Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Emilija nužvelgė ją su beveik neslepiama panieka.

– Palik ant mano stalo. Kurie netiks, grąžinsiu. Praktiškai visi, turint omeny tavo skonį, – paskutinį sakinį ji ištarė taip tyliai, kad išgirdau tik aš viena.

Šviesiaplaukė mergina atrodė suglumusi. Aiškiai ne ryškiausia šios padangės žvaigždė, bet gana miela. Mąsčiau, kodėl Emilija taip akivaizdžiai jos nekentė. Bet kadangi diena buvo ilga ir sunki, su galybe naujų pažinčių, svarbių užduočių, lakstymo po miestą ir šimtais privalomų įsiminti pavardžių ir veidų, aš nieko nebeklausinėjau.

Emilija prisitraukė nuo stalo didžiulį krepšį ir pažvelgė į jį, įsisprendusi rankomis į šonus. Kiek įstengiau įžvelgti iš savo buvimo vietos Mirandos kabinete ant grindų, spėjau, kad sijonų buvo ne mažiau kaip dvidešimt penki, iš įvairiausio asortimento medžiagų, spalvų ir dydžių. Negi ji iš tiesų neapibūdino tiksliau, kokio jai reikia? Negi ji nė žodeliu neužsiminė Emilijai, ar jis bus reikalingas iškilmingai vakarienei, ar kelių porų susiėjimui, o gal net apsisegti ant maudymosi kostiumėlio? Ar jis turėtų būti iš džinso, o gal geriau tiktų iš šifono? Iš kur mums nuspėti, kas tiksliai ją pradžiugintų?

Veikiai man viskas paaiškėjo. Emilija atsinešė pintą krepšį į Mirandos kabinetą ir atsargiai, labai pagarbiai, pastatė ant kilimo šalia manęs. Pati priklaupė greta ir pradėjo vieną po kito išiminėti iš krepšio sijonus ir dėlioti aplink save. Čia buvo nuostabus nėriniuotas ryškiai rožinės spalvos Celine sijonėlis, pilko perlamutro spalvos susisiaučiamas Calvin Clein ir juodos zomšos su juodais karoliukais siuvinėta apačia – paties pono de la Rentos. Sijonų buvo visokiausių spalvų: raudonų, nebalintos drobės, levandų, vieni su nėriniais, kiti iš kašmyro. Keletas visiškai ilgų, gracingai krintančių iki pat kulkšnių, o kiti tokie trumpučiai, kad labiau panėšėjo į apatinę kūno dalį pridengiantį vamzdelį. Pakėliau vieną tokį iki pusės blauzdų, mėlyno šilko gražuolį ir prisidėjau prie juosmens, bet jis uždengė tik vieną mano šlaunį. Kitas iš krepšio išniro visas šiurendamas tiulio ir šifono raukiniais ir, mano supratimu, labiausiai tiko uždaram čarlstono tipo vakarėliui nuosavame sode. Vienas džinsinių sijonų buvo blukintas ir prie jo puikiausiai derėjo rudas jau įvertas natūralios odos diržas, o kitas buvo sudarytas iš dviejų dalių – viršutinės iš lengvutės glamžytos metalo spalvos medžiagėlės, lengvai krintančios ant kiek tamsesnio sidabro spalvos pamušalo. Kur, po galais, mes čia sukam?

– Vaje, atrodo, kad sijonai – Mirandos silpnybė, a? – paklausiau tiesiai, nes jau nieko gudresnio nebesugalvojau.

– Tiesą pasakius, ne. Mirandai artimesnė manija šalikėliams, – Emilija vengė pažvelgti man į akis, tarsi ką tik būtų prisipažinusi serganti pūslelinės virusu. – Tai viena tokia nekalta jai būdinga keistenybė, apie kurią turėtum žinoti.

– Tikrai? – paklausiau, nutaisiusi miną, reiškiančią labiau nustebimą nei nusivylimą. Manija šalikėliams? Man, kaip ir kiekvienai normaliai merginai, irgi patinka gražūs drabužiai, rankinės ir bateliai, bet niekados nepavadinčiau to manija . Be to, ir tai, kaip Emilija ištarė šiuos žodžius, nuskambėjo visai nekasdieniškai.

– Na, matai, sijoną ji renkasi tam tikromis progomis, o šalikėlius ryši kasdien. Čia tarsi jos vizitinė kortelė, supranti? – Ji pakėlė į mane akis. Mano veide turbūt galėjai įskaityti visišką nesusigaudymą. – Juk prisimeni, kaip ji atrodė per tavo pirmąjį pokalbį dėl darbo, tiesa?

– Žinoma, – suskubau atsakyti, nes nujaučiau, kad būtų visiškai neprotinga leisti šitai merginai suprasti, kad per pirmąjį mudviejų pokalbį aš vos prisiminiau Mirandos pavardę, o jau apie tai, ką ji vilkėjo, negalėjo būti nė kalbos. – Bet šalikėlio lyg ir nepastebėjau.

– Ji visada, visada, visada ryši vienintelį baltą Hermes šalikėlį, priderinusi prie savo aprangos. Dažniausiai ant kaklo, kartais paprašo kirpėjos įpinti į plaukus, o kartais tiesiog susijuosia vietoj diržo. Tai tarsi jos parašas. Visi žino, kad Miranda, kad ir kas nutiktų, visados ryši baltą Hermes šalikėlį. Nuostabu, ar ne?

Kaip tik tą akimirką pastebėjau per Emilijos kelnių kilpeles perjuostą salotinės spalvos lengvutį šalikėlį, nežymiai krintantį į akį iš po trumpų baltų marškinėlių.

– Kartais jos pomėgiai mados atžvilgiu susijaukia, ir man atrodo, dabar ji kaip tik išgyvena tokį periodą. Kad ir kaip ten būtų, bukagalviai iš madų skyriaus niekada nesusigaudo, kas jai patinka. Tu tik pažiūrėk į šituos. Tikra šlykštynė! – Ji pakėlė tiesiog nuostabų laisvai krintančios medžiagos sijonėlį, kiek puošnesnį už visus kitus dėl auksu tviskančių juostelių, vilnijančių tamsiai rudame fone.

– Taip, – aš sutikau su ja, ir tai buvo pirmas iš vėliau sekusių kelių tūkstančių ar net milijonų kartų, kai aš sutikdavau su viskuo, ką ji pasakydavo, kad tik ji užsičiauptų. – Baisu net pažiūrėti. – O man jis buvo toks gražus, kad su didžiausiu malonumu būčiau juo segėjusi savo vestuvių dieną.

Emilija toliau be paliovos tauškėjo apie sijonų raštus ir medžiagas, apie Mirandos poreikius ir troškimus, kartkartėmis pažerdama užgaulių pastabų savo kolegų adresu. Galiausiai ji išrinko Mirandai tris visiškai skirtingo stiliaus sijonus ir atidėjo į šalį, vis čiauškėdama, čiauškėdama ir čiauškėdama. Bandžiau įsiklausyti, ką ji kalbėjo, bet jau buvo netoli septynių ir aš svarsčiau, ar mane pykina nuo košmariško alkio, ar nuo absoliutaus nuovargio. Ko gero, nuo abiejų kartu. Aš nė nepastebėjau, kaip į kabinetą įžirgliojo gyvenime dar neregėto dydžio žmogysta.

– TU! – išgirdau sau už nugaros balsą. – ATSISTOK! NORIU ATIDŽIAU TAVE APŽIŪRĖTI!

Pasisukau šonu ir kaip tik tuo metu išvydau vyriškį, mažiausiai dviejų metrų ir dešimties centimetrų ūgio, tamsaus įdegio ir juodais plaukais, rodantį tiesiai į mane. Ant jo stebėtinai aukšto skeleto karojo apie šimtą penkiolika kilogramų raumenų, taip tobulai išrangytų ir taip išsišovusių, kad, rodės, tuoj suplėšys į skutelius jo džinsinį… kombinezoną? O, Dievulėliau! Jis vilkėjo kombinezoną. Taip, taip, ištisinį džinsinį kombinezoną su aptemptom kelnėm, per juosmenį suveržtą diržu ir paraitotom rankovėm. Ir dar su kepure. Iš tiesų tai buvo kailinė kepurė-šalikas dukart aplink masyvų kaklą apvyniotais galais. Jo milžiniškos pėdos buvo apautos lauko teniso raketės dydžio juodais tviskančiais kareiviškais auliniais batais. Jam galėjai duoti apie trisdešimt penkerius metus, nors galingi raumenys, tamsus įdegis ir švariai nuskustas smakras galėjo nuslėpti dešimtį ar net pridėti penkerius metus. Jis skėsčiojo ir plekšnojo į mane atsuktom didžiulėm letenom, ragindamas kuo greičiau stotis. Aš pakilau nuo grindų, neatplėšdama nuo jo akių, ir jis ėmė atidžiai mane nužiūrinėti.

– NA, IR KAS GI TU TOKIA BŪSI? – užriaumojo jis skardžiu falcetu. – GRAŽUTĖ, BET PER DAUG SVEIKOS IŠVAIZDOS. ŠITIE DRABUŽIAI TAU VISAI NETINKA!

– Mano vardas Andrėja. Esu naujoji Mirandos padėjėja.

Jis klaidžiojo akimis po mano kūną nuo galvos iki kojų, įvertindamas kiekvieną kauliuką. Emilija stebėjo šitą spektaklį su neslepiama pašaipa veide. Tyla darėsi nebepakeliama.

– BATAI IKI KELIŲ? IR SIJONAS IKI KELIŲ? KĄ TAU – PASIMAIŠĖ? PUPA UOGA, JEIGU DAR NEPASTEBĖJAI – JEIGU DAR NEPERSKAITEI ANT DURŲ DIDELĖM RAIDĖM UŽRAŠO, – TAI TAU PASAKYSIU, KAD ČIA YRA PODIUMO – PATIES STILINGIAUSIO ŽURNALO PASAULYJE REDAKCIJA! BET TIEK JAU TO, NESIJAUDINK. NAIDŽELAS NETRUKUS TAU IŠMUŠ NORĄ PUOŠTIS KAIP KALIAUSEI RUGIŲ LAUKE.