Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Stebimi? Ką reiškia „stebimi“?

Ji sparčiu žingsniu tipeno mūsų biuro link, grakščiai kairėn dešinėn krypuodama klubais, lyg antra oda aptemptais rudo velveto džinsais. Prieš porą dienų ji gana rimtai mane perspėjo, kad nusipirkčiau keletą porų tokių džinsų, nes tik su tokiais Miranda leisdavo pasirodyti biure. Su tokiais arba su MJ, ir tai tik penktadieniais ir prie aukštakulnių batelių. Kas yra MJ? Mark Jakobs, paaiškino net pridususi.

– Matai, stebėdami vaizdo kameromis ir fiksuodami korteles, apsaugininkai žino, ką kiekvienas darbuotojas veikia, – dėstė Emilija, nusviesdama ant savo stalo rankinę su Gucci logotipu ir tuo pat metu atsisagstydama odinį prie kūno prigludusį švarkelį, visai netinkantį lapkričio pabaigos orams. – Manau, kad vaizdajuostės peržiūrimos tik tada, kai kas nors dingsta, o jau iš kortelių gali pasakyti viską. Pavyzdžiui, kaskart, kai pirmame aukšte brūkšteli kortele, išeidama pro apsaugos pultą arba bet kokiame aukšte eidama pro duris, jau iš karto žinoma, kur tu esi. Šitaip sekama, ar darbuotojai savo vietose, todėl jeigu būtinai reikia kur nors išeiti, o privalai sėdėti darbe, tai tiesiog gali perduoti man savo kortelę ir aš ją brūkštelsiu, kur reikia. Šitaip gausi atlyginimą ir už praleistas dienas. Be to, tu man irgi tuo pačiu pagelbėsi. Visi šitaip daro.

Man vis dar tebeskambėjo žodžiai „privalai sėdėti darbe“, o ji sau ramiai porino toliau:

– Valgykloje už maistą irgi mokama kortele. Įnešk į debitinę sąskaitą šiek tiek pinigų, ir kasoje tau kiekvieną sykį nurašys. Žinoma, šitokiu būdu bus aišku, ką tu valgai, – tęsė ji, atrakindama Mirandos kabineto duris ir įsitaisydama ant grindų. Ji tuojau pat čiupo butelį vyno su dėžute ir puolė vynioti.

– Ar taip svarbu, ką žmonės valgo? – paklausiau taip, tarsi būčiau atsidūrusi filmo Atskalūnas kadre.

– Nežinau. Galbūt. Girdėjau, kad tai įmanoma. Taip pat ir sporto salėje. Čia privalai lankytis sporto salėje, o knygyne pirktis knygų ir žurnalų. Turbūt šitai padeda valdžiai palaikyti kolektyve darbo drausmę.

Palaikyti darbo drausmę? Sykį teko dirbti kompanijoj, kur „gera darbo drausmė“ buvo suvokiama kaip žinojimas, kuriame aukšte yra tam tikras tarnautojas, ką valgo pietums – svogūnų sriubą ar Cezario salotas, ir kiek ilgai gali pakęsti kopijavimo aparato tarškėjimą. Man labai labai pasisekė.

Pavargusi nuo kėlimosi pusę šešių jau ketvirtą rytą iš eilės, gal penkias minutes kamavausi išsinerdama iš savo palto ir įsitaisydama prie darbo stalo. Jau rengiausi kokią minutę kitą priglausti galvą ant stalo, bet Emilija reikšmingai krenkštelėjo. Gana garsiai.

– Ar nenorėtum ateiti čia ir man padėti? – paklausė, nors tai veikiau buvo įsakymas nei klausimas. – Čiupk ir vyniok. – Ji stumtelėjo man krūvą balto popieriaus, o pati vyniojo toliau. Pro prijungtas prie kompiuterio papildomas garso kolonėles plyšavo Džuelas.

Atkirpti, padėti, suvynioti, apklijuoti . Visą rytą mudvi su Emilija dirbom nepakeldamos galvų, išskyrus tuos atvejus, kai suvyniojusios dvidešimt penkias dėžutes kuri nors nusileisdavom į apačią ir iškviesdavom kurjerį. Mūsų liepimu jie turės palaikyti dėžutes savo kontoroje tol, kol mes duosim nurodymą gruodžio vidury išbarstyti jas po visą Manhataną. Per pirmąsias dvi mano darbo dienas mes įvykdėm užduotį supakuoti butelius adresatams, esantiems už Niujorko ribų, ir dabar jie sieninėje spintoje kantriai laukė DHL kurjerio. Turint omeny, kad visos paruoštos dovanos turėjo būti paimtos tam tikrą dieną ir didžiausios svarbos tvarka pristatytos adresatui kitos dienos ankstyviausią rytą, niekaip nesupratau, iš kur ir kam tokia skuba, juolab kad dabar buvo viso labo tik lapkričio vidurys. Bet aš jau pasimokiau neuždavinėti bergždžių klausimų. Į visą pasaulį per FedEx kompaniją bus išsiuntinėta per šimtą penkiasdešimt butelių. Pristli buteliai keliaus į Paryžių, Kanus, Bordo, Milaną, Romą, Florenciją, Barseloną, Ženevą, Stokholmą, Amsterdamą ir Londoną. Dešimtys į Londoną! FedEx nuskraidins juos į Pendžabą ir Honkongą, Keiptauną, Tel Avivą ir Dubajų (Dubajų!). Į Mirandos sveikatą bus keliamos taurės Los Andžele, Honolulu, Naujajame Orleane, Čarlstone, Hiustone, Bridžhamptone ir Nantakete. O dar didžiulė daugybė išsibarstys po visą Niujorką – miestą, kuriame gyvena Mirandos draugai, gydytojai, kambarinės, kirpėjos, auklės, vizažistės, psichologai, jogos instruktoriai, sporto treneriai, vairuotojai ir asmeniniai apipirkinėtojai. Žinoma, čia gyvena ir beveik visi mados pramonės atstovai: dizaineriai, modeliai, aktoriai, leidėjai, visuomeninės informacijos ir reklamos pardavėjai. O visa išmanantys stiliaus ir mados žinovai gaus atitinkamai pagal rangą ir su didžiule meile Elias-Clark kurjerio pristatytą butelį vyno.

– Kaip manai, kiek visa tai galėtų kainuoti? – paklausiau Emilijos, pasiimdama gal milijoninį lapą iš nemažėjančios balto popieriaus krūvos.

– Juk sakiau, kad užsakiau alkoholio už dvidešimt penkis tūkstančius dolerių.

– Ne, ne. Kaip manai, kiek kainuotų viskas kartu? Turiu omeny, per naktį išsiuntinėti šitas dovanas po visą pasaulį. Spėju, kad daugeliu atvejų pristatymas kainuoja brangiau nei pats butelis vyno, juolab kai išvežiojama visai nereikšmingiems žmonėms.

Ją mano klausimas suintrigavo. Pirmąsyk Emilijos veide pamačiau žvilgsnį kitokį nei pasibjaurėjimo, susierzinimo ar abejingumo.

– Nagi, pažiūrėkim. Jeigu skaičiuotume, kad vietinis FedEx mokestis už dovaną vidutiniškai yra dvidešimt penki doleriai, o tarptautinis – apie šešiasdešimt, tai iš viso kompanijai FedEx liekam skolingi apie devynis tūkstančius. Kažkur girdėjau, kad vietiniai kurjeriai ima po vienuolika dolerių už paketėlį, tad už du šimtus penkiasdešimt dovanų turėsime pakloti dar du tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt. O mūsų darbo laikas, jeigu viskam supakuoti prireiks visos savaitės, dar padauginus iš dviejų, turime dvi pilnas darbo savaites, už kurias turėtume gauti dar keturis gabalus…

Kaip tik sulig šitais žodžiais man net viduriai susitraukė. Aš supratau, kad mudviejų visos savaitės darbas ir už jį priklausantis atlyginimas buvo visiškai nereikšmingi.

– Taigi, iš viso apie šešiolika tūkstančių. Nesąmonė, ar ne? Bet kitos išeities nėra. Jinai juk Miranda Pristli, supranti?

Apie pirmą valandą dienos Emilija pareiškė išalkusi ir su keliomis merginomis iš aksesuarų skyriaus išsirengė į apačią pietauti. Aš maniau, kad ji atsineš valgyti į biurą, kaip kad mudvi darėm visą savaitę. Taigi aš laukiau dešimt minučių, penkiolika, dvidešimt, bet ji nesirodė. Nė viena iš mūsų nepietavom bendrojoj valgykloj, nes bet kada galėjo paskambinti Miranda, todėl man jau pasidarė neramu. Išmušė antrą, paskui pusę trijų, o pagaliau ir trečią, ir aš jau nebetvėriau, nes man žarna rijo žarną. Paskambinau Emilijai į mobilųjį, bet atsiliepė pašto dėžutė. Gal ji valgykloj numirė? – pagalvojau. Užspringo žaliom salotom ar parkrito, išvydusi kokį dabitą? Jau rengiausi paprašyti ko nors iš kolegų atnešti man šio to užkąsti, bet pagalvojau, kad palaikytų mane pasipūtėle, jei paprašyčiau atnešti man valgyti. Juk, šiaip ar taip, aprūpinti priešpiečiais buvo mano pareiga. Ak, mieloji, aš esu tokia svarbi persona. Sėdžiu štai, vynioju dovanas ir negaliu palikti darbo vietos, tad ar negalėtum atnešti man gabalėlio kalakutienos su prancūziška bandele? Būčiau dėkinga . Šitaip pasielgti aš negalėjau. Taigi, kai laikrodžio trumpoji rodyklė artėjo prie keturių, o Emilijos vis dar nebuvo nė kvapo, neskambino ir Miranda, aš iškrėčiau neįtikėtiną dalyką: atsistojau ir išėjau iš biuro.