Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Ir tau nepasisekė? Kuo bloga ši diena tau? Juk dirbi mados srity, – kamantinėjo Lili.

Į duris kažkas tyliai pasibeldė.

– Palauk, kažkas beldžiasi. Užeikit! – riktelėjau į duris, aiškiai per garsiai tokiam mažam kambarėly. Tikėjausi, kad įeis kuri nors iš nuolankiųjų buto draugių ir kukliai paklaus, ar nepamiršau paskambinti buto šeimininkui ir susitarti dėl nuomos (pamiršau), ar nepamiršau nupirkti vienkartinių lėkščių (pamiršau) ir ar niekas joms neskambino (ne). Bet tarpdury išdygo Aleksas.

– Ei, aš tau paskambinsiu. Atėjo Aleksas.

Man visada buvo malonu jį matyti ir aš tiesiog apstulbau, kad jis man padarė tokią staigmeną, bet kažkuri šimtoji dalelė mano kūno būtų mieliau troškusi palįsti po dušu ir susiraityti lovoje.

– Gerai. Perduok jam labų dienų. Ir nepamiršk, kad esi pati laimingiausia mergina, nes jo trupmeninė skalė pati aukščiausia. Jis nuostabus, Ende. Nepaleisk iš nagų.

– Tarsi nežinočiau. Tikras šventasis, – šyptelėjau jam.

– Iki.

– Sveikas! – Iš visų dar likusių jėgų prisiverčiau atsisėsti, paskui pasikelti nuo lovos ir prieiti prie jo. – Tai bent staigmena! – Norėjau jį apkabinti, bet jisai atšlijo ir toliau laikė už nugaros paslėptas rankas. – Kas atsitiko?

– Visiškai nieko. Žinau, kad tau šita savaitė buvo velniškai ilga ir sunki, ir pagalvojau, kad turbūt neturėjai laiko nė kada pavalgyti, todėl atnešiau tau šio to užkąsti, – jis ištraukė už nugaros slepiamą rudą popierinį maišą, tokį, kokiame koledžo laikais tempdavom namo maisto produktus. Jo kraštai jau buvo išteplioti riebalais, o iš vidaus gardžiai kvepėjo. Staiga aš pasijutau baisiai išalkusi.

– Negali būti! Iš kur sužinojai, kad sėdžiu namie ir suku galvą, kaip prasimanyti ko nors užkrimsti? Jau buvau netenkanti vilčių…

– Tai eikš ir valgom, – jis buvo linksmai nusiteikęs ir atlapojo krepšį. Bet mudu netilpom susėsti ant grindų mano miegamajame. Ketinau pasiūlyti vakarieniauti svetainėje, nes bute nebuvo valgomojo, bet Kendra su Šanti jau buvo įsitaisiusios priešais televizorių su paskleistomis ant žemės vakarienės dėžutėmis. Pamaniau, kad jos laukia, kada pasibaigs „Gyvojo pasaulio“ serija, kurią dabar žiūrėjo, bet paskui pamačiau, kad jos saldžiai sau pučia į ūsą. Tai bent gyvenimėlis!

– Palauk, man šovė mintis, – tarė Aleksas ir tyliai nutipeno į koridorių, iš kur atsitempė du didžiulius plastikinius šiukšlių maišus ir patiesė juos ant mano lovos. Jis įkišo ranką į popierinį maišą ir ištraukė du milžiniškus mėsainius su visais priedais ir didele porcija bulvyčių. Nepamiršo ir kečupo, ir dar druskos man, taip pat ir servetėlių. Aš taip susijaudinau, kad net plekštelėjau delnais. Akimirksnį man prieš akis šmėstelėjo nusivylimo kupinas Mirandos veidas, tarsi klaustų: „Tu? Tu rengiesi šveisti mėsainį?!“

– Čia dar ne viskas. Štai, žiūrėk. – Iš savo kuprinės Aleksas dar ištraukė saują vanilinės arbatos maišelių, butelį raudonojo vyno atsukamu kamščiu ir dvi vienkartines plastikines stiklinaites.

– Nejuokauk, – tariau jam meiliai, vis dar netikėdama, kad jis man surengė tokią puotą po to, kai aš atšaukiau mudviejų pasimatymą.

Jis padavė man stiklinaitę vyno ir tarkštelėjo su savąja.

– Aš visai nejuokauju. Manai, kad man neįdomu išgirsti apie tavo pirmąją darbo savaitę? Į mano merginos sveikatą.

– Ačiū, – padėkojau jam ir lėtai siurbtelėjau vyno. – Ačiū, ačiū, ačiū.

6

–ODievulėliau! Ar tik čia ne pati madų žurnalo redaktorė? – pašaipiai spygtelėjo Džila, atrakindama paradines duris. – Prašom į vidų. Leisk savo vyresnėlei pulti ant kelių prieš jaunėlę.

– Madų žurnalo redaktorė? – burbtelėjau. – Nepasakyčiau. Veikiau jau madinga nevykėlė. Sveika sugrįžusi į civilizuotą pasaulį. – Gal dešimt minučių laikiau glėbyje seserį ir vis nenorėjau paleisti. Man buvo labai sunku, kai ji išvažiavo į Stenfordą, palikusi mane vos devynerių vienui vieną su tėvais, bet buvo dar sunkiau, kai ji išlėkė paskui savo vaikiną – dabartinį vyrą – į Hiustoną. Į Hiustoną! Ten viskas persismelkę drėgme, iki šleikštumo nusėsta uodų, ir, negana to, mano sesuo – mano išprusėlė vyresnioji sesutė, taip karštai mylėjusi neoklasicizmo meną ir iki ašarų graudinusi savuoju poezijos skaitymu, – dabar kalba su pietietišku akcentu. Ne tuo švelniu akcentu su miela, subtilia pietietiška gaidele, bet grubiu, ausį rėžiančiu, nutęsiančiu prasčiokišku veblenimu. Vis negalėjau prisiversti atleisti Kailui už tai, kad nutempė ją į tą pasigailėjimo vertą miestą. Nors ir koks puikus ir patrauklus svainis jis man buvo, bet kai tik prasižiodavo – mirtis viskam.

– Ei, sveikutė, mieloji Ende. Kaskart tu vis gražesnė ir gražesnė. (Kaskart tujen vis gražasne ir gražasne!) Kuo jūs ten Podiume ir maitinatės, a?

Norėjau švystelt jam į nasrus teniso kamuoliuką, kad užsičiauptų, bet jis taip meiliai nusišypsojo, kad priėjau arčiau ir apkabinau jį. Nors jis kalba kaip gūdžiausio kaimo stuobrys ir kas žingsnis šiepiasi nuo ausies iki ausies, vis dėlto jis labai nuoširdus ir aiškiai dievina mano seserį. Prisiekiau daugiau niekados, kai jis prabyla, akivaizdžiai nebesigūžti.

– Na, ten sočiai nepavalgysi, bet maukti vandens gali, kiek tik telpa. Užtat tu, Kailai, atrodai šauniai. Spėju, kad dar neišgabenai mano sesers iš to vargetų miesto?

– Ende, širdele, imk kada ir atvažiuok pasisvečiuoti. Drauge su Aleksu smagiai paatostogautumėte. Ne taip jau ten ir blogai. Patys įsitikintumėte, – jis šyptelėjo pirma man, paskui Džilai. Ši atsakė tuo pačiu ir švelniai paglostė jam skruostą. Jiedu buvo įsimylėję iki ausų.

– Tai iš tiesų didelės kultūros miestas, Ende, ir ten yra kas veikti. Galėtum dažniau pas mus atvažiuoti pasisvečiuoti. Juk negalima visą laiką susitikinėti tik šituose namuose, – tarė sesuo, išraiškingai apvesdama ranka tėvų svetainę. – Jeigu jau ištveri Eivone, tai, be abejonės, ištversi ir Hiustone.

– Ende, pagaliau atvažiavai! Džėjau, atvažiavo mūsų šaunioji mergaitė iš Niujorko! Eikš, leisk su tavimi pasisveikinti, – šūkavo mama, išeidama iš virtuvės. – Maniau, kad atvykusi į geležinkelio stotį mums paskambinsi.

– Ponia Mejers pasitiko Eriką, atvykusią tuo pačiu traukiniu, tai pasisiūlė pavežti. Kada sėsim prie stalo? Mirštu iš alkio.

– Tuoj pat. Ar nenorėtum apsiprausti? Mes palauksim. Po kelionės atrodai pavargusi. Nebijok, jeigu nori…

– Mama! – dėbtelėjau į ją įspėjančiu žvilgsniu.

– Ende, atrodai pribloškiančiai! Eikš, leisk savo tėtušiui tave apkabinti, – mano tėtis, aukštas ir išvaizdus, nors jau įpusėjęs šeštą dešimtmetį, pasitiko mane koridoriuje su nuoširdžia šypsena. Už nugaros jis laikė žodžių dėlionės dėžutę ir trumpai šmėstelėjęs ją taip, kad pamatyčiau tik aš viena, vėl greitai paslėpė už šlaunies. Palaukė, kol visų akys nukrypo į mane, tada be garso, tik krutindamas lūpas, ištarė: „Sumalsiu į skutus. Nepamiršk, aš įspėjau.“

Šyptelėjau ir linktelėjau jam. Negalėjau paaiškinti sveiku protu, kodėl aš taip troškau ateinančias dvi paras praleisti savo namiškių apsupty. Šįkart daug stipriau nei per pastaruosius ketverius metus, kai išvykau iš namų. Iš visų švenčių man labiausiai patiko Padėkos diena, ir šiemet aš ketinau pasidžiaugti šita švente kaip niekad anksčiau.

Mes visi susirinkom valgomajame ir puolėm prie karališkų patiekalų, kuriuos taip meistriškai užsakė mama. Tai buvo tradicinė žydiška puotos, surengtos Padėkos dienos išvakarėse, atmaina. Apskritos bandelės ir rūkyta lašiša, tepamas sūris ir baltamėsė žuvis – viskas skoningai išdėliota ant vienkartinių padėklų ir laukė, kada išalkusieji ims krautis į popierines lėkštes ir šveisti plastikiniais peiliais ir šakutėmis. Mano mama palaimingai šypsojosi, matydama, kaip jos šeimynėlė kimba į maistą. Jos veidas spindėjo pasididžiavimu, tarsi ji pati visą savaitę būtų plušėjusi prie viryklės, kad pamaitintų savo jauniklius.