Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Na, tai klok, kokie iš tiesų tavo reikalai, Ende, – paragino jis mane, tiesdamas dangtelį su mediniais kvadratėliais. – Spėju, kad dabar jautiesi smarkiai prislėgta.

Išsirinkau septynis kvadratėlius ir stropiai išsidėliojau priešais save.

– Tikrai. Dvi beprotiškos savaitės. Pirma kraustymasis, paskui darbas. Aplinka labai keista, sunku net nupasakoti. Visi tokie žavūs, liekni, įspūdingai apsirengę. Be to, nepaprastai meilūs. Ir labai draugiški. Tarsi būtų prisigėrę švelnius jausmus skatinančių vaistų. Tiesiog nežinau.

– Ką norėjai tuo pasakyti?

– Nerandu tinkamų žodžių. Jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau kortų namelyje, kuris tuoj tuoj sugrius. Niekaip negaliu nusikratyti jausmo, kad dirbti madų žurnale nerimta, supranti? Iki šiolei tai, ką darau, atrodo visai beprasmiška, bet tiek to. Kol viskas nauja, tai ir įdomu, supranti?

Jis linktelėjo.

– Mano darbas prestižinis, tik aš nesuvokiu, kaip jis man padės pasirengti darbui žurnale The New Yorker . Jaučiu, kad kažkas turi įvykti negero, nes ilgiau taip sklandžiai viskas eitis negali. O gal aš tiesiog kuoktelėjau?

– Nepasakyčiau, kad kuoktelėjai, širdele. Manau, kad esi pernelyg jautri. Vis dėlto turiu prisipažinti, tau tikrai velniškai nuskilo. Kitiems prireiktų viso gyvenimo, kad patirtų tai, ką tu pamatysi ir išgyvensi per šiuos vienus metus. Tu tik pagalvok! Pirmas darbas po koledžo pas pačią garsiausią paties pelningiausio žurnalo leidėją ir dar pačioje prestižiškiausioje pasaulyje leidykloje. Tu turėsi šansą pamatyti visą leidybos virtuvę nuo apačios iki viršaus. Jeigu būsi budri ir nesnausi, dorai atliksi savo pareigas, per vienus metus išmoksi daugiau, nei kiti šioje srityje per visą savo darbinę karjerą, – jis sudėliojo pirmą savo žodį: „ŠLEPT“.

– Kaip pradžiai, visai neblogai, – tariau jam ir suskaičiavusi taškus padauginau iš dviejų, nes pirmasis žodis visados duoda daugiausia balų ir pradeda skaičiavimą. Tėtis: 22 taškai, Endi: 0. Mano raidės nieko gero nežadėjo. Prie „L“ pridėjau „U“, „O“, „Š“, „A“ ir „S“ ir surinkau varganus šešis taškus.

– Aš tik noriu pasakyti, kad nepraleistum progos iš viso šito ką nors laimėti, – tarė jis ir ranka pamaišė savo kvadratėlius. – Kuo daugiau apie tave galvoju, tuo įkyriau peršasi mintis, kad tavęs šiame darbe laukia didelė ateitis.

– Norėčiau, kad tavo žodžiai išsipildytų, tėti, nes man dar liko krūvos sukarpyto ir nesunaudoto vyniojimui skirto popieriaus. Kad tik kam būtų naudos.

– Bus, širdele, tikrai bus. Pamatysi. Gal tau kartais ir atrodo, kad dirbi beprasmiškai, bet patikėk, taip nėra. Jaučiu, kad netrukus atsitiks kažkas fantastiško. Be to, aš pasiskaitinėjau apie tavo šefę. Be jokios abejonės, Miranda Pristli – kieta moteriškė, bet, man regis, tu ją pamilsi. Pamils ir ji tave, pamatysi.

Jis sudėliojo žodį „LAŠAI“, panaudojęs mano raidę „L“, ir patenkintas nusišypsojo.

– Kad tik tavo žodžiai pasiektų Dievo ausį, tėti, kad tik pasiektų…

– Jinai – vyriausioji Podiumo redaktorė ir leidėja, supranti? Madų žurnalo, – nekantriai murmėjau į ragelį, stengdamasi neparodyti savo susierzinimo.

– Oi, žinau, apie katrą kalbi, – prisipažino Julija, knygų vaikams leidyklos reklamos asistentė. – Puikus žurnalas. Man patinka paskaitinėti laiškus, kur merginos pasakoja apie savo pereinamojo amžiaus bėdas. Ar ten iš tiesų viskas tikra? Ar neskaitei to, kur?..

– Ne, ne, ne. Šitas žurnalas – ne paauglėms, o suaugusioms moterims. – Bent jau teoriškai. – Ar tikrai nesi varčiusi Podiumo? – Negi šiais laikais įmanoma nebūti varčiusiai Podiumo? – Taigi, jos pavardė P-R-I-S-T-L-I. Taip, Miranda Pristli, – paaiškinau jai, atkakliai slėpdama nekantrumą. Pagalvojau, kaip reaguotų Miranda, jei pasakyčiau, kad kalbu telefonu su žmogum, kuris nė sykio negirdėjo jos pavardės. Turbūt pasiustų.

