Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– O kur entuziazmas, drauguže?

Pamaniau, kad jeigu išgirsiu iš jo dar bent žodelį, tai tikrai nesusitvardysiu ir ką nors iškrėsiu negero, todėl švystelėjau jam ant stalo krepšį su laikraščiais ir, išmetusi aukštyn rankas, kryptelėjau užpakalį į vieną ir į kitą pusę ir, papūtusi lūpas, suspiegiau: Materialusis, materialusis pasaulis! Jisai patrepsėjo kojom ir suplojęs delnais spustelėjo mygtuką. Aš nėriau nosies tiesumu!

Nepamiršti pasikalbėti su Eduardu, kada ir iki kokio laipsnio padoru iš manęs tyčiotis . Dar sykį įpuoliau į liftą ir kaip viesulas praskriejau pro Sofi, kuri nė nepaprašyta maloningai atrakino man koridoriaus duris. Pakeliui prisiminiau dar užsukti į virtuvėlę ir įmesti kelis kubelius ledukų į Baccarat taurę, kurias laikydavom specialiai Mirandos indams skirtoje spintelėje virš mikrobangų krosnelės. Su taure vienoje rankoje ir maišeliu laikraščių kitoje suktelėjau už kampo ir kaktomuša susidūriau su Džesika, mūsų garsiąja „gražių nagučių“ mergina. Ji buvo susirūpinusi ir paniškai persigandusi.

– Andrėja, ar žinai, kad į biurą atvažiuoja Miranda? – paklausė ji, nužvelgdama mane nuo galvos iki kojų.

– Žinoma. Štai nešu jos laikraščius ir vandens atsigerti, teliko tik išdėlioti į vietas. Tad būk maloni, praleisk…

– Andrėja! – šūktelėjo ji man pavymui, kai aš taip visu greičiu skuodžiau koridorium, kad net vienas kubelis išlėkė iš stiklinės ir tekštelėjo prie meno skyriaus durų. – Nepamiršk persiauti batų!

Sustojau it stabo ištikta ir pasižiūrėjau į kojas. Aš avėjau išklypusiais sportiniais bateliais, kurie tinka tik gatvėje. Aprangos taisyklės – rašytinės ir žodinės – akivaizdžiai buvo primirštos, kai Miranda atostogavo, ir nors visi iki vieno kontoroje atrodė nepriekaištingai tvarkingi, visgi kiekvienas dėvėjo ar avėjo ką nors tokio, su kuo nieku gyvu nedrįstų pasirodyti Mirandai. Mano ryškiai raudoni akyti sportinukai buvo puikiausias šito fakto įrodymas.

Kol parlėkiau į mūsų kabinetą, jau visa buvau išpilta prakaito.

– Nupirkau visus laikraščius ir dar dėl viso pikto pagriebiau žurnalus. Vienintelė likusi bėda ta, kad negaliu pasirodyti su šitokiu apavu, ar ne?

Emilija nusitraukė nuo galvos ausines ir nusviedė ant stalo.

– Ne, be jokios abejonės, su tokiais jai rodytis negalima, – ji čiupo ragelį, surinko keturženklį ir įsakmiai paliepė: – Džefai, atnešk man vieną porą Jimmy Choo . Kokio dydžio?.. – ji klausiamai pažvelgė į mane.

– Devinto su puse, – ištraukiau iš spintelės butelį Pellegrino ir pripyliau stiklinę.

– Devinto su puse. Ne, tuojau pat. Džefai, aš nejuokauju. Kuo skubiausiai. Andrėja avi sportbačiais, gali įsivaizduoti? Raudonais sportiniais bateliais, o ji čia bus po minutės kitos. Gerai. Ačiū.

Ir tik dabar aš pastebėjau, kad per tas keturias minutes, kol aš subėgiojau į apačią ir atgal, Emilija išblukusius džinsus jau buvo pasikeitusi į odines kelnes, o savuosius sportinukus, kuriais irgi ką tik avėjo, į atviranoses aukštakulnes basutes. Ji buvo sutvarkiusi visą biurą, į stalčius nuo mūsų abiejų stalų sugrūdusi nereikalingus daiktus ir į spintą sukišusi visas Mirandos gautas dovanas, kurių dar nebuvom spėjusios apžiūrėti. Ji buvo pasiblizginusi lūpas ir pasiskaistinusi skruostus. Dabar ranka ragino mane mikliau suktis.

Čiupau maišą su laikraščiais ir iškračiau jo turinį ant šviesdėžės Mirandos kabinete. Tai toks iš apačios apšviestas staliukas, prie kurio Miranda mėgo valandų valandas stovėti ir žiūrėti nuotraukų negatyvų juosteles, kurias gaudavo iš fotosesijų. Dar ji mėgdavo, kad Emilija išdėliotų ant jo ir laikraščius. Taigi aš dar kartą pasižiūrėjau į užrašų knygelę ir pasitikrinau eilės tvarką. Pirmiausia New York Times, paskui Wall Street Journal ir Washington Post . Toliau sekė tam tikra tvarka, kurios prasmės aš negalėjau suvokti. Svarbu, kad laikraštis būtų padėtas kiek žemiau už buvusįjį ir kad visi sugultų tam tikra tvarka ir uždengtų visą šviesdėžės paviršių. Išimtis buvo Women’s Wear Daily . Jį reikia padėti ant jos stalo per patį vidurį.

– Atvažiavo! Andrėja, greičiau eikš čia! Jinai jau keliasi liftu! – išgirdau prislopintu balsu šaukiančią Emiliją. – Juris paskambino ir pasakė, kad jau atvežė ir išleido iš mašinos.

Padėjau jai ant stalo WWD, ant kairio krašto stiklinę Pellegrino su linine servetėle po apačia (kuria puse? Nepamenu, kuri čia geroji, kuri išvirkščioji?) ir nėriau iš jos kabineto, paskutinį kartą apmesdama akimis, ar tikrai viskas gerai. Džefas, vienas iš madų skyriaus padėjėjų, rūpinęsis darbuotojų apranga, metė man į rankas batų dėžę su gumyte per vidurį ir nėrė pro duris lauk. Tuojau pat nutraukiau dangtį ir pamačiau Jimmy Choo aukštakulnius su kupranugario šerių dirželiais, iš visų pusių sueinančiais į vieną mazgą, iš viršaus sutvirtintą dailia sagtele, ir kainuojančius gal kokius aštuonis šimtus dolerių. Velnias! Kaip aš juos apsiausiu? Nusitraukiau nuo kojų sportinukus ir prakaituotas kojines ir sviedžiau po stalu. Su dešinės kojos bateliu vargo neturėjau, bet niekaip neįveikiau atsegti sagtelės ant kairiojo batelio. Pagaliau! Praskėčiau dirželius ir įbrukusi kairiąją koją į batelį iš karto pajutau, kaip dirželiai lyg peiliu įsirėžė į ištinusią pėdą. Per kelias sekundes užsegiau sagtelę ir vos spėjau atsitiesti kėdėje, kai staiga į kabinetą įžengė Miranda.

Suakmenėjau. Aš buvau sustingusi kaip stulpas, o galvoje sukosi vienintelė mintis, kaip juokingai turėjau atrodyti iš šalies. Bet neįstengiau pajudinti nė piršto. Ji tuojau pat mane pastebėjo, turbūt tikėdamasi vietoj manęs išvysti Emiliją, kurios čia buvo įprastinė vieta, ir priėjo arčiau. Ji pasirėmė ant paaukštinimo virš mano stalo, pasilenkė virš jo taip arti, kad matytų visą mano kūną, prilipusį prie kėdės. Jos šviesiai mėlynos akys bėgiojo aukštyn žemyn, iš kairės į dešinę, nužvelgdamos mano baltą palaidinukę, raudoną smulkaus velveto mini sijonėlį ir sagtelėmis užsagstomus Jimmy Choo batelius. Jaučiau, kaip akylai ji apžiūrinėja mane centimetras po centimetro – drabužius, plaukus, odą. Jos akys judėjo mikliai, o veidas buvo sustingęs. Ji pasilenkė dar arčiau, ir jos veidas buvo tik per pėdą nuo manojo, ir aš užuodžiau pasakiškai gaivų plaukų šampūno ir kvepalų aromatą. Ji buvo taip arti, kad aš aiškiai mačiau smulkutes raukšleles aplink akis ir lūpas, kurios iš toliau buvo visiškai nepastebimos. Aš nedrįsau pažvelgti jai į akis, nes ji atidžiai tyrinėjo mano veidą. Nebuvo nė menkiausio ženklo, rodančio, kad: a) mudvi jau anksčiau esam susitikusios; b) aš esu jos nauja samdinė; c) aš ne Emilija.

– Sveika, ponia Pristli, – tariau impulsyviai, nors kažkur pasąmonėje kirbėjo įkyri mintis, kad ji dar nepratarė nė žodžio. Tvyrojo nepakeliama įtampa, taigi aš neištvėriau ir pirmoji pasisveikinau. – Nepaprastai džiaugiuosi, galėdama pas jus dirbti. Dėkoju už man suteiktą galimybę… – Nutilk! Užsičiaupk tu, višta! Šitaip negarbinga.

Jinai pasisuko ir nuėjo. Liovėsi mane apžiūrinėjusi, pasitraukė nuo stalo ir nuėjo šalin, neleidusi man nė sakinio užbaigti. Jaučiau veide atlėgstantį karštį, o vietoj jo kylantį sumišimą, skausmą ir pažeminimą. Be to, dar į mane išpūstomis akimis spoksojo Emilija. Pakėliau išraudusį veidą ir įsitikinau, kad Emilija tikrai stebeilijo į mane.

– Ar žinučių suvestinė paruošta? – paklausė Miranda, į nieką konkrečiai nesikreipdama, ir nuėjo į savo kabinetą, o aš pastebėjau, kaip ji pasuko tiesiai prie šviesdėžės, kur buvo išdėlioti jos laikraščiai.