Jis uždėjo savo masyvias letenas man ant juosmens ir apsuko mane. Jaučiau, kaip jis savo skvarbiomis akimis svilina man šlaunis ir užpakalį.
– LABAI GREITAI, PUPYTE, PRISIEKIU, TU PASIKEISI, NES ESI PUIKIAUSIA ŽALIAVA. GRAKŠČIOS KOJOS, VEŠLŪS PLAUKAI IR VISAI NEAPKŪNI. MAN PATINKA DIRBTI SU NEAPKŪNIOM. LABAI GREITAI, PUPYTE…
Nenorėjau, kad mane įžeidinėtų, norėjau ištrūkti iš jo geležinių gniaužtų, kuriais jis buvo surakinęs mano apatinę kūno dalį, keletą minučių kvėptelti ir apmąstyti tą faktą, kad visiškas pašalietis – o mažiausiai bendradarbis – ką tik išrėžė man neprašytą, bet velniškai tvirtą nuomonę apie mano drabužius ir figūrą. Bet atsitiko kitaip. Man patiko jo žalios akys, kurios veikiau juokėsi, nei šaipėsi, bet labiausiai mane žavėjo tai, kad aš išlaikiau egzaminą. Tai buvo Naidželas – vien tik vardas, kaip Madona ar Princas – mados pasaulio autoritetas, kurį net aš atpažinau iš televizoriaus ekrano, žurnalų, laikraščių skilčių apie įžymybes, iš kur tik nori. Ir štai jis pavadino mane gražia. Dar pagyrė mano kojas! Praleidau pro ausis sulyginimą su kaliause. Man šitas vyrukas patiko .
Lyg pro rūką girdėjau Emiliją raginant jį palikti mane ramybėje, bet aš visai nenorėjau, kad jis išeitų. Deja, jis jau skubėjo durų link, o ant nugaros plevėsavo kailinės kepurės kutai. Norėjau šūktelti jam pavymui ir prisipažinti, kad buvo malonu pabendrauti, kad aš visiškai neįsižeidžiau dėl to, ką jis man prišnekėjo, ir kad mielai leisčiau pakeisti savo išvaizdą. Bet man nespėjus nė žioptelti, Naidželas apsisuko ir dviem didžiuliais žingsniais, prilygstančiais normalaus žmogaus šuoliui į tolį, perskrodė mūsų patalpą. Jis atsidūrė tiesiai prieš mane, apglėbė mano gležną kūną savo galingomis milžiniškomis rankomis ir tvirtai prispaudė prie savęs. Mano galva atsidūrė jam po krūtine, ir aš užuodžiau neklystamai švelnų Džonsono vaikiško kūno pienelio kvapą. Kai man toptelėjo mintis jį irgi apkabinti, Naidželas stumtelėjo mane atbulą, suėmė mano rankas savosiomis ir subaubė:
– SVEIKA ATVYKUS Į LĖLIŲ NAMUS, PUPYTE!
5
–Ką jis pasakė? – paklausė Lili, lyžteldama šaukštelį žaliosios arbatos ledų. Mudvi devintą valandą susitikom Sushi Samba bare, nes norėjau pasipasakoti įspūdžius apie pirmąją darbo dieną. Mano tėvai, nors ir labai šykštėdami, visgi išstenėjo padovanoti man kreditinę kortelę kritinėms išlaidoms, kol gausiu pirmąją algą. Sūrios bandelės su tunu ir jūros kopūstų salotos, be jokios abejonės, pritiko šiai kritinių išlaidų kategorijai, todėl mintyse nuoširdžiai dėkojau mamai su tėčiu už tokį mudviejų su Lili palepinimą gardumynais.
– Jisai sako: „Sveika atvykus į lėlių namus, pupyte!“ Tikrai, kaip Dievą myliu. Jėga, ar ne?
Ji spoksojo į mane atvipusia lūpa, o šaukštelis su ledais sustingo pusiaukelėje ore.
– Tu turi patį nuostabiausią darbą, apie kokį man dar neteko nė girdėti, – pareiškė Lili, kuri man nuolatos zyzdavo, kad prieš grįždama į studijas būtinai metus padirbės.
– Darbas iš tiesų puikus, ar ne? Ganėtinai keistas, bet puikus. Žinai, – tęsiau aš, suleisdama dantis į šokoladu persisunkusį pyragėlį, – aš truputį gailiuosi, kad nebestudijuosiu toliau, o dirbsiu šitą darbą.