– Būčiau nepaprastai dėkinga, jeigu man paskambintum, – paprašiau Julijos. – O jeigu kartais pasirodytų vyriausioji reklamos specialistė, tegu man būtinai paskambina.

Buvo puikus gruodžio vidurio penktadienio rytas ir iki išsvajotojo nuostabaus savaitgalio likę tik dešimt valandų. Kaip įmanydama stengiausi įtikinti Juliją, knygų vaikams leidyklos darbuotoją ir visišką mados profanę, kad Miranda Pristli yra nepaprastai reikšminga persona, dėl kurios verta mažumėlę nusižengti taisyklėms ir nepaklusti sveikai logikai. Tačiau man sekėsi kur kas sunkiau, nei tikėjausi. Kaip galėjau žinoti, kad man teks aiškinti Mirandos einamų pareigų svarbą kažkokiai atsilikėlei, gyvenime negirdėjusiai apie patį prestižiškiausią pasaulyje madų žurnalą ar jo leidėją? Per keturias darbo savaites Mirandos padėjėjos pareigose aš jau spėjau įsikalti galvon, kad toks šefės pareigų sureikšminimas ir nuolankus meilikavimas buvo viena iš mano darbo krypčių, todėl gana dažnai klientas, kurį tekdavo įtikinėti, mulkinti ar kaip kitaip spausti, vos tik paminėjus mano šefės garbiąją pavardę, iš karto susileisdavo.

Labai gaila, bet Julija dirbo mokyklinių knygų leidykloj, kur „labai svarbaus asmens“ statusą greičiau gaudavo kokia nors Nora Efron ar Vendi Vaserstein, o ne maniškė šefė su nepriekaištingu skoniu kailiams. Aš jau šitą seniai supratau. Bandžiau prisiminti laikus, kai prieš penkias savaites pati nieko nebuvau girdėjusi apie Mirandą Pristli, bet man sekėsi sunkiai. Visgi jaučiau, kad toks stebuklingas laikas tikrai egzistavo. Pavydėjau Julijai jos abejingumo, bet man reikėjo atlikti užduotį, o ši mergina man mažai kuo gelbėjo.

Rytoj, šeštadienį, turi pasirodyti ketvirtoji Hario Poterio knyga, ir Mirandos dešimtmetės dvynukės norėjo turėti kiekviena po egzempliorių. Pirmieji šios knygos egzemplioriai knygynų lentynas pasieks ne anksčiau kaip pirmadienį, bet aš turėjau kažkokiu stebuklingu būdu jas gauti jau šeštadienio rytą – prabėgus vos kelioms minutėms, kai tik knyga iškeliaus iš leidyklos sandėlio. O tada Haris su savo komanda turės spėti į nuosavą lėktuvą skrydžiui į Paryžių.

Mano mintis nutraukė telefono skambutis. Atsiliepiau kaip ir visada, nes pastaruoju metu Emilija vis dažniau patikėdavo man pokalbius su Miranda. Ir, Dievulėliau mano, mudvi kasdien kalbėdavom ne mažiau kaip porą dešimčių kartų per dieną. Net ir būdama toli nuo čia, Miranda sugebėjo įsiveržti į mano gyvenimą ir užvaldyti mano jausmus, kaip kulkosvaidis nuo septintos ryto iki devintos vakaro tratindama paliepimus, įsakymus ir nurodymus.

– An-drė-ja! Alio! Ar mane girdi? An-drė-ja! – Vos tik išgirdau jos balsu tariamą savo vardą, stryktelėjau nuo kėdės kaip nuo žarijų. Prabėgo kelios akimirkos, kol atsitokėjau, kad jos nėra ne tik kabinete, bet ir šalyje, ir kad kol kas man niekas negresia. Emilija mane patikino, kad Miranda dar nė nežino, jog Elison paaukštinta, kad priėmė mane ir kad Mirandai tokios smulkmenos absoliučiai nereikšmingos. Svarbu, kad būtų kam atsiliepti į jos skambučius ir vykdyti jos užgaidas, o asmenybei čia reikšmės neteikiama.

– Nesuprantu, kodėl pakėlusi ragelį kurį laiką tyli? – papriekaištavo ji. Iš bet kokio kito žmogaus lūpų šie žodžiai būtų nuskambėję kaip verkšlenimas, o iš Mirandos – kaip šaltas ir tvirtas priekaištas. Tokia jau ji. – Negi dar nespėjai per tiek laiko čia sėdėdama įsikalti galvon, kad kai paskambinu, privalai atsiliepti. Juk taip paprasta. Matai? Aš paskambinu, tu atsiliepi. Ar mane aiškiai supratai, An-drė-ja?

Linktelėjau lyg šešiametė, kurią ką tik nubaudė už spagečių mėtymą ant sienų, nors ji to ir nematė. Susikaupiau, kad tik nepasakyčiau „taip, ponia“. Tokią klaidą buvau padariusi praėjusią savaitę ir vos neišskridau iš darbo.