Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Taip, Miranda. Labai atsiprašau, – ištariau tyliai, nuolankiai nunarinusi galvą. Ir tą akimirką mintyse aš iš tiesų atsiprašinėjau už tai, kad jos žodžiai įsmigo mano galvon trim dešimtosiom sekundės dalim vėliau, nei reikėjo, kad savo nerangiu „Mirandos Pristli biuras“ pasveikinau ją kažkuria sekundės dalimi vėliau, nei ji tikėjosi. Jos laikas, kaip kad man nuolatos buvo primenama, šimtus kartų brangesnis nei mano.

– Ką gi, tiek to. Kai jau šitiek sugaišom, gal jau galim pradėti? Ar užsakei ponui Tomlinsonui staliuką? – paklausė ji.

– Taip, Miranda, užsakiau ponui Tomlinsonui staliuką pirmai valandai Keturių metų laikų restorane.

Nujaučiau kažką negero. Prieš dešimt minučių ji man paskambino ir paprašė užsakyti staliuką Keturių metų laikų restorane, paskambinti ponui Tomlinsonui, jos vairuotojui ir auklei ir pranešti apie tai, kad keičiasi planai.

– Žinai, aš persigalvojau. Keturių metų laikų restoranas nelabai tinka pietums su Irvu. Užsakyk staliuką dviem Le Cirque restorane ir nepamiršk įspėti metrdotelio, kad ponai pageidauja sėdėti salės gilumoje, ne priekyje, o salės gale . Viskas.

Kai pirmą kartą kalbėjausi telefonu su Miranda, įsitikinau, kad sakydama „viskas“, ji turi omeny „ačiū“. Bet kitą savaitę savo nuomonę pakeičiau.

– Žinoma, Miranda. Ačiū, – padėkojau jai ir nusišypsojau. Tiesiog jaučiau, kaip kitame laido gale ji akimirksnį dvejojo, ką čia atsakius. Ar ji numanė, jog aš atkreipiu jos dėmesį į tai, kad ji vengia dėkoti? Ar jai neatrodo keista, jog aš jai dėkoju už tai, kad ji mane visur siuntinėja ir varinėja? Pastaruoju metu pradėjau jai dėkoti už kiekvieną sarkastišką pastabą ar šlykštų telefoninį nurodymą. Mano taktika buvo velniškai veiksminga. Ji nujautė, kad aš iš jos kažkaip šaipausi, bet ką gi ji galėjo pasakyti? „An-drė-ja, kad daugiau negirdėčiau tavęs man dėkojant. Griežtai draudžiu tau reikšti man tokią padėką!“ O kai gerai pagalvoji, tai čia – joks padorumo ribų peržengimas.

Le Cirque, Le Cirque, Le Cirque kartojau sau mintyse, pasiryžusi kuo skubiausiai užsakyti staliuką, kad vėl galėčiau grįžti prie daug svarbesnės Hario Poterio užduoties. Le Cirque administratorius, negaišdamas nė minutės, sutiko paruošti staliuką ponui Tomlinsonui ir Irvui, kai tik jie atvyks.

Pasivaikštinėjusi po biurus, į kabinetą sugrįžo Emilija ir pasiteiravo, ar neskambino Miranda.

– Tik tris kartus, ir nė sykio negrasino išvysianti mane lauk, – pasigyriau jai. – Žinoma, mintis tokia šmėsčiojo, bet garsiai nepasakė. Pažanga, ar ne?

Ji nusikvatojo taip, kaip juokdavosi tik tada, kai aš pasišaipydavau iš savęs, ir dar pasidomėjo, ko Miranda – jos guru – pageidavo.

– Tiesiog paprašė perkelti į kitą restoraną A-KIK’o susitikimą pietums. Nelabai suprantu, kodėl šitą darbą turiu daryti aš, kai jis pats turi savo padėjėją, bet tiek to, aš klausimų neuždavinėju.

Ponas Aklas, Kurčias ir Kvailas – tokia buvo Mirandos trečiojo vyro pravardė. Nors visų akivaizdoje jis toli gražu nebuvo nė vienas iš ankščiau minėtų, mes visi čia dirbantys nė sekundės neabejojom, kad jam tinka visa trijų dalių kombinacija. Kaip kitaip galima būtų paaiškinti faktą, kad toks šaunus vyrukas kaip jis gyvena su tokia boba kaip ji ?

