bėda ne aš, Ema, aš angliškai suprantu kuo puikiausiai, bet ji kalba taip, kad mane tiesiog varo iš proto.

Emilija pasižiūrėjo į mane savo dvireikšmiu žvilgsniu – užuojautos ir pasidygėjimo.

– Kadangi knygos dienos šviesą išvys jau rytoj, o jos pačios jų nusipirkti negali, tai Miranda nori, kad tu nutvertum du egzempliorius ir nuvežtum į Teterborą. O lėktuvas nuskraidins jas į Paryžių, – išdėstė ji man šaltai, nė neužsimindama apie užduoties beprasmiškumą. Aš dar sykį įsitikinau, kad Emilija padarytų bet ką – kas tik šautų galvon, – kad tik Miranda būtų patenkinta. Aš sumirksėjau ir prikandau liežuvį.

Kadangi nė už ką nesirengiau paaukoti nė menkiausios savo savaitgalio sekundės jos paikoms užgaidoms ir kadangi turėjau pakankamai pinigų ir tarnybinės galios, tai visą likusią dienos dalį praleidau kruopščiai rengdama Hario Poterio kelionę lėktuvu į Paryžių. Pirmiausia – keletas žodžių Julijai iš knygų vaikams leidyklos.

Miela Julija,

Mano padėjėja Andrėja man minėjo, kad jūs esate pats patikimiausias žmogus, į kurį galėčiau kreiptis su savo nuolankiausiu prašymu. Ji man sakė, kad tik jūs vienintelė galėtumėte man rytoj gauti du šios nuostabios knygutės egzempliorius. Žinokit, aš nuoširdžiausiai jums dėkinga už jūsų triūsą ir sumanumą. Jūs iš tiesų nepaprastai pradžiuginsit mano dukrytes. Jeigu kada nors jums ko nors prireiks iš manęs, nė nedvejodama kreipkitės. Niekados neatsakysiu.

Pagarbiai,

Miranda Pristli

Pavydėtinai tiksliai suklastojau jos parašą (ištisos valandos treniruočių, kai Emilija, stovėdama man už nugaros, mokydavo, kad paskutiniąją a reikia rašyti kiek didesnę ir laisvesnę, pagaliau atsipirko su kaupu), prisegiau laiškelį prie naujausio Podiumo numerio (dar nepasirodžiusio spaudos kioskuose) ir išsikviečiau pasiuntinį, kad tuojau pat nuneštų siuntinuką į knygų leidyklą. Jeigu jau šitai nepadės, tai nebepadės niekas. Miranda nepykdavo, kad mes klastodavom jos parašą – nereikėdavo jai pačiai gaišti laiko dėl smulkmenų, – bet ji tikriausiai būtų pamėlynavusi iš pykčio dėl tokio mandagaus, meilikaujančio jos vardu parašyto laiško.

Prieš tris savaites aš būčiau nė nesudvejojusi ir atšaukusi visus savaitgalio planus, jeigu Miranda būtų paskambinusi ir paprašiusi ką nors padaryti per išeigines, bet dabar aš jau buvau patyrusi ir pakankamai nusiplūkusi, todėl leidau sau nusižengti taisyklėms. Kadangi kitądien iš oro uosto Hario Poterio pačios nepasiims nei Miranda, nei mergaitės, aš nemačiau jokio reikalo pati gabenti joms knygų. Tvirtai tikėdama, kad Julija išpeš man porą knygų, ir melsdama Dievą sėkmės, sukūriau detalų veiklos planą. Vienas kitas skambutis, ir po valandos viskas buvo sudėliota į savo vietas iki smulkmenų.

Brajanas, knygų leidyklos redaktoriaus padėjėjas, kuriam, kaip mane patikino, po poros valandų bus duotas oficialus Julijos leidimas parsinešti namo porą Hario Poterio knygų, kad šeštadienio rytą nebereikėtų specialiai dėl jų eiti į darbą, paliks tas knygas pas Vest Saido daugiabučio namo durininką, o kitos dienos rytą lygiai vienuoliktą valandą mano pasiųsta mašina jas iš ten paims. Mirandos asmeninis vairuotojas Juris man paskambins į mobilųjį, patvirtins gavęs paketėlį ir nuveš jį į Teterboro oro uostą, kur knygos bus perduotos asmeniniam pono Tomlinsono lėktuvo pilotui ir nuskraidintos į Paryžių. Man netgi šmėstelėjo mintis sugalvoti šiam planui kodinį pavadinimą, kad labiau panėšėtų į KGB operaciją, bet veikiai jos atsisakiau, nes prisiminiau, kad Juris prastai kalba angliškai. Iš anksto pasidomėjau, kaip greitai reikiamu adresu galėtų nugabenti siuntinuką DHL tarnyba, ir paaiškėjus, kad tik pirmadienio rytą, šitas variantas atkrito galutinai. Taigi liko tik vienintelė išeitis – asmeninis lėktuvas. Jeigu viskas eisis taip, kaip suplanuota, tai mažylės Kesidi su Karolina sekmadienio rytą atsibudusios savo paryžietiškose lovytėse ir gerdamos pusryčiams pašildytą pienelį galės mėgautis Hario Poterio nuotykiais visa para anksčiau nei jų draugės. Nuo šitos minties man apsalo širdis. Tikrai apsalo.