Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Sveika. Pamaniau, kad gal šiandien reikės ir mano pagalbos, – ir jis ištiesė man maišelį, kuriame, aš žinojau, buvo mano mėgstamiausios sūrios bandelės ir keletas didelių puodelių kavos. – Ar tėvai dar neatvažiavo? Nupirkau ir jiems kavos.

– Kiek žinau, šiandien tau pamokos, – tariau jam ir kaip tik tuo metu pamačiau iš kambario išeinančią Šanti, apsivilkusią juodu kelnių kostiumėliu. Jinai nunarino galvą eidama pro mus ir, burbtelėjusi po nosimi, kad šiandien dirbs visą dieną, išėjo pro duris. Mes taip retai kalbėdavomės, kad aš pagalvojau, ar ji žino, jog šiandien mano paskutinė diena šitame bute.

– Turėjo būti, bet aš paskambinau abiejų mergaičių tėvams ir jie pasakė, kad vaikai galės ateiti rytoj iš ryto. Taigi aš visas tavo paslaugoms!

– Ende! Aleksai! – Tarpdury Aleksui už nugaros stovėjo mano tėvas, visas švytintis, tarsi šis rytas jam būtų pats laimingiausias gyvenime. Mama buvo tokia žvali, kad pamaniau, ar tik nebus ko prisiuosčiusi. Skubiai apžvelgiau situaciją ir įsitikinau, kad tėvai tikrai pagalvos, jog Aleksas ką tik atėjęs, nes buvo su batais ir rankoje laikė šviežio, ką tik nupirkto maisto. Be to, ir durų dar nebuvom spėję užsidaryti. Ptfū!

– Endė sakė, kad šiandien tu negalėsi, – pasakė tėtis, statydamas ant stalo svetainėje, kaip man pasirodė, maišą su sūriom bandelėm ir kava. Jis vengė Alekso žvilgsnio. – Ar tu jau išeini, ar tik atėjai?

Aš šyptelėjau ir pažvelgiau į Aleksą, tikėdamasi, kad jis nesigaili supratęs, į kokią painiavą įsivėlė tokį ankstyvą rytą.

– Aš ką tik atėjau, daktare Sachsai, – linksmai atsakė Aleksas. – Perkėliau pamokas į kitą dieną, nes pagalvojau, kad jums prireiks dar vienos poros rankų.

– Puiku. Tiesiog nuostabu. Neabejoju, kad pagalba pravers. Štai, pasivaišink bandelėmis. Aleksai, dovanok, mes nenupirkom tau kavos, nes nesitikėjom, kad ateisi. – Tėtis atrodė akivaizdžiai nusiminęs. Man tai patiko. Žinojau, kad jam buvo sunku susitaikyti su mintimi, jog jo jaunėlė turi draugą, bet jis labai stengėsi to neparodyti.

– Nesijaudinkit, daktare S. Aš irgi šio to atnešiau, tai tikrai visiems užteks. – Kažkaip atsitiko, kad tėtis su mano draugu atsisėdo ant futono vienas šalia kito ir nė trupučio nesivaržydami šveitė ankstyvus pusryčius.

Aš traukiau iš abiejų maišų bandeles ir galvojau, kaip bus smagu vėl gyventi kartu su Lili. Jau bemaž metai, kai baigėm koledžą. Kas dieną skambinomės telefonu ir kalbėjomės, bet vis tiek atrodė, kad matomės per retai. Dabar grįšime abi namo ir dalinsimės įspūdžiais apie savo pragariškas dienas – lygiai kaip senais gerais laikais. Aleksas su tėčiu kalbėjosi apie sportą (regis, apie krepšinį), o mudvi su mama mano kambary vieną po kitos klijavom lipnia juosta dėžes. Deja, jų buvo ne per daugiausia: kelios su patalyne ir pagalvėm, viena su nuotraukų albumais ir kanceliariniais daiktais (nors aš rašomojo stalo ir neturėjau), kita – su kosmetikos priemonėmis ir vonios reikmenimis. Ir visa krūva maišų su nepodiumiškais drabužiais. Dar norėjau ant kiekvienos dėžės užklijuoti etiketę su užrašu, kas joje yra, – net čia neatsispyriau padėjėjos pareigoms.

– Tai gal jau judam? – pakvietė tėtis iš svetainės.

– Tyliau! Prižadinsi Kendrą, – pusbalsiu subariau jį. – Šiandien šeštadienis ir dar tik devynios ryto.

Aleksas papurtė galvą.

– Ar nematei, kaip jiedvi su Šanti išėjo? Aš bent manau, kad ten buvo ji. Išėjo tai tikrai dviese. Abi apsivilkusios kostiumėliais ir baisiai surūgusios. Pasižiūrėk į jų kambarį.

Kambario, kuriame jiedvi gyveno, durys buvo praviros ir aš jas lengvai stumtelėjau. Lovos buvo paklotos skrupulingai tvarkingai, pagalvės iškedentos ir ant jų gulėjo po tokį patį pliušinį šuniuką. Tik dabar suvokiau, kad dar niekada nebuvau įkišusi nosies į jų kambarį. Per kelis mėnesius, kai gyvenom drauge, mūsų reti pokalbiai trukdavo ne ilgiau kaip po pusę minutės. Aš nežinojau nei ką jos veikia, nei kur jos eina, ar turi draugų. Džiaugiausi, kad pagaliau iš čia išsikraustau.

Tėtis su Aleksu surinko maisto likučius ir aptarinėjo kažkokias varžybas.

– Tu teisus, jos abi išėjo. Turbūt nė nežino, kad aš išsikraustau.

– Gal palik joms raštelį? – pasiūlė mama. – Pavyzdžiui, iš raidžių loto. – Aš iš tėčio buvau paveldėjusi potraukį visokioms dėlionėms, o jis vadovavosi teorija, kad kiekvienuose namuose turi būti nauja dėlionė, todėl rengiausi senąją palikti.

Per penkias minutes sudėliojau iš kvadratėlių atsisveikinimą: „Ačiū už viską ir sėkmės jums. Endi“. Penkiasdešimt aštuoni taškai. Neblogai.

Dar valandą krovėme į abi mašinas dėžes, o aš nieko rimto neveikiau, tik atidarinėjau lauko duris ir saugojau mašinas, kol jie bėgiojo aukštyn ir tempė daiktus. Lovos pervežėjai – užsiprašę daugiau, nei kainuoja pats prakeiktas daiktas, – smarkiai vėlavo, todėl tėtis su Aleksu savo mašinomis išvažiavo vieni. Lili surado