Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Po kelių minučių, kai jau buvo užsakytos visos mašinos ir ant kojų sukelti visi atsakingi žmonės, paskambino Julija. Nors užduotis labai kebli ir už tai jai gali gerokai kliūti, vis dėlto ji mielai įteiks Brajanui porą knygelių ponios Pristli vardu. Amen.

– Ar gali patikėti, kad jie susižiedavo? – paklausė Lili, persukdama vaizdajuostę su filmu „Ferris Bueller“, kurį ką tik baigėme žiūrėti. – Mudviem po dvidešimt trejus. Dėl Dievo meilės, ar verta šitaip skubėti?

– Tikrai. Iš tiesų keista, – atsiliepiau iš virtuvės. – Gal jo tėtušis su mamaite leis jam naudotis patikėtąja nuosavybe tik tada, kai atsistos ant kojų? Būtų svari prielaida užmauti merginai ant pirštelio žiedą. O gal jis tiesiog labai vienišas?

Lili pažiūrėjo į mane ir nusijuokė.

– Netikiu, kad jis ją įsimylėjo ir rengiasi iki gyvenimo pabaigos būti kartu. Turbūt ir tu sutinki, kad esmė visai ne čia, tiesa?

– Teisingai. Ne čia. Spėk dar kartą.

– Tuomet siūlau trečią variantą. Jisai gėjus. Galiausiai jis pats tuo įsitikina – nors aš šitą žinojau seniausiai – ir nusprendęs, kad mama su tėčiu jam šito niekados neatleis, ryžtasi pridengti savo iškrypimą, vesdamas pirmą pasitaikiusią merginą. Kaip manai?

Toliau mūsų sąraše buvo „Kasablanka“, ir Lili pagreitintai persuko įžanginius titrus, o aš tuo tarpu mikrobangų krosnelėje pašildžiau du puodelius karšto šokolado jos mažutėlytėje studijoje, įsikūrusioje Rytmečio aukštumose. Visą penktadienio vakarą mudvi pradrybsojome ant lovos, pakildamos tik parūkyti ar subėgioti naujos vaizdajuostės. Šeštadienio popietę mudvi pasitikom su ta pačia nuotaika ir tais pačiais ketinimais, ir tik kelioms valandoms į pavakarę ištrūkom pasibastyti po Sohą. Mudvi nusipirkom po naują palaidinukę artėjančiam Naujųjų metų vakarėliui pas Lili ir lauko kavinėje išgėrėme po alkoholinį kokteilį su plaktu kiaušiniu. Kai šeštadienį vakare nusikalusios grįžome į jos butuką, vis tiek linksmos ir laimingos dar ilgai pakaitomis žiūrėjom „Kai Haris sutiko Sali“ per TNT ir tiesioginę šeštadienio nakties programą. Aš jaučiausi taip atsipalaidavusi ir per šviesmečius nutolusi nuo savo gniuždančios kasdienybės, kad man visiškai iš galvos išgaravo Hario Poterio misija, ir aš ją prisiminiau tik tada, kai sekmadienio rytą suskambo telefonas. O Dievulėliau! Čia tikriausiai ji ! Išgirdau Lili su kažkuo kalbantis rusiškai, turbūt su kokiu studijų draugu. Ačiū, ačiū, ačiū tau, Viešpatie, kad ne ji ! Bet aš vis tiek neradau sau ramybės. Jau buvo sekmadienio rytas, o aš vis dar nežinojau, ar tos nelemtos knygos pasiekė Paryžių. Aš taip intensyviai mėgavausi savaitgaliu ir puikiai ilsėjausi, kad net pamiršau pasidomėti. Be abejo, mano telefonas buvo įjungtas ir nustatytas ant garsiausios skambėjimo padalos, bet aš visai nesitikėjau, kad man kas nors skambintų dėl kokių nors nesklandumų. Vis tiek jau būtų per vėlu. Man reikėjo vakar imtis prevencinių priemonių ir paskambinti visiems suinteresuotiems mano stropiai surežisuotu planu asmenims ir užsitikrinti, kad jis pavyko.

Karštligiškai rausiausi po nakvynei skirtų daiktų maišalynę savo kuprinėje, ieškodama mobiliojo telefono, kurį man buvo davę Podiume, kad užtikrintų nuolatinį mano buvimą septynių skaičių kombinacijos atstumu nuo Mirandos. Pagaliau ištraukiau jį iš gniužulo apatinių pačiame kuprinės dugne ir griuvau aukštielninka ant lovos. Mažame ekraniuke iš karto pasirodė užrašas, kad esu už ryšio zonos, ir aš akimirksniu tiesiog instinktyviai pajutau, kad ji man skambino ir jos skambutis buvo nukreiptas į balso paštą. Visa širdimi nekenčiau šito telefono. Šią akimirką nekenčiau ir savojo Bang and Olufsen telefono, palikto namie. Nekenčiau Lili telefono, visų reklamų apie telefonus ir netgi nuotraukų su telefonais žurnaluose. Prakeikiau ir patį Aleksandrą Grehemą Belą. Darbas pas Mirandą man kasdien sukeldavo šalutinio poveikio reiškinių, iš kurių pats aršiausias buvo mano žvėriška neapykanta telefonams.

Daugeliui žmonių telefono skambutis asocijuojasi su malonaus dėmesio ženklu. Kažkas skambina, nori pasilabinti, pasidomėti apie tavo gyvenimą ar kur nors pakviesti. Man kiekvienas skambutis sukeldavo baimės, nerimo ir mirtinos panikos priepuolį. Įmantriausios telefonų funkcijos paprastai žmonėms reiškia naujoves, kurias smagu išbandyti. O man jos – tik kitokia įsakymo forma. Iki Mirandos težinojau tik „skambučio laukimo“ paslaugą, po kelių savo tarnybos dienų Podiume turėjau užsisakyti keletą naujų paslaugų: „skambučio laukimo“ (kad ji negirdėtų mano telefono užimtumo signalo), „skambintojo nustatymo“ (kad galėčiau išvengti jos skambučių), „skambintojo nustatymo ir laukimo“ (kad išvengčiau jos skambučių, kai kalbuosi kita linija) ir „balso pašto“ (kad ji neįtartų, jog aš vengiu jos skambučių, ir išgirstų atsakiklio signalą). Penkiasdešimt dolerių per mėnesį už šitas paslaugas, kai skambinama ne iš užsienio, pasirodė pakankamai žema kaina už mano sielos ramybę. Na, gal nevisiškai už sielos ramybę – veikiau už išankstinį įspėjimą.

Mobilusis telefonas man neturėjo kelti jokių rūpesčių. Aišku, jis turi tokias pat galimybes kaip ir namų telefonas, bet, Mirandos supratimu, nebuvo absoliučiai jokios būtinybės jį kada nors išjungti. Ir, neduokdie, neatsiliepti. Keletas tokių situacijų, kurias iškrėčiau po to, kai Emilija jau pirmosiomis dienomis Podiume mestelėjo man į rankas telefoną – neatsiejamą Podiumo biuro reikmenį – ir liepė atsiliepinėti į kiekvieną skambutį, veikiai buvo pamirštos.

– O jeigu žmogus miega? – kvailai paklausiau jos.

– Tai atsibusk ir atsiliepk, – paaiškino man, dilde brūžuodama nulūžusį nagą.

– O jeigu restorane su kuo nors smagiai vakarieniauji?

– Pasijusk tikra amerikiete ir atsiliepk net ir vakarieniaudama.

– O jeigu tau ultragarsu tiria pilvą?

– Juk žiūri į pilvą, o ne į ausis.

Aišku. Aš supratau.

Nekenčiau to suknisto telefono, bet nesinešioti irgi negalėjau. Jis laikė mane pririštą prie Mirandos it naujagimio virkštelė, neleidžianti man nei augti, nei vystytis, nei galutinai uždusti. Ji skambindavo man nuolatos ; ir, tarsi po nevykusio Pavlovo eksperimento, mano kūnas į telefono skambutį pradėjo reaguoti liguistai. Dzir-dzir . Padažnėja pulsas. Dzirrr . Automatiškai susigniaužia kumščiai ir įsitempia pečiai. Dzirrrrrr . Dieve, ko ji prie manęs prisikabino? Dieve šventas, atstok ir palik mane ramybėje . Kaktą išpila šaltas prakaitas. Visą palaimingąjį savaitgalį aš nė neįtariau, kad telefonas gali būti ne ryšio zonoje ar kad kas nors skambintų be mirtino reikalo. Klaida numeris vienas. Žirgliojau po kelių kvadratinių metrų kambarį ir sulaukusi, kada atsiras ryšys, paskambinau į savo balso pašto dėžutę.

Mama buvo palikusi žinutę, kurioje linkėjo smagaus savaitgalio pas Lili. Draugė kitą savaitę iš San Fransisko atvyksta į Niujorką ir norėtų susitikti. Sesuo skambučiu priminė pasveikinti jos vyrą su gimtadieniu ir pasiųsti jam atviruką. Ir štai tas visai nelauktas, bet nujaustas tipiškas angliškas akcentas suskamba man ausyse: „An-drė-ja, čia Mirr-anda. Paryžiuje jau sekmadienis, devinta valanda ryto, o mergaitės dar negavo savo knygų. Paskambink į Ritz ir užtikrink, kad jos tuoj pat atkeliaus. Viskas.“ Trakšt.

Man gale gerklės ėmė kilti tulžies kamuolys. Kaip visada žinutė stokojo elementarių vingrybių. Nei labas, nei ačiū, nei viso gero. O ko čia tikėtis? Bet svarbiausia tai, kad ji buvo palikta prieš gerą pusdienį, ir aš jai dar nepaskambinau. Rimta prielaida atleisti iš darbo. Aš šitą žinojau, bet jau nieko nebegalėjau padaryti. It kokia neišmanėlė patikėjau, kad mano sukurptas planas puikiausiai pavyks, ir nė netoptelėjo mintis, kodėl Juris nepaskambino ir nepatvirtino paėmęs siuntinuką ir atidavęs jį tam, kam reikia. Mikliai peržiūrėjau telefono adresų knygutę ir, suradusi Jurio numerį, paskambinau jam į mobilųjį. Dar vienas Mirandos pirkinys, kad vairuotojas būtų po ranka ištisas septynias paras per savaitę.