Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Šitas stalas bus tavo, – parodė ji ranka į lakuotą medinį L formos stalą, pastatytą tiesiai priešais jos. Ant stalo stovėjo dar visiškai naujas iMac kompiuteris, telefonas ir keletas padėkliukų segtuvams, o stalčiuose buvo rašiklių, sąvaržėlių ir bloknotų užrašams. – Kai ką iš savo daiktų palikau tau. Bus paprasčiau, jei sau užsisakysiu naujų.

Emilija neseniai buvo paaukštinta iki vyresniosios padėjėjos, todėl laisva jaunesniosios padėjėjos vieta liko man. Ji man paaiškino, kad porą metų dirbs pas Mirandą vyresniąja padėjėja, o tada jau kaip raketa šaus į vieną iš pačių atsakingiausių Podiumo mados postų. Ji tikėjosi baigti trejų metų padėjėjų programą, kuri užtikrins jai išėjimą į plačiausius mados pasaulio vandenis, o aš tuo tarpu guodžiausi mintimi, kad man užteks ir vienų metų tremties pakeliui į The New Yorker. Elison jau išskrido iš Mirandos biuro patalpų į naujas pareigas kosmetikos skyriuje, kur dabar bus atsakinga už naujų makiažo, drėkinamųjų veido bei plaukų priežiūros priemonių testavimą ir atsiliepimų rinkimą. Aš nelabai suvokiau, kaip, dirbdama Mirandos padėjėja, ji galėjo išmokti tokių subtilių dalykų, bet, kita vertus, manęs tai labai ir nestebino. Pažadai pildydavosi: žmonės, dirbę pas Mirandą, kildavo į aukštus postus.

Apie dešimtą pradėjo rinktis kolektyvas, maždaug penkiasdešimt redakcijos darbuotojų. Žinoma, didžiausias skyrius buvo mados, arti trisdešimties žmonių, įskaitant ir aksesuarų asistentus. Grožio, meno ir literatūros skyriuose dirbo likusios dvi dešimtys. Vos ne kiekvienas užsukdavo į Mirandos biurą šnektelti su Emilija, pasidalyti kokiu nors gandeliu apie šefę ir užmesti akį į naujokę. Patį pirmą rytą susipažinau su daugybe žmonių. Visi mane apdalijo plačiomis didžiulių baltų dantų šypsenomis ir dėjosi nuoširdžiai besidžiaugią naująja pažintim su manimi.

Vyrai tryško perdėtu žaismingumu, mūvėjo ankštas odines kelnes ir vilkėjo rumbuotus nertinius stačiomis apykaklėmis, apglėbiančius galingus bicepsus ir tobulus krūtinės raumenis. Meno skyriaus direktorius, pagyvenęs atletiško sudėjimo plinkantis blondinas, atrodė taip, tarsi visą gyvenimą būtų sekęs Eltono Džono pavyzdžiu, avėjo triušių kailiukų mokasinais, o jo akys buvo paryškintos kosmetiniu pieštuku. Niekas į jį nekreipė dėmesio. Pamenu, koledže būdavo gėjų grupelių, ir aš pažinojau keletą žmonių, nukrypusių į netradicinę orientaciją, bet nė vienas iš jų neatrodė šitaip. Čia jauteisi tarsi tarp filmo Rent herojų ir kūrybinės grupės, tik, žinoma, su daug geresniais kostiumais.

Moterys, tiksliau, merginos, buvo kiekviena savaip gražios. O visų kartu žavesys buvo tiesiog pribloškiantis. Man atrodė, visoms joms buvo apie dvidešimt penkerius, tik viena kita vos vos persiritusi per trisdešimt. Nors ant bemaž visų jų bevardžių pirštų puikavosi vestuviniai žiedai su didžiuliais tviskančiais briliantais, man buvo sunku patikėti, kad bent viena būtų gimdžiusi ar kada nors rengtųsi gimdyti. Lakstė jos pirmyn ir atgal, kaukšėdamos aštuonių centimetrų adatiniais kulniukais, vis pripuldamos prie mano stalo ir tiesdamos pasisveikinimui pieno baltumo rankutes su išpuoselėtais ilgais nagučiais, ir vis prisistatydavo: „Džozelina, dirbu su Hope “, „Nikolė iš madų skyriaus“, „Stefa, vadovauju aksesuarų skyriui“. Tik viena Šajana buvo žemesnė nei metro septyniasdešimties centimetrų, bet jau tokia smulkučiukė, kad, rodės, atimk dar kelis centimetrus, ir ji subyrės į šipulius. Visos svėrė mažiau nei penkiasdešimt kilogramų.