Dabar reikėjo paskambinti pačiam A-KIK’ui. Jeigu nepaskambinsiu tuojau pat, tai jis gali nesuspėti laiku nuvykti į restoraną. Jis porai dienų svarbiems verslo susitikimams atskrido iš atostogų, o jo susitikimas pietums su Irvu Ravitzu – vienu iš Elias-Clark vadovaujančių pareigūnų – buvo bemaž svarbiausias. Miranda siekė, kad viskas iki smulkmenų būtų atlikta tobulai. Lyg tai man būtų naujiena. Tikroji A-KIK’o pavardė buvo Hunteris Tomlinsonas. Jiedu su Miranda susituokė tą vasarą, kai aš rudeniop pradėjau pas ją dirbti. Kiek teko girdėti, jų draugystė buvo ne itin tradicinė: jinai užsispyrė, jisai pakluso. Pasak Emilijos, jinai nepaliaujamai jį persekiojo, ir šis jai pasidavė, nes jau nebeįstengė ilgiau jai priešintis. Jinai paliko savo antrąjį vyrą (vienos garsiausių septintojo dešimtmečio grupių vokalistą ir savo dvynukių tėvą) nė neperspėjusi, o tik per savo advokatą pasiuntusi jam skyrybų dokumentus, ir lygiai po dvylikos dienų, kai baigėsi skyrybų byla, ištekėjo už Hunterio. Ponas Tomlinsonas stropiai vykdė visus jos nurodymus ir tuoj pat persikraustė į apartamentus Penktajame aveniu. Mirandą mačiau tik sykį, o jos vyro – nė karto, bet kadangi kasdien tekdavo telefonu prašnekėti su jais abiem net po kelias valandas, tai net ir prieš savo valią pajutau, kad jie visgi darni šeima.

Trys pyptelėjimai, keturi, penki… Įdomu, kur dingo jo padėjėja? Meldžiau Dievą, kad atsilieptų atsakiklis, nes visai neturėjau noro beprasmiškiems, nors ir draugiškiems pliurpalams, kuriuos taip mėgo A-KIK’as. Deja, atsiliepė sekretorė.

– Pono Tomlinsono biuras, – nuaidėjo sodrus žemas balselis su pietietišku akcentu. – Kuo galėčiau jums padėti? (Kuo galėč jum padiet?)

– Sveika, Marta, čia Andrėja. Klausyk, man visai nereikia kalbėti su ponu Tomlinsonu, tu tiesiog jam perduok žinutę, gerai? Aš užsakiau jam staliuką…

– Brangute, juk žinai, kaip ponas T mėgsta su tavimi paplepėti. Vieną sekundėlę. – Aš nespėjau nė prasižioti ir užprotestuoti, kai kitame laido gale jau skambėjo improvizuota Bobio Makferino Don’t Worry, Be Happy versija. Nuostabu. Nieko keisto, kad A-KIK’as išsirinko pačią įkyriausią melodiją pašnekovams erzinti, kai prašoma jų palaukti.

– Ende, čia tu, širdele? – paklausė jis žemu, su niekuo nesupainiojamu balsu. – Dar ims ponas Tomlinsonas ir pagalvos, kad imi jo vengti. Jau taip seniai mudu nesikalbėjom. – Jei tiksliau, tai prieš pusantros savaitės. Negana aklumo, kurtumo ir kvailumo, ponas Tomlinsonas dar turėjo vieną visus iš proto varančią savybę – vadinti save trečiuoju asmeniu.

Aš giliai atsikvėpiau.

– Sveiki, pone Tomlinsonai. Miranda prašė jums paskambinti ir pasakyti, kad šiandieną pietausite lygiai pirmą Le Cirque restorane. Ir dar ji sakė, kad jūs…

– Širdele, – pradėjo jis lėtai ir ramiai, – gana to planavimo ir organizavimo. Verčiau suteik šitam dėdulei akimirką malonumo ir papasakok dėdei Tomlinsonui apie savo gyvenimą. Ar sutinki? Taigi, pasakyk, mieloji, ar tau patinka dirbti pas mano žmoną? – Ar man patinka dirbti pas jo žmoną? Hmm, tuoj pagalvosiu. Ar jaunikliai dažnai krykščia iš laimės, kai prisėlina plėšrūnas ir kėsinasi praryti juos gyvus? Žinoma, besmegeni tu, man taip patinka dirbti pas tavo žmoną, kad nors nusišauk. Kai turim laisvą minučiukę, apmėtom viena kitą purvais ir liežuvaujam apie viena kitos meilės nuotykius. Tai tarsi smarkios išgertuvės artimų draugų ratelyje, supranti? Virsk iš koto, kaip juokinga.

– Pone Tomlinsonai, man patinka šitas darbas ir aš džiaugiuosi, kad galiu dirbti pas Mirandą. – Prikandau liežuvį ir laukiau, kada jis padės ragelį.

– Ką gi, ponui T džiugu girdėti, kad tau taip šauniai sekasi. – Kurgi, šikniau tu! Ar tikrai tau jau taip džiugu?

– Labai jums ačiū, pone Tomlinsonai. Skanių jums pietų, – išpyškinau vienu atsikvėpimu ir padėjau ragelį, nespėjus jam pasidomėti apie mano planus savaitgaliui.

Atsilošiau kėdėje ir apsidairiau po kabinetą. Emilija net suraukusi kaktą, įnikusi į popierius bandė šifruoti vieną po kitos Mirandai atsiųstas dvidešimties tūkstančių dolerių vertės American Express sąskaitas. Man vėl prieš akis išniro Hario Poterio projektas, ir aš nedelsdama turėjau jo griebtis, jeigu norėjau šį savaitgalį kur nors ištrūkti.