Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Sveikas, Juri, čia Andrėja. Atleisk, kad trukdau tave sekmadienį, bet aš norėjau paklausti, ar paėmei vakar tas knygas iš Aštuoniasdešimt septintosios ir Amsterdamo gatvių?

– Labas, Ende. Kaip malonu gyyrdėti tavo balsą, – prabilo jis žemu balsu su rusišku akcentu, taip mielu mano ausiai. Lyg senas geras dėdulė jau nuo pirmos mudviejų pažinties dienos jis mane vadindavo Ende, ir priešingai nei iš A-KIK’o lūpų, man tas netgi labai patiko. – Aišku, kad aš paimti knygas, kaip tu man liepti . Manai, aš nenorėti tau padėti?

– Ne, ne, ne, Juri. Bėda ta, kad Miranda man paliko žinutę, jog knygos dar negautos, todėl pagalvojau, kas galėjo atsitikti?

Minutę kitą jis tylėjo, o paskui padiktavo man piloto, kuris vakar turėjo nuskraidinti knygas, pavardę ir telefono numerį.

– Ačiū, ačiū, širdingai ačiū, – įnirtingai dėkojau, užsirašydama telefono numerį, ir meldžiau Dievą, kad tik pilotas man padėtų. – Turiu bėgti. Dovanok, kad negaliu ilgiau plepėti. Gero tau savaitgalio.

– Ir tau to paties, Ende. Manau, pilotas padėti tau surasti knygas. Sėkmės, – palinkėjo man ir padėjo ragelį.

Lili kepė vaflinius blynus ir aš beviltiškai troškau jai padėti, bet turėjau tuojau pat užbaigti šitą reikalą, kitaip išlėksiu iš darbo. O gal mane jau seniai išmetė, tik niekas nepasistengė pranešti. Podiume viskas įmanoma. Juolab turint omeny, kad madų skyriaus redaktorė buvo išvyta iš darbo per medaus mėnesį. Ilsėdamasi Balyje vargšelė pati netikėtai perskaitė Women’s Wear Daily apie savo statuso darbe pasikeitimą. Tuojau pat surinkau Jurio duoto piloto telefono numerį ir vos nenumiriau iš nusivylimo, kai išgirdau atsakiklio signalą.

– Labas, Džonatanai. Čia Andrėja Sachs iš žurnalo Podiumas . Esu Mirandos Pristli padėjėja ir noriu jūsų paklausti apie vakarykštį skrydį. Gerai pagalvojus, tai jūs turbūt dar Paryžiuje, o gal jau grįžtat. Taigi norėjau paklausti, ar knygos, o žinoma, ir jūs pats, saugiai pasiekėte Paryžių? Ar nepaskambintumėt man į mobilųjį? Mano numeris 917-555-8702. Labai norėčiau kaip galima greičiau. Ačiū. Iki.

Jau norėjau skambinti konsjeržui į Ritz ir pasiklausti, ar nepamena matęs prie viešbučio mašiną, kuri turėjo iš Paryžiaus oro uosto atvežti ryšulėlį su knygomis, bet staiga prisiminiau, kad iš mano telefono negalima paskambinti į užsienį. Čia turbūt buvo vienintelė paslauga, kurios dar nebuvau užsisakiusi ir kuri dabar pasirodė esanti mirtinai reikalinga. Lili man šūktelėjo prikepusi lėkštę blynų ir išvirusi puodelį kavos. Nuėjau į virtuvę ir pasiėmiau valgį. Lili siurbčiojo „Kruvinąją Meri“. Ech. Juk sekmadienio rytas. Kaip galima gerti iš paties ryto?

– Nemalonumai su Miranda? – paklausė su užuojauta balse.

Aš linktelėjau.

– Spėju, kad šįkart susiknisau galutinai ir nepataisomai, – paaiškinau ir padėkojau už blynus. – Dabar tai jau tikrai skrisiu iš darbo.

– Brangute, tu visados šitaip kalbi. Niekur ji tavęs neišvys. Jinai dar nė nematė, kaip tu stropiai triūsi. Geriau jau neišvytų, nes tu turi patį šauniausią darbą pasaulyje.

Pažvelgiau į ją atsargiai ir prisiverčiau neatsikirsti.

– Tikrai, tikrai. Na ir kas, kad ji gal kiek pamišusi ir jai sunku įtikti. Bet ar ne visi dabar tokie? Nemokamai gauni avalynės, kosmetikos priemonių, kerpiesi už dyką. Nemoki už drabužius! Kam, po galais, nemokamai dalija geriausių dizainerių drabužius vien už tai, kad su jais kasdien pasirodytų darbe? Ende, tu dirbi Podiume, ar nesupranti? Dėl tavo darbo milijonai bendraamžių kristų negyvos.