Sėdėjau savo sukamojoj kėdėj ir bandžiau įsiminti prisistačiusiųjų vardus. Staiga į kambarį įplaukė man dar neregėto grožio mergina. Ji vilkėjo rožinės spalvos kašmyrinį megztuką, kuris atrodė taip, tarsi būtų nunertas iš rausvų debesėlių siūlų. Neapsakomo baltumo vešlūs plaukai vilnijo jai per nugarą. Ant metro ir aštuoniasdešimt dviejų centimetrų skeleto nebuvo nė gramo nereikalingo svorio. Ji laikėsi tiesiai kaip smilga, o jos eisena buvo grakšti kaip šokėjos. Skruostai švytėjo raudoniu, o jos vestuvinis žiedas su dievaižin kelių karatų milžinišku deimantu žaižaravo neapsakomai švelnia šviesa. Ji veikiausiai pastebėjo mane spoksančią į žiedą, todėl kyštelėjo savo ranką man panosėn.

– Pati sukūriau, – pareiškė ji garsiai, su šypsena pažvelgusi pirma į savo ranką, paskui į mane. Dėbtelėjau į Emiliją paaiškinimo ar užuominos, kas ji tokia galėtų būti, bet ši vėl plepėjo telefonu. Pamaniau, kad mergina turėjo omeny žiedą, sakydama, kad sukūrė pati. Bet staiga ji paklausė: – Pasakiška spalva, ar ne? Vienas sluoksnis „Svilarožės“, kitas – „Balerinos batelio“. Jeigu tiksliau, tai pagrindas yra „Balerinos batelio“, o paskui vienas sluoksnis sutvirtinimui. Nuostabu – spalva šviesi ir visai neatrodo, kad būtum nusilakavusi nagus baltu permatomu laku. Ko gero, po kiekvieno manikiūro dabar lakuosiu tik šitaip. – Apsisuko ant kulniuko ir išėjo. O, taip, ir man buvo malonu su jumis susipažinti, tariau sau mintyse ir nulydėjau ją akimis.

Man iš tiesų buvo malonu susipažinti su visais bendradarbiais; kiekvienas stengėsi būti švelnus ir malonus, išskyrus tą keistą gražuolę – nagų lako fetišistę. Atrodė, kad visiems mirtinai knietėjo su manim susipažinti. Emilija nė akimirkai nepaliko manęs vienos ir vis naudojosi kiekviena pasitaikiusia proga ko nors mane išmokyti. Ji trumpai man išdėstė, kas čia pats svarbiausias, į ką nekreipti dėmesio, su kuo būtų naudinga susidraugauti ir kas rengia smagiausius vakarėlius. Kai užsiminiau apie Ilganagę Gražuolę, Emilijos veidas nušvito.

– Ak! – šūktelėjo ji su dvigubai didesniu entuziazmu nei anksčiau. – Ji tikrai stulbinanti, ar ne?

– Taip, man ji irgi patiko. Tiesa, mudvi neturėjom progos pasikalbėti, nes ji man tik pademonstravo savo nagų laką.

Emilija plačiai ir išdidžiai nusišypsojo.

– Na, tu juk žinai, kas ji tokia, ar ne?

Kračiau savo smegeninę, bandydama atgaivinti atmintį, ar ji neprimena man kokios nors aktorės, dainininkės ar manekenės, bet nesėkmingai. Vadinasi, ji įžymybė! Turbūt dėl to ir neprisistatė – pati turėjau ją atpažinti. Bet man nepavyko.

– Ne, tikrai nežinau. Ar ji įžymi?

Žvilgsnyje, kurio sulaukiau vietoj atsakymo, įskaičiau ir netikėjimą, ir pasibaisėjimą.

– A, taip, – kirto Emilija, pabrėždama žodį „taip“, ir sušnairavo akimis, tarsi norėdama pasakyti: Višta tu, višta . – Čia Džesika Djučemps. – Ir tyla. Aš irgi tyliu. Nieko. – Tu juk žinai, kieno šita pavardė, ar ne? – Ir vėl rausiausi savo atminty, bandydama su kuo nors susieti šitą informaciją, bet buvau visiškai tikra, kad niekados gyvenime nebuvau tokios pavardės girdėjusi. Be to, šitas žaidimas man jau pradėjo nusibosti.

– Emilija, niekad anksčiau nebuvau jos mačiusi ir jos pavardė man visai negirdėta. Ar nepasakytum, kas ji tokia? – paklausiau, stengdamasi išlikti rami. Ironiškiausia buvo tai, kad man visai nerūpėjo, kas ji tokia, bet aiškiai mačiau, kad Emilija nenurims tol, kol aš nepasijusiu visiška besmegenė ir idiotė.

Šįkart jos šypsena buvo globėjiška.

– Žinoma. Taip ir reikėjo sakyti. Džesika Djučemps yra iš Djučempsų! Juk žinai tą patį prašmatniausią prancūzų restoraną mieste! Jos tėvai – jo savininkai. Įdomu, ar ne? Jie velniškai turtingi.

– Tikrai? – bandžiau suvaidinti augantį susidomėjimą faktu, kad šita supergražuolė verta mano dėmesio dėl to, kad jos tėvai turi restoraną. – Nuostabu.