Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Namiškiams aš papasakojau apie savo naują darbą. Kaip įmanydama stengiausi išaiškinti tai, ko ir pati gerai nesupratau. Vieną akimirką pagalvojau, ar nepasirodys juokinga, jei papasakosiu apie tai, kaip buvo užsakinėjami sijonai ir kaip valandų valandas teko vynioti dovanoms skirtus butelius vyno, apie elektroninę asmens identifikavimo kortelę, kuria galima sekti kiekvieną darbuotojo žingsnį. Man buvo sunku nupasakoti žodžiais visų šitų darbų svarbą, paaiškinti, kad tai, ką dariau darbe, tuo metu buvo nepaprastai svarbu ir gyvybiškai reikalinga. Aš be paliovos kalbėjau, bet vargu ar sėkmingai išaiškinau šio pasaulio žmonėms, kurie, nors geografiškai nuo manęs buvo nutolę tik dviejų valandų atstumu, iš tiesų gyveno kitoje planetoje. Visi man linkčiojo ir šypsojosi, klausinėjo, nuduodami, kad labai įdomu, bet aš supratau, kad jiems tai buvo visiškai svetima ir nesuvokiama, lygiai kaip ir man, kai prieš kelias savaites pati nebuvau girdėjusi Mirandos Pristli pavardės. Aš ir pati suvokiau ne viską, ką dariau. Kartais atrodydavo, kad mano darbas pernelyg sureikšmintas ir dramatizuotas. Bet man patiko. Buvo smagu. Tai buvo neabejotinai ir neginčijamai puikus darbelis. Ar ne?

– Kaip manai, Ende, ar ištversi metus? O gal sumanysi pasilikti ilgiau? – paklausė mama, užsitepdama sūrio ant sūrios bandelės.

Pasirašydama sutartį, aš sutikau dirbti pas Mirandą metus – jeigu nebūsiu išvyta, nors šiuo atveju reikalas buvo labai slidus. Jeigu aš savo pareigas atliksiu pavyzdingai, stropiai ir kompetentingai (deja, viso šito sutarty raštu išdėstyta nebuvo, o tik kasdien pabrėžiama personalo skyriaus darbuotojų, Emilijos ir Elison), tai turėsiu teisę pasirinkti kitą darbą. Žinoma, aš tikiu, kad nepaisant visų įmanomų darbų Podiume ar bet kokiame kitame Elias-Clark biure, aš galėsiu rinktis nuo recenzijų rašymo literatūros skyriuje iki tarpininkės tarp Podiumo ir Holivudo garsenybių. Iš dešimties pastarųjų Mirandos kontoroje metus laiko išdirbusių padėjėjų visos visu šimtu procentų pasirinko Podiumo madų skyrių. Bet aš dėl to visai nesukau sau galvos. Vieni tarnybos metai Mirandos kontoroje bus vienintelis sėkmingas išsigelbėjimas nuo trejų ar penkerių lažo metų eilinėje įstaigėlėje, po kurių seks šuolis į atsakingą darbą kokioje nors prestižinėje įstaigoje.

– Žinoma. Kol kas su visais sutariu puikiai. Gal kiek sunkiau su Emilija, bet šiaip viskas nuostabu. Nežinau, kai pasiklausau Lili aimanų dėl artėjančių egzaminų ar Alekso dejonių dėl visokių nesklandumų darbe, tai manau, kad man labai pasisekė. Ar kam nors teko pačią pirmą dieną lakstyti po miestą mašina su asmeniniu vairuotoju? Tikrai, tik pagalvokit. Manau, šitie metai bus nuostabūs. Nekantriai laukiu, kada Miranda sugrįš į darbą. Aš jau pasirengusi.

Džila pavartė akis ir dėbtelėjo į mane tokiu žvilgsniu, tarytum sakytų: „Liaukis paisčius, Ende. Visi žinom puikiai, kad dirbi pas kažkokią psichopatę, kuriai tarnauja šutvė anoreksiškų puošeivų, tik tu mums viską pieši rožinėmis spalvomis, nes pati jautiesi įklimpusi iki ausų.“ Deja, garsiai ji ištarė kitką:

– Nuostabu, Ende, tikrai nuostabu. Žavinga proga.

Ji buvo vienintelė iš sėdėjusių prie stalo, kuri iš tiesų galėjo mane suprasti, nes prieš išvykdama į trečiojo pasaulio miestą ji vienus metus dirbo mažame privačiame muziejuje Paryžiuje ir aistringai susidomėjo haute couture mada. Jos pomėgis buvo labiau meninis ir estetinis nei vartotojiškas, visgi ji artimiau pažinojo mados pasaulį.

– Mes irgi turim gerų naujienų, – tęsė ji, per stalą siekdama Kailo rankos. Jis sėdėjo su puodeliu kavos, ant stalo plačiai išskėtęs rankas.

– Ačiū Dievui, – šūktelėjo mama ir tą pačią akimirką pašoko nuo kėdės, tarsi kažkas būtų jai nuo pečių nukėlęs šimto kilogramų nešulius, kuriuos ji atkakliai vilko pastaruosius du dešimtmečius. – Jau seniai laikas.

– Sveikinu judu abu! Turiu pripažinti, dėl judviejų mama smarkiai nerimavo. Patys suprantat, jau seniai esat nebe jaunavedžiai. Dažnai pagalvodavom… – tėtis, sėdėjęs kitam stalo gale, kilstelėjo antakius.

