Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Kyštelėjau galvą pro duris į koridorių ir pasižiūrėjau, ar neateina Emilija, tada galvotrūkčiais nėriau į vestibiulį ir gal dvidešimt kartų spaudžiau lifto mygtuką „žemyn“. Sofi, žavioji azijietiškos kilmės administratorė, tik kilstelėjo antakius ir nusuko akis į šalį. Aš nesupratau, ar dėl to, kad lėkiau kaip nuplikyta, ar dėl to, kad ji nujautė, jog Mirandos biuras liko be priežiūros. Tokiems svarstymams aš neturėjau laiko. Atvažiavo liftas ir aš stačia galva nėriau į kabiną, o sudžiūvęs, panašus į narkomaną vaikinukas, ežiuku kirptais plaukais ir šviesiai žaliu Puma sportiniu kostiumu, jau spaudė mygtuką „durys užsidaro“. Nė vienas iš lifte esančių nepasislinko ir nepriėmė manęs draugėn, nors toliau buvo daug laisvos vietos. Paprastai tokiu atveju aš būčiau supykusi ir paleidusi gerklę, bet šįkart mano tikslas buvo kuo greičiausiai nusipirkti ko užkąsti ir dumti atgal į biurą.

Prie įėjimo į stiklo ir marmuro valgyklą mindžikavo būrelis kleksių-praktikančių, tarpusavy sukišusių galvas ir aptarinėjančių kiekvieną išlipantį iš lifto. Elias darbuotojų draugės, akimirksniu prisiminiau Emilijos apibūdinimą, nes šitą aiškiai galėjau spręsti iš neužmaskuoto merginų susižavėjimo būti dėmesio centre. Lili jau kartą manęs prašė nusivesti į mūsų valgyklą, nes apie ją buvo rašę beveik visi Manhatano laikraščiai ir žurnalai, nepagailėję liaupsių patiekalų kokybei ir pasirinkimo įvairovei, ką jau kalbėti apie būrius čia besirenkančių įspūdingų pietautojų. Bet aš dar tam nebuvau pasirengusi. Be to, spaudžiant griežtai sudarytam budėjimo biure grafikui, mudvi su Emilija kasdien vis dar karštai diskutuodavom, ar aš spėčiau per dvi su puse minutės subėgioti pirmyn ir atgal, išrinkti ir nupirkti priešpiečių, todėl šį darbą kol kas patikėdavau jai.

Prasibroviau pro merginas, kurios net atsisuko pasižiūrėti, ar nesu kokia įžymybė. Deja, ne. Mikliai ir atkakliai nardydama tarp pietautojų, aš sėkmingai prasmukau pro įspūdingus padėklus su ėrienos ir veršienos asorti šaltų užkandžių ruože ir tik didžiulės valios pastangomis pramoviau pro kalną ypatingųjų picų su džiovintais pomidorais ir ožkų sūriu (sukrautą ant atskiro staliuko, kuris stūksojo pasienyje tarsi koks atstumtasis ir kurį čia vadino „atliekų kampu“). Sunku buvo prasibrauti pro piece de resistance, salotų skyrių (kurį dažnai vadindavo „žalumynų“ ir sakydavo „susitiksime prie žalumynų “ ). Ši atkarpa buvo ilga kaip lėktuvų pakilimo takas oro uoste ir prieinama iš visų keturių pusių, bet minia mane praleido tik tada, kai aš garsiai šūktelėjau, kad nesirengiu atimti iš jų paskutinio tofu kubelio. Pačiame salės gale, tiesiai už dengto saldumynų prekystalio, veikiau primenančio vizažisto stalelį, buvo įsitaisęs „atsiskyrėlės“ karštos sriubos skyrius. „Atsiskyrėlės“ dėl to, kad virėjas buvo vienintelis iš viso valgyklos personalo, kuris kategoriškai pasisakė prieš neriebų, liesą, visai be riebalų, be druskos ar be angliarūgštės maistą. Tiesiog buvo prieš, ir viskas. Todėl prie jo niekados nebūdavo žmonių, nesidriekdavo eilės, ir aš kasdien puldavau būtent prie jo. Kaip paaiškėjo, aš buvau vienintelė iš visų besimaitinančių, kuri valgiau sriubą, ir jau po savaitės virtuvės valdžia jo meniu susiaurino tik iki vienos rūšies sriubos dienai. Meldžiau Dievą, kad tik būtų pomidorų su čederiu. Tačiau jis man kyštelėjo angliškos moliuskų žuvienės ir išdidžiai pareiškė dar įkrėtęs šaukštą riebios grietinės. Trys žmonės nuo „žalumynų“ net atsisuko pasižiūrėti į mane. Vienintelė likusi kliūtis buvo prasmukti pro minią aplink karštų patiekalų skyrių, kur vyriausiasis virėjas balta it sniegas prijuoste dėliojo į lėkštes didžiulius gabalus žalios žuvies garbintojams. Kortelėje, prisegtoje ant baltų krakmolytų marškinių kišenėlės, perskaičiau jo pavardę: Nobu Matsuhisa . Mintyse ją įsidėmėjau, nes grįžusi į biurą rengiausi pasidomėti, kas jis per vienas, kadangi aš buvau vienintelė iš visų darbuotojų, nepuolanti jam po kojų dėl gabalėlio žuvies. Koks skirtumas, kad prieš kiek laiko nebuvau girdėjusi nei apie poną Matsuhisą, nei apie Mirandą Pristli?

Smulkutė kasininkė pirmiausia nužvelgė mano sriubą, paskui mano klubus. O gal man taip tik pasirodė? Aš jau seniai pripratau prie skvarbių žvilgsnių, lydinčių mane kiekviename žingsnyje, visgi dedu galvą, ji į mane žiūrėjo taip, kaip kad aš pati būčiau spoksojusi į dviejų šimtų kilogramų storulį su priešais jį išrikiuotais aštuoniais didžiuliais mėsainiais. Jos žvilgsnyje galėjai įskaityti klausimą: „Ar tau iš tiesų reikia šitos sriubos?“ Bet aš drąsiai nuvijau šalin savo paranojiškus būgštavimus ir pasiguodžiau mintimi, kad šita moteriškė viso labo tik eilinė valgyklos kasininkė, o ne mitybos ir svorio reguliavimo specialistė ar mados kritikė.

– Mažai kas šiais laikais valgo sriubą, – tyliai ištarė ji, maigydama skaičiukus ant kasos aparato.

– Taip, nedaug kas šiais laikais mėgsta žuvienę, – murmtelėjau po nosim ir brūkštelėjau kortele per plyšelį, melsdama ją suktis greičiau. Greičiau.

Ji stabtelėjo ir pakėlė į mane siauras rudas akis.

– Ne, tikrai ne. Turbūt dėl to, kad virėjas sriubą verda labai riebią. Ar bent nutuoki, kiek joje kalorijų? Ar žinai, kiek dubenėlis sriubos tau mestels kalorijų? Noriu pasakyti, kad vien tik į ją pažiūrėjusi, gali prisiauginti penkis kilogramus. ( O tau jų tai tikrai nereikia, – bylojo žodžius palydėjęs žvilgsnis.)

Dieve! Tarsi negana to, kad aš nuolat įtikinėdavau save esant normalaus svorio ir normalaus ūgio kaip visos Podiumo perkarėlės, kurios kasdien mane atvirai nužiūrinėdavo, tai dar kažkokia nusususi „kasininkė“ ims man aiškinti, kad aš stora?! Čiupau kartoninį krepšelį su maistu ir šmurkštelėjau pro susibūrusius žmones į patogiai šalia valgyklos įsikūrusį tualetą, kur kiekvienas galėdavo laiku atsikratyti virškinimą užklupusių bėdų. Nors ir žinojau, kad veidrodyje neišvysiu nieko kitokio, ką buvau mačiusi šį rytą, vis dėlto nedrąsiai dėbtelėjau į jį. Į mane spoksojo pykčio perkreiptas veidas.

– Ką, po velnių, čia veiki? – suspigo Emilija mano atvaizdui veidrodyje. It viesulas atsisukau atgal ir išvydau ją, per Gucci rankinės dirželį veriančią savo odinį švarkelį ir ant viršugalvio keliančią akinius nuo saulės. Man tik dabar toptelėjo, kad prieš tris su puse valandos pasakiusi, jog eina pietauti, ji iš tikrųjų buvo išėjusi į miestą. Nė neperspėjusi paliko mane trims valandoms vienut vienutėlę, prirakintą prie telefono ir be jokių vilčių nubėgti į tualetą ar pavalgyti. Jai į viską nusispjauti, nes žinojau puikiai, kad niekur nevalia pasitraukti, todėl dabar būsiu savo vienmetės aprėkta ir iškoneveikta. Lyg gerajai apvaizdai paliepus, durys atsidarė ir į patalpą įėjo vyriausioji žurnalo Coquette redaktorė. Ji nužvelgė mudvi abi nuo galvos iki kojų, o Emilija čiupo mane už rankos ir nutempė prie lifto. Mudvi stovėjom susiglaudusios, ji spaudė man virš alkūnės ranką, o aš jaučiausi taip, lyg būčiau prišlapinusi lovą. Iš šalies mudvi atrodėm kaip iš kino filmo, kur pagrobėjas vidury baltos dienos įremia moteriai į nugarą pistoletą ir tyliai grasindamas vedasi į rūsį kankinimams.

– Kaip tu šitaip galėjai?! – sušvokštė man į ausį, stumdama priešais save pro Podiumo biuro duris. Netrukus mes jau sėdėjom savo darbo vietose už stalų. – Kaip vyresnioji padėjėja, esu atsakinga už tvarką biure. Suprantu, kad esi naujokė, bet jau pačią pirmą dieną sakiau, kad mes Mirandos be priežiūros nepaliekam.