Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Andrėja, ji atvažiuoja! Ji bus čia po dešimties minučių! – Emilija pareiškė garsiai, akivaizdžiai stengdamasi nuslėpti susijaudinimą.

– Ką? Atleisk, nenugirdau. Ką sakei?

– Miranda šiuo metu važiuoja į biurą. Reikia pasirengti.

– Važiuoja į biurą? Aš maniau, kad ji sugrįš į Ameriką tik šeštadienį.

– Kaip matai, ji persigalvojo. Nagi, judinkis! Skuosk žemyn, atnešk jos laikraščius ir išdėliok taip, kaip mokiau. Kai tą padarysi, nublizgink jos darbo stalą ir pastatyk kairėje pusėje stiklinę Pellegrino su griežinėliu žaliosios citrinos ir ledukais. Pasižiūrėk, ar visko užtenka jos tualete. Supratai? Drožk! Jinai jau mašinoje, tai čia bus mažiau nei už dešimties minučių. Nelygu, koks eismas.

Išbėgdama iš biuro dar išgirdau, kaip Emilija it pašėlusi maigė keturženklius vietinio ryšio numerius ir šaukė į ragelį: „Visiems pasakykit, jinai jau važiuoja čia!“ Per tris sekundes pramoviau per mūsų koridorių ir madų skyrių, bet dar spėjau išgirsti panikos kupinus šūksnius: „Emilija sakė, kad ji jau važiuoja čia!“ ir „Miranda atvažiuoja!“, ir dar vieną kraują stingdantį klyksmą „Jinai jau sugrįįįįįįįįįįįįįįįįįįįžo!“ Padėjėjos puolė tvarkyti drabužių, sukabinėtų ant stumdomų kabyklų palei sienas, redaktorės išsilakstė į savo kabinetus. Pastebėjau, kaip viena nusiavė patogius žemakulnius ir įsispyrė į devynių centimetrų aukštakulnes basutes, kita pieštuku ryškinosi lūpas, dažėsi blakstienas, laisva ranka pasitaisydama nusmukusią liemenėlės petnešėlę. Iš vyrų tualeto išėjo leidėjas ir aš, pažvelgusi jam įkandin, pamačiau susirūpinusį Džeimsą, rankiojantį pūkus nuo savo kašmyrinio megztinio ir grūdantį burnon saują mėtinukų. Nesupratau, kaip jis, būdamas tualete, sužinojo naujieną, nebent ten buvo specialiai šiuo tikslu įtaisyti garsiakalbiai.

Man knietėjo stabtelti ir pasižiūrėti, kuo čia viskas baigsis, bet aš turėjau tik dešimt minučių pasiruošti savo, kaip naujosios padėjėjos, pirmam susitikimui su Miranda, ir visai nesinorėjo susimauti. Iš pradžių nenorėjau parodyti, kad baisiai skubu, bet kai pamačiau, kaip visi be jokio kuklinimosi tiesiog verčiasi per galvas, pasileidau ristele.

– Andrėja, turbūt žinai, kad atvažiuoja Miranda, tiesa? – šūktelėjo man Sofi nuo administratorės stalo, kai nėriau jai pro šalį.

– Aš tai žinau, bet iš kur tu žinai?

– Pupuliuk, aš viską žinau. Patarčiau padidinti apsukas. Pasakysiu tau vieną dalyką: Miranda nemėgsta, kai ją verčia laukti.

Padėkojau jai ir puoliau į liftą.

– Po trijų minučių grįšiu su laikraščiais!

Dvi jaunos moterys lifte žiūrėjo į mane pasibaisėjusios ir aš supratau, kad per garsiai šaukiau.

– Atleiskit, – atsiprašiau jų, gaudydama orą. – Mes ką tik sužinojom, kad atvažiuoja mūsų vyriausioji leidėja, kurios dar nesitikėjom sugrįžtant, todėl visi mažumėlę sunerimę. – Kodėl aš joms aiškinu tokius dalykus?

– Jėzau Marija, tu turbūt dirbi pas Mirandą?! Pala, tuoj atspėsiu. Tu – naujoji Mirandos padėjėja? Andrėja, tiesa? – išsiviepė ilgakojė brunetė, parodydama gal keturias dešimtis baltų it sniegas dantų ir net palinko į priekį kaip piranija. Jos draugės veidas akimirksniu nušvito.

– Taip, Andrėja, – pakartojau savo vardą, tarsi nebūčiau tikra, ar jis iš tiesų mano. – Taip. Aš esu naujoji Mirandos padėjėja.

Tuo metu liftas nusileido į apačią ir durys atsidarė į platų akinamai baltą vestibiulį. Nėriau pro tas dvi moteriškes ir išgirdau pavymui vienos žodžius:

– Tau labai pasisekė, Andrėja. Miranda – nuostabi moteris. Milijonai merginų dėl tavo darbo kristų negyvos!

Prasmukau vos neužkabinusi grupelės lūkuriuojančių nukabintomis nosimis teisininkų ir vos nesitėškiau į vestibiulio kampe stovintį spaudos kioską. Čia prie nublizginto prekystalio su tvarkingai išdėliotais garsiausių pavadinimų laikraščiais ir daug skurdesnio asortimento becukriais saldainiukais ir dietiniais gėrimais stovėjo neūžauga kuveitietis, vardu Achmedas. Dar prieš Kalėdas pagal mano mokymo programą Emilija buvo supažindinusi mane su Achmedu ir aš dabar tikėjausi, kad jis man nuoširdžiai pagelbės.

– Pala, pala! – šūktelėjo jis man, kai aš ėmiau vieną po kito traukti laikraščius iš metalinio stovo palei kasos aparatą. – Tu – naujoji Mirandos padėjėja, ar ne? Ateik čia.

Atsisukusi pamačiau, kaip Achmedas raudonio išpiltu veidu atsitūpęs kažką grabalioja po prekystaliu.

– Aha! – džiugiai suriko jis ir stryktelėjo su tokiu vikrumu, kokio galima tikėtis iš senuko su kadaise lūžusiom abiem kojom. – Čia tau. Nuo šiolei kasdien, kad nekeltum netvarkos ant mano prekystalio, aš juos laikysiu atidėjęs į šalį, ir dar gal dėl to, kad niekad nepristigčiau, – išraiškingai mirktelėjo man.

– Ačiū, Achmedai. Negaliu apsakyti, kaip tu man pagelbėjai. Kaip manai, gal man pasiimti ir žurnalus?

– Žinoma. Klausyk, šiandien trečiadienis, o visi žurnalai gauti pirmadienį. Nemanau, kad tavo šefė supyktų… – supratingai paaiškino ir vėl palindęs po prekystaliu ištraukė šūsnį žurnalų, kuriuos apmetusi akimis įsitikinau, kad yra būtent tie, kurie buvo mano sąrašėlyje. Nė vienu nei daugiau, nei mažiau.

Asmens kortelė, asmens kortelė, kur ta nelemta asmens kortelė? Kyštelėjau ranką po baltos krakmolytos su sagutėmis priekyje palaidinukės apykakle ir užčiuopiau virvelę, kurią man suvijo Emilija iš vieno seno Mirandos Hermes šalikėlio. „Niekada jai matant nesinešiok kortelės, – pamokė ji. – Jeigu kada ir pamirštum nusiimti, tai bent nekaros ant plastikinės grandinėlės“, – paskutinius du žodžius ji spjaute išspjovė.

– Prašom, Achmedai. Širdingai ačiū už pagalbą, aš baisiausiai skubu. Jinai atvažiuoja.

Jis brūkštelėjo mano kortele per kasos aparato plyšelį ir užmovė man ant kaklo virvelę iš šalikėlio lyg kokią gėlių girliandą.

– O dabar bėk, bėk!

Čiupau į rankas išsipūtusį plastiko maišelį ir pasileidau bėgti, dar sykį išsitraukdama asmens kortelę, turėsiu brūkštelti prie apsauginio turniketo, pro kurį praėjęs pakliūni į Elias-Clark liftų skyrių. Brūkštelėjau kortele ir stumtelėjau turniketą. Nieko. Dar kartą brūkštelėjau ir stumtelėjau kiek stipriau. Ir vėl nieko.

– Pabučiuok mane, apkabink mane, iš skausmo man plyšta širdis… – užtraukė plonu balseliu Eduardas, apskritaveidis storuliukas apsaugininkas, sėdintis už apsaugos pulto. Velnias! Nė nepažvelgusi jau nujaučiau, kad pasidabinęs plačia daugiareikšme šypsena veide jis ir vėl reikalaus, kaip ir kiekvieną pastarųjų kelių savaičių dieną, traukti drauge su juo. Pasirodo, šitų nervus gadinančių dainuškų atsargos jo smegeninėje buvo begalinės, ir jis nepraleisdavo manęs pro turniketą tol, kol nesuvaidindavau to, ką jis dainuoja. Vakar jis užtraukė: Mane seksualiai žavi Milanas, Niujorkas ir Japonija . Ir aš turėjau įsivaizduojamu vestibiulio podiumu praeiti pro jį, inscenizuodama posmelį. Kai nuotaika gera, tai visai linksma. Kartais net nusišypsodavau. Bet šiandien mano pirmasis susitikimas su Miranda, ir aš negaliu gaišti nė sekundės. Negaliu, nors mirk. Norėjosi tvoti jam per makaulę už tai, kad manęs nepraleidžia, kai tuo tarpu kiti ramiai sau eina pro vartus man iš abiejų pusių.

– Jeigu manęs nepamyluosi, nusisuksiu ir nueisiu sau… – murmtelėjau po nosim, nutęsdama paskutinius žodžius lygiai kaip Madona.

Jis kilstelėjo antakius: