Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Betgi Mirandos čia nėra, – spygtelėjau aš.

– Kai tu išėjai, ji galėjo paskambinti, ir niekas nebūtų atsiliepęs į tą prakeiktą jos skambutį! – subliuvo Emilija ir užtrenkė mūsų kabineto duris. – Mudviejų pagrindinė pareiga – vienintelė pareiga – yra Miranda Pristli. Baigta! O jeigu tau šitas nepatinka, tai nepamiršk, kad milijonai tavo bendraamžių dėl šitos vietos kristų negyvos. O dabar pasiklausyk savo balso pašto. Jeigu ji skambino, tai mums galas. Tau galas.

Norėjau prasmegti skradžiai žemę ar numirti. Kaip aš galėjau šitaip apsikiaulinti pačią pirmą darbo savaitę? Miranda dar nė nepasirodė, o aš ją jau spėjau nuvilti. Na ir kas, kad buvau išalkusi? Galėjau pakentėti. Mūsų kolektyve dirba nuoširdūs, atsidavę žmonės, vieni nuo kitų priklausomi, ir aš juos nuvyliau. Surinkau savo balso pašto numerį.

– Sveika, Ende, čia aš. – Aleksas.– Kur prapuolei? Dar nė sykio nebuvo taip, kad neatsilieptum. Nekantrauju su tavimi šįvakar pavakarieniauti. Juk niekas nepasikeitė, tiesa? Beje, išsirink, kur norėtum. Paskambink, kai grįši. Aš būsiu fakulteto skaitykloje tuoj po keturių. Myliu.

Akimirksniu pasijutau kalta, nes jau po pirmųjų priešpiečių žlugimo ženklų buvau nusprendusi susitarimą atšaukti. Mano pirmoji savaitė buvo tokia pamišėliškai įtempta, kad mudu vakarais beveik nesimatėm, todėl šįvakar specialiai susitarėm pavakarieniauti drauge. Tik mudu abu. Bet aš jaučiau, kad jam su manimi visai nebus smagu, jei nuvargusi užsnūsiu ant stalo su taure vyno rankoj. Be to, šį vakarą norėjau ramiai pabūti viena. Reikės jam paskambinti ir paprašyti susitikti rytoj.

Emilija stovėjo man už nugaros, jau spėjusi patikrinti savo balso pašto dėžutę. Iš jos palyginti ramaus veido galėjau spręsti, kad Miranda nepaliko jokių grėsmingų nurodymų. Papurčiau galvą, duodama suprasti, kad ir aš jokių naujienų neturiu.

– Sveika, Andrėja, čia Kara. – Mirandos auklė. – Prieš kelias minutes mums į namus skambino Miranda… – man apmirė širdis. – Sakė skambinusi į biurą, bet niekas neatsiliepęs. Pamaniau, kad kas nors ten pas jus atsitiko, todėl jai pasakiau tik prieš minutę kalbėjusi su tavim ir su Emilija. Taigi nesijaudink. Viskas gerai. Ji paprašė nufaksuoti jai Women’s Wear Daily . Kaip tik turėjau po ranka, tai ir išsiunčiau. Jau patvirtino, kad gavo, tad be reikalo nesinervink. Pasakiau, kad žinotum. Gero savaitgalio. Vėliau dar paskambinsiu. Iki.

Išgelbėtoja! Ta mergina – tikra šventoji. Sunku ir patikėti, kad pažinojau ją viso labo tik savaitę, ir tai ne asmeniškai, o tik per telefoną, ir iš karto pajutau jai didžiulę simpatiją. Visais atžvilgiais ji buvo absoliuti Emilijos priešingybė: rami, santūri ir visiškai abejinga madai. Ji matė visą Mirandą gaubiantį absurdą, bet nuoširdžiai jį toleravo. Ji turėjo gan retą nuostabų charakterio bruožą: nepiktai pasišaipyti iš savęs ir aplinkinių.

– Ne, ne ji, – iš dalies pamelavau Emilijai ir pergalingai nusišypsojau. – Mudvi išsivyniojom.

– Šįkart tu išsivyniojai, – rėžė tiesiai šviesiai. – Mudvi atsakingos abi, bet mano pareigos aukštesnės. Jeigu kartais sumanysiu išeiti pietauti į miestą, tau teks mane pridengti. Aš tam turiu teisę. Ir daugiau šitaip nebepasikartos, tiesa?

Man taip knietėjo drėbtelti jai ką nors atžaraus, bet susilaikiau.

– Žinoma. Be abejonės.

Tą vakarą iki septynių baigėm vynioti likusius butelius ir atidavėm kurjeriams. Emilija daugiau nė žodeliu nebeužsiminė apie kivirčą dėl be priežiūros palikto biuro. Lygiai aštuntą aš susmukau ant galinės taksi sėdynės (tik šį vienintelį kartą), o dešimtą nukryžiuotojo poza su batais ir drabužiais jau drybsojau ant nepaklotos savo lovos. Vis dar nieko nebuvau turėjusi burnoje, nes vien tik nuo minties eiti ir ko nors nusipirkti man darėsi bloga. Be to, bijojau pasiklysti, kaip kad atsitiko pastaruosius keturis vakarus. Paskambinau Lili pasiguosti iš savo naujojo Bang and Olufsen telefono.

– Labas! Maniau, kad šįvakar susitinki su Aleksu.

– Turėjom, bet aš mirštu. Sutiko pasimatyti rytoj. O aš turbūt užsisakysiu ko nors į namus. Tiek to. Kaip tau šiandien sekėsi?

– Tinka tik vienas žodis: kvailiau nebūna. Tiek to, du. Niekada neatspėtum, kas šiandien nutiko. Na, gal ir atspėtum, nes man taip dažnai būna…

– Trumpiau, Lili. Aš tuoj nusmigsiu.

– Gerai. Šiandieną į mano paskaitą atėjo toks gražuolis. Sėdėjo išpūtęs akis ir ištempęs ausis, o po paskaitos priėjo ir paklausė, ar negalėtų pakviesti manęs ko nors išgerti ir pasikalbėti apie mano diplominį, kurį išspausdino Brauno koledžas ir kurį jis jau buvo skaitęs.

– Nuostabu. Kas jis toks? – Bemaž kiekvieną vakarą po darbo Lili eidavo į pasimatymą vis su kitu vaikinu, atitinkančiu jos skalę. Ji sukūrė nuosavą trupmeninę meilės skalę tuoj po to, kai vieną vakarą pasiklausė mūsų draugų vaikinų apie tai, kaip jie pagal savo sumanytą dešimt-dešimt skalę vertino merginas, su kuriomis vaikščiojo į pasimatymus. „Ji yra šeši-aštuoni-Bė-plius“, – kartą pareiškė Džekas apie vieną reklamos asistentę, su kuria buvo susipažinęs iš vakaro. Kaip visi gerai žinojo, šita jo dešimtbalė skalė buvo sudaryta iš kelių dalių, iš kurių pirmoji skirta veidui, antroji – kūnui, paskutinioji – trečioji – asmenybei, kurią patikslino dar ir raidinė gradacija. Kadangi vaikinams apibūdinti paprastai imama daugiau veiksmingų veiksnių, tai Lili sukūrė trupmeninę skalę, sudarytą iš dešimties punktų, kur kiekvienas duodavo taškus. Tobulas vaikinas turėdavo surinkti daugiausia balų pagal pirmuosius penkis punktus: protas, humoro jausmas, padori figūra, gražus veidelis ir bet koks darbelis, kuris tiktų bendram apibrėžimui „normalus“. Aišku, sutikti tobulą vaikiną praktiškai beveik neįmanoma, todėl savo skaičių daugeliui iš jų pavykdavo pasididinti iš antrojo penketuko, kurį sudarė: kuo mažesnis skaičius nesveikų buvusių draugužių, psichopatų tėvų ar iškrypėlių ir prievartautojų kambariokų, ir bet kokie pomėgiai ar potraukiai, nesusiję su sportu ar pornografija. Taigi aukščiausias kada nors pasiektas rezultatas buvo devynios dešimtosios, bet jis ją paliko.

– Iš pradžių jis rodėsi surinkęs septynias dešimtąsias. Jeilio universitete studijuoja teatro magistrantūrą. Labai sąžiningas ir labai protingai gali diskutuoti apie Izraelio politiką. Jis nė sykio nepasiūlė nušluoti jo branduoliniu ginklu. Man jis patiko.

– Atrodo, visai neblogai. Ir koks gi lemiamas argumentas? Kas pakišo koją? Ar jis pliurpė apie savo mėgstamiausią Nintendo žaidimą?

– Dar blogiau, – atsiduso ji.

– Ar jis už tave lieknesnis?

– Blogiau, – jos balsas skambėjo visai prislėgtai.

– Kas, po galais, gali būti blogiau?

– Jis gyvena Long Ailande…

– Lili! Jis tau netinka geografiškai. Ir todėl tu negali susitikinėti! Argi verta?..

– Su savo tėvais, – pertraukė ji mane.

Ak!

– Pastaruosius ketverius metus.

O, Dieve!

– Ir jam tai patinka. Sako neįsivaizduojąs savęs gyvenančio tokiame dideliame mieste vieno, kai mama su tėčiu tokia šauni jam draugija.

– Vaje! Daugiau nebepasakok. Bijau, kad dar niekados septynioms dešimtosioms neteko po pirmo pasimatymo nukristi iki nulio. Taviškis vaikinas suskėlė naują rekordą. Sveikinu. Tavo diena oficialiai prastesnė už manąją, – pasislinkau arčiau lovos krašto, kad koja užtrenkčiau duris, nes išgirdau iš darbo grįžusias Šanti su Kendra. Išgirdau jų draugijoje vyrišką balsą ir pagalvojau, katra iš merginų įsitaisė vaikiną. Per pastarąją savaitę su jomis mačiausi iš viso gal dešimt minučių, nes juodvi dirbdavo ilgiau už mane.