– Ei, tai bent šaunuoliai! Jau seniai troškau tapti teta. Kada sulauksim mažylio?

Sesuo su vyru sėdėjo be žado, ir aš kažkaip pagalvojau, kad, ko gero, būsim apsirikę, kad jų „gera“ naujiena reiškia, jog jie rengiasi statyti naują, gražesnį namą toj neišbrendamoj pelkynėj ar kad pagaliau Kailas ryžosi išeiti iš savo tėvo advokatų biuro ir padėti mano seseriai įkurti meno galeriją, apie kurią ji jau seniausiai svajojo. Gal mes pernelyg pasiskubinom ir perlenkėm lazdą, laukdami žinių, kad štai jau beldžiasi į duris būsimoji dukterėčia ar anūkas. Pastaruoju metu mano tėvai apie nieką kita ir nekalbėjo, tik apie priežastis, dėl kurių mano sesuo su Kailu, jau būdami gerokai per trisdešimt ir santuokoj praleidę ketverius metus, dar nesusilaukė palikuonių. Pastaruosius šešis mėnesius ši tema iš įtempto šeimyninio pokalbio išaugo į rimtą kritinę situaciją.

Sesuo atrodė susirūpinusi. Kailas sėdėjo suraukęs kaktą. O tėvai, rodės, tuoj tuoj nualps, neatlaikę įtampos. Tyla buvo nebepakenčiama.

Džila pakilo nuo savo kėdės ir priėjusi prie Kailo įsitaisė jam ant kelių. Ranka apkabino jį per pečius ir skruostu prigludo jam prie veido, kažką tyliai šnibždėdama į ausį. Aš žvilgtelėjau į mamą, kuri, rodės, dar po dešimties sekundžių kris be sąmonės. Jos veide, kur anksčiau buvo tik smulkios raukšlelės apie akis, dabar žiojėjo gilūs grioviai.

Pagaliau jiedu tyliai sukikeno ir atsisukę į mus kartu pareiškė:

– Mes turėsim kūdikį.

Ir tada visiems nušvito akyse. Pasigirdo klyksmas. Visi puolėme glėbesčiuotis. Mama pašoko nuo kėdės taip ūmai, kad ši net nuvirto, paskui save nusitempdama vazoną su kaktusu, kuris stovėjo prie suveriamų stiklinių durų. Tėtis čiupo Džilą į glėbį ir pabučiavo į abu skruostus, paskui į kaktą. O tada, kiek prisimenu, pirmą sykį nuo vestuvių dienos jis pabučiavo ir Kailą.

Plastikine šakute keliskart tarkštelėjau į juodųjų serbentų sulčių skardinėlę ir pareiškiau, kad reikia paskelbti tostą.

– Kviečiu visus pakelti taures už būsimąjį Sachsų kūdikį, kuris netrukus ateis į mūsų šeimą. – Kailas su Džila nusmelkė mane daugiareikšmiu žvilgsniu. – Na, formaliai vaikelis bus Harisonų, bet giliai kiekvieno širdyje jis bus ir Sachsų. Už Kailą ir Džilą – būsimuosius nuostabius nuostabaus kūdikėlio tėvus.

Mes visi susidaužėme limonado skardinėlėmis ir kavos puodeliais ir dar ne kartą skelbėme tostus už besišypsančius tėvelius ir padidėjusį mano sesers pilvuką. Aš nukrausčiau stalą ir visus maisto likučius bei vienkartinius indus sugrūdau tiesiai į šiukšlių dėžę, o mama tuo tarpu atkakliai įkalbinėjo Džilą pavadinti būsimąjį vaikelį kurio nors iš mirusių giminaičių vardu. Kailas tyliai siurbčiojo kavą ir atrodė gan patenkintas savimi. Prieš pat vidurnaktį mudu su tėčiu niekieno nepastebėti šmurkštelėjom į jo kabinetą sulošti partijos.

Jis įjungė garso slopintuvą, kurį naudodavo, kai dienos metu pas jį lankydavosi pacientai, kad nesigirdėtų namų triukšmo ar pašaliniai nesiklausytų, kas kalbama kabinete. Kaip sumanus psichiatras, mano tėtis tolimiausioje kambario kertėje buvo pastatęs pilkos odos minkštasuolį, tokį minkštą, kad aš dažnai ilsėdavausi ant ranktūrio padėjusi galvą, ir tris kėdes, kurios stačiu kampu uždarydavo erdvę ir sukurdavo jaukią ramią atmosferą. Tarsi motinos įsčiose, – mėgdavo sakyti mano tėtis. Jo darbo stalas buvo juodas ir žvilgantis, ant jo stovėjo plokščiaekranis monitorius, o už stalo puikavosi tokia pat juoda, labai ištaiginga kėdė aukšta atkalte. Palei sieną stiklinėje knygų spintoje ant lentynų rikiavosi eilės psichologijos knygų ir vadovėlių, šalia aukštoje krištolinėje vazoje buvo primerkta ilgų bambuko šakelių. Ant sienų kabojo keletas įrėmintų spalvotų graviūrų – vienintelės žaismingos spalvos šiam kambariui teikė futuristinio atspalvio. Aš susirangiau ant grindų tarp minkštasuolio ir jo darbo stalo, o jis įsitaisė šalia manęs.