Aš supratau. Bet kaip tik dabar aš supratau ir tai, kad Lili per visus devynerius mūsų pažinties metus nesuprato absoliučiai nieko. Ji, kaip ir visos kitos mano draugės, su pasigardžiavimu mėgavosi pasakojimais apie paskalas, apkalbas ir nuotykius darbe, bet pati nė neįtarė, kokia alinančiai sunki buvo kiekviena mano diena. Ji nesuprato, kad aš kasdien į darbą eidavau visai ne pademonstruoti naujų drabužių. Nesuprato, kad jokie nemokamai gauti apdarai nepalengvins nepakeliamai sunkaus darbo. Pagaliau atėjo laikas atvesti savo geriausią draugę į protą ir parodyti jai mano pasaulį, kad galų gale bent ką suprastų. Iškloti viską iki smulkmenų! Taip! Atėjo laikas pasipasakoti artimam žmogui apie tai, kas iš tiesų dėjosi mano darbe. Jau buvau beprasižiojanti ilgai tiradai ir bedžiūgaujanti, kad pagaliau suradau šalininkę, kai staiga suskambo mano telefonas.

Po perkūnais! Norėjau tėkšti į sieną tą daiktą ir pasiųsti po velnių tą, kas dabar buvo anam laido gale. Bet kažkur širdies kertelėje kirbėjo viltis, kad galbūt skambina Džonatanas ir nori man kažką pasakyti. Lili šyptelėjo ir patarė susitvardyti. Liūdnai jai linktelėjau ir atsiliepiau į skambutį.

– Ar čia Andrėja?– paklausė vyriškas balsas.

– Taip. Ar čia Džonatanas?

– Tikrai taip. Paskambinau namo ir radau tavo žinutę. Dabar skrendu atgal iš Paryžiaus, kybau virš Atlanto, kaip tarp mūsiškių sakoma. Tavo balsas buvo toks susirūpinęs, kad nusprendžiau tuoj pat paskambinti.

– Ačiū! Ačiū. Nepaprastai jums dėkinga. Aš iš tiesų mažumėlę susirūpinau, nes paskambino Miranda ir pareiškė dar negavusi knygų. Ar jūs tikrai įdavėt knygas vairuotojui Paryžiuje?

– Žinoma. Matot, panele, aš savo darbe be reikalo neklausinėju. Skrendu ten, kur reikia ir kur liepia. Ir pasistengiu nugabenti visus sveikus ir gyvus. Bet ne taip jau dažnai tenka lėkti į Paryžių tik su vienu paketėliu. Įsivaizduoju, turbūt buvo kažkas nepaprastai svarbaus, gal kokie organai transplantacijai ar slapti dokumentai. Taigi aš labai atsakingai rūpinausi tuo paketėliu ir, kaip buvo liepta, įteikiau vairuotojui. Šaunus toks vyrukas iš Ritz . Viskas gerai.

Padėkojau jam ir padėjau ragelį. Ritz konsjeržas buvo žadėjęs, kad viešbučio vairuotojas pasitiks pono Tomlinsono asmeninio lėktuvo pilotą Šarlio de Golio oro uoste ir atveš Harį Poterį į viešbutį. Jeigu viskas vyko pagal planą, tai Miranda tas knygas turėjo gauti iki septintos valandos ryto vietos laiku, o turint omeny, kad dabar jau buvo gerokai po pietų, nesuvokiau, kas galėjo atsitikti negero. Kito pasirinkimo, kaip paskambinti konsjeržui, neturėjau. O kadangi iš savo mobiliojo telefono skambinti į užsienį irgi negalėjau, tai reikėjo susirasti tinkamą.

Nunešiau lėkštę atšalusių blynų į virtuvę ir sugrūdau į šiukšlių dėžę. Lili vėl drybsojo ant sofos ir snūduriavo. Apkabinau ją atsisveikindama ir, pažadėjusi vėliau dar paskambinti, jau rengiausi lėkti į lauką ir susistabdyti taksi.

– O kaip bus dėl vakaro? – paklausė ji manęs, nepaleisdama iš glėbio. – Įdėjau „Amerikos prezidentą“, galim tuojau pat pradėti žiūrėti. Neišeik, juk savaitgalis dar nesibaigė.

– Žinau, bet tu jau man atleisk, Lili. Turiu sutvarkyti vieną reikalą. Nieko nebūtų maloniau, kaip sėdėti drauge su tavim, bet ji mane laiko už visai trumpo pavadėlio. Paskambinsiu, gerai?

Biure, aišku, nebuvo nė gyvos dvasios, nes visos merginos, ko gero, pietavo su savo draugeliais iš investicijų banko. Atsisėdau į savo tamsųjį kampą, giliai atsidusau ir ėmiau rinkti numerį. Ačiū Dievui, atsiliepė mano mylimiausias Ritz viešbučio konsjeržas ponas Reno.

– Andrėja, brangute, kaip laikaisi? Mes nepaprastai džiaugiamės, kad pas mus vėl vieši Miranda su dukrytėmis, – nuoširdžiai pamelavo jis. Emilija man pasakojo, kad Miranda gana dažnai apsistoja Ritz viešbutyje, todėl visi tarnautojai jas puikiausiai pažįsta ir vadina vardais.