Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Atsiliepiau į keletą skambučių su privalomuoju „Mirandos Pristli biuras“, nors mudvi su Emilija būgštavom, kad bet kada gali paskambinti pati Miranda, ir tada aš nežinosiu, ką man daryti. Netrukus kilo panika, kai paskambino neprisistačiusi moteris ir burbtelėjo kažką nesuprantamo ryškiu anglišku akcentu, ir aš iš karto perjungiau Emilijai, nė nepaprašiusi palaukti.

– Čia ji, – numykiau, – atsiliepk.

Emilija dėbtelėjo į mane savo išraiškinguoju nepakartojamu žvilgsniu. Niekas taip nesugebėtų veide suderinti emocijų kaip ji – kilstelti antakių ir atkraginti smakrą, kas lygiomis dalimis reikštų pasidygėjimą ir užuojautą.

– Miranda! Čia Emilija, – atsiliepė ji, o jos veide nušvito šypsena, tarsi Miranda lindėtų telefono ragelyje ir ją matytų. Tyla. Rūškana mina. – Oi, Mimi, atleisk! Naujokė palaikė tave Miranda! Dar ir kaip juokinga. Reikės paaiškinti, kad ne kiekvienas balsas su anglišku akcentu yra mūsų šefės ! – Ji įsispitrijo į mane, dar aukščiau išriesdama antakius.

Emilija ramiai sau plepėjo, o aš tuo tarpu atsiliepinėjau į skambučius ir užrašinėjau jai skirtas žinutes, pažadėdama, kad ji būtinai paskambins, atsižvelgdama į skambinusiojo svarbą pagal Mirandos skalę. Apie pietus, kai jau ėmė reikštis pirmieji alkio priepuoliai, pakėliau ragelį ir kitam laido gale išgirdau balsą su anglišku akcentu.

– Alio. Ar čia tu, Elison? – paklausė ledinis valdingas balsas. – Man reikia sijono.

Pridengiau delnu ragelį ir nė nepajutau, kaip išverčiau akis.

– Emilija, čia ji, tikrai ji, – šnipštelėjau prislopintu balsu ir pamojau rageliu, norėdama atkreipti Emilijos dėmesį. – Jai reikia sijono!

Emilija pakėlė akis ir, išvydusi mano panikos iškreiptą veidą, padėjo ragelį nė neištarusi tradicinio „aš dar paskambinsiu“ ar „viso geriausio“. Ji spustelėjo mygtuką, persimetė Mirandą į savo liniją ir padabino lūpas dar viena plačia šypsena.

– Miranda, čia Emilija. Kuo galėčiau padėti? – Ji čiupo rašiklį ir ėmė kažką energingai užsirašinėti, o jos veidas darėsi vis rūškanesnis. – Taip, žinoma. Be abejo.

Staiga pokalbis nutrūko taip nelauktai, kaip ir prasidėjo. Pažvelgiau į ją klausiamai. Ji kilstelėjo į mane akis ir pasižiūrėjo pranašingu žvilgsniu.

– Na, regis, jau turi pirmąją užduotį. Rytoj Mirandai reikia sijono ir dar keleto daiktų, taigi vėliausiai šįvakar turim suspėti išskraidinti juos lėktuvu.

– O kokio sijono jai reikia? – paklausiau, vis dar niekaip neatsigaudama nuo šokiruojančios minties, kad reikės skraidinti sijoną į Dominikos Respubliką vien todėl, kad jai staiga jo prireikė.

– Tiksliai nepasakė, – murmtelėjo Emilija ir greitai čiupo ragelį.

– Sveika, Džozelina, čia aš. Jai reikia sijono ir aš turėsiu įduoti jį į ponios de la Rentos lėktuvą šįvakar, nes ji skrenda pas Mirandą. Ne, nė neįsivaizduoju. Ne, nieko ji nepasakė. Tikrai nežinau. Gerai, ačiū, – Emilija atsigręžė į mane ir tarė: – Būna labai sunku, kai nepasako tiksliai. Tokioms smulkmenoms ji paprasčiausiai neturi laiko, todėl nepasakė, kokios medžiagos, spalvos, stiliaus ar firmos pageidautų. Bet niekis. Kokį dydį ji nešioja, aš žinau, be to, žinau ir jos skonį, todėl nesunkiai nuspėsiu, ko ji norėtų. Skambinau Džozelinai iš madų skyriaus. Tuoj paskambins savo tiekėjams ir užsakys.

Man prieš akis iškilo vaizdelis, kaip Džeris Luisas veda sijonų aukcioną televizijoje, stovi prie švieslentės, mosteli plaktuku ir – valio! Laimi Gucci, griaudi aplodismentai.

Deja, buvo ne taip. Sijonų „užsakymas“ buvo mano pirmoji pamoka iš Podiumo absurdo kursų, nors, turėčiau pripažinti, kad procesas buvo organizuotas profesionaliai kaip karinė operacija. Mudvi su Emilija paskambinom asistentams mados klausimais – iš viso net aštuoniems, – iš kurių kiekvienas palaikė ryšius su tam tikrais dizaineriais ir jų parduotuvėmis. Šie padėjėjai savo ruožtu visuomeniniais ryšiais turėjo tuoj pat susisiekti su modelių namais ir, jei reikia, su pačiomis geriausiomis Manhatano parduotuvėmis ir pranešti, kad Miranda Pristli – taip, Miranda Pristli asmeniškai sau ieško tam tikro drabužėlio. Per keletą minučių net ir menkiausias ryšių su visuomene valdininkėlis ar atsakingas darbuotojas iš Michael Kors, Gucci, Prada, Versace, Fendi, Armani, Chanel, Barney, Chloe, Calvin Clein, Bergdorf, Roberto Cavalli ar Saks modelių namų per pasiuntinį ar (daugeliu atvejų) net patys siųs mums visus turimus atsargose sijonus, kurie galbūt galėtų patikti Mirandai Pristli. Aš stebėjau šį besirutuliojantį procesą tarsi puikiai surežisuotą baletą, kur kiekvienas dalyvis tiksliai žino, kada, kur ir kaip žengti kitą žingsnį. Kol visi buvo užsiėmę šia vos ne kasdieniška veikla, Emilija pasiuntė mane atvežti keleto daiktų, kuriuos turėsime šįvakar išsiųsti kartu su sijonu.

– Tavęs mašina lauks Penkiasdešimt aštuntojoj gatvėj, – paaiškino man, vis dar kalbėdama iš karto su dviem pašnekovais ir mikliai užrašinėdama nurodymus ant Podiumo bloknotėlio. Akimirksnį ji stabtelėjo ir švystelėjo man mobilųjį telefoną sakydama: – Štai, imk, jeigu kartais man prireiktų su tavim susisiekti ar norėtum ko paklausti. Nebandyk išjungti. Ir visados atsiliepk.

Čiupau telefoną bei popieriaus lapelį ir nudūmiau prie išėjimo iš pastato į Penkiasdešimt aštuntąją gatvę, sukdama galvą, kaip aš žinosiu, kokia mašina manęs laukia. Ir apskritai, ar aš ką nors čia supratau. Vos spėjau žengti žingsnį ant šaligatvio ir nedrąsiai žvilgtelti į šalis, kai priešais mane išdygo kresnas, žilstelėjęs vyriškis su pypke dantyse.

– Ar tu Pristli naujokė? – kranktelėjo jis, vos krutindamas nuo tabako pajuodusias lūpas ir nė nemėgindamas iš dantų paleisti pypkės. Aš linktelėjau. – Aš Ričis. Ekspeditorius. Reiks mašinos – kreipkis į mane. Aišku, baltaplauke? – Dar kartą linktelėjau ir įsitaisiau ant galinės juodo kadilako sėdynės. Jis užtrenkė dureles ir mostelėjo ranka.

– Kur važiuojam, panelyte? – paklausė vairuotojas, staiga sugrąžindamas mane į realybę. Susigriebiau nežinanti ir išsitraukiau iš kišenės lapelį popieriaus.

Pirmas sustojimas: Tomio Hilfigerio studija, vakarinė Penkiasdešimt septintosios gatvės dalis, numeris 355, šeštas aukštas. Susirask Lini. Ji duos viską, ko mums reikia.

Pasakiau vairuotojui adresą ir įsispoksojau pro langą. Buvo pirma valanda po pietų, vieną šaltą žiemos dieną. Man dvidešimt treji, sėdžiu ant galinės kadilako sėdynės ir mane vairuotojas veža į Tommy Hilfiger studiją. Esu alkana kaip vilkas. Sugaišom bemaž keturiasdešimt penkias minutes, kol per pietų pertrauką miesto centru pravažiavom pro penkiolika kvartalų, ir aš pirmąkart pamačiau tikrąją didmiesčio automobilių spūstį. Vairuotojas paaiškino, kad jis suks ratus aplink kvartalą tol, kol aš sugrįšiu, ir aš išlipau prie studijos. Kai šešto aukšto administratorės pasiteiravau Lini, po akimirkos laiptais atkaukšėjo jaunutė, gal aštuoniolikos metų, žavi mergaičiukė.

– Sveika, – šūktelėjo man, net kelias sekundes nutęsdama garsą „a“. – Turbūt būsi Andrėja, naujoji Mirandos padėjėja? Mes labai džiaugiamės, kad ji čia lankosi, tad mielai prašom į mūsų komandą, – šyptelėjo ji. Aš jai atsakiau irgi šypsena. Lini ištraukė iš po stalo didžiulį plastikinį maišą ir pažėrė jo turinį tiesiai ant grindų. – Štai čia mėgstamiausi Karolinos trijų spalvų džinsai. Be to, įmetėm keletą vaikiškų marškinėlių, o Kesidi tiesiog dievina Tomio chaki sijonėlius, bet mes parinkom jai dar alyvų ir pilko akmens spalvos. – Iš maišo pabiro džinsiniai sijonai, brezentiniai švarkeliai, net keletas porų kojinių, o aš stovėjau ir spoksojau, netekusi žado: visais šitais drabužiais galėjai užgrūsti keturias ar daugiau mažamečio spintas. Kas, po velnių, ta Kesidi ar Karolina? Žiūrėjau į šį turtą ir kamantinėjau save. Koks save gerbiantis žmogus gali mūvėti Tommy Hilfiger džinsus – ir net trijų spalvų?