– Taigi. Neabejoju, kad mielai kibtum į pusę etato, kad tik įstengtum susimokėti už velniškai brangias ir niekam nereikalingas tavo pasirinktos specialybės studijas. Juk taip, ar ne? Tu juk man pavydi, kad aš užsidirbinėju mokyklos kavinėj, iki paryčių kas vakarą kenčiu pirmakursių užgauliojimus, o paskui visą dieną sėdžiu paskaitose. Pavydi, tiesa? Tačiau, turint omeny, kad jeigu – o šitas jeigu labai didelis ir storas – jeigu tau pavyks per artimiausius septyniolika metų baigti aukštesnį mokslą, tai darbo tikrai nebegausi. Niekur. – Ji plačiai išsiviepė savo dirbtine šypsena ir gurkštelėjo Sapporo . Lili Kolumbijos universitete studijavo rusų literatūrą, o kiekvieną laisvą nuo studijų minutę vis kur nors uždarbiaudavo. Jos senelė vos įstengė pati sudurti galą su galu, o Lili stipendijos galėjo tikėtis tik gavusi magistro laipsnį, tad aš džiaugiausi, kad šįvakar ji surado laiko su manim susitikti.
Aš užkibau ant kabliuko, kaip ir visada, kai tik ji prabyla apie savo gyvenimą.
– Tai ko tu taip plėšaisi, Lili? – paklausiau, nors atsakymą jau buvau girdėjusi milijoną kartų.
Lili dar sykį gurkštelėjo iš savo taurės ir pavartė akis.
– Nes man taip patinka! – paaiškino sarkazmo kupinu balsu. Ir nors ji nieku gyvu nebūtų prisipažinusi esant kitaip – o pasiskųsti juk visados daug lengviau, – jai iš tiesų patiko mokytis. Ji susižavėjo rusų kultūra dar aštuntoje klasėje, kai literatūros mokytojas Lili išvaizdą sulygino su jo įsivaizduojamos Lolitos. Apskritas veidelis ir juodi garbanoti plaukai. Ji pardūmė namo, čiupo į rankas Nabokovo šedevrą apie ištvirkavimą, vienu prisėdimu jį perskaitė, ne per daugiausiai imdama į širdį mokytojo palyginimą. O paskui pervarė visus Nabokovo parašytus kūrinius. Ir Tolstojaus. Ir Gogolio. Ir Čechovo. Kai reikėjo rinktis, į kokį koledžą stoti, ji kreipėsi į vieną Brauno koledžo rusų literatūros profesorių, kuris, pasikalbėjęs su septyniolikmete Lili, pareiškė, kad tokios apsiskaičiusios ir nusimanančios apie rusų literatūrą būsimos studentės jam dar nėra tekę sutikti nei tarp besimokančiųjų, nei tarp jau baigusių. Ir po šiai dienai Lili mylėjo literatūrą, mokėsi rusų gramatikos, skaitė originalo kalba viską, kas pakliūdavo į rankas, bet kartais jai patikdavo ir padejuoti.
– Žinoma, iš visų pažįstamų man pasisekė geriausiai. Tommy Hilfiger, Chanel, Oskaro de la Rentos apartamentai. Kaip pirmai dienai, turiu prisipažinti, visai neblogai. Deja, nesu tikra, ar man šis darbas padės greičiau prisikasti iki The New Yorker, bet gal dar ir per anksti daryti išvadas. Man dar viskas atrodo kaip sapne, supranti?
– Na, kai sumanysi atsibusti iš šito puikaus sapno ir susidurti su realybe, žinai gerai, kur mane rasti, – pareiškė Lili, iš rankinės išsitraukdama metro kortelę. – Jeigu kada užsigeisi paslampinėti po getą ir pasimėgauti tikru Harlemo gyvenimu, ką gi, mano dvidešimt trijų kvadratinių metrų studija tavo paslaugoms.
Aš sumokėjau sąskaitą ir mudvi atsisveikinimui apsikabinom. Lili man tiksliai paaiškino, kaip iš Septintojo aveniu ir Kristoferio gatvės nusigauti iki mano lizdelio, ir aš jai prisiekinėjau, kad tikrai tikrai žinau, kur sėsti į L traukinį, paskui persėsti į šeštą, tada kaip iš stotelės Devyniasdešimt šeštojoj gatvėj susirasti namus. Bet vos tik išėjau, iš karto įšokau į taksi.
Tik šį kartelį, pamaniau sau ir nugrimzdau į minkštą sėdynę, vis sukdama nosį į šalį nuo prasto vairuotojo kūno kvapo. Juk dabar aš esu podiumietė .
Nuoširdžiai džiaugiausi, kad visos kitos šios savaitės dienos buvo panašios į pirmąją. Penktadienį lygiai septintą ryto mudvi su Emilija vėl susitikom šaltai baltame vestibiulyje ir ji man įteikė asmens kortelę su nuotrauka, nors aš neprisiminiau, kad būčiau fotografavusis.
– Iš apsaugos vaizdo kamerų, – paaiškino ji, kai pamatė mane įsistebeilijusią į nuotrauką. – Čia jų visur pilna, taip kad žinok. Turėjom nemažai bėdų dėl smulkių vagysčių. Dingdavo daiktai, drabužiai, papuošalai. Pasirodo, kartais pailgapirščiaudavo kurjeriai ar netgi redaktoriai. Todėl dabar visi stebimi. – Ji brūkštelėjo savo kortele per elektroninę spyną ir klektelėjusios storo stiklo durys atsidarė.
Читать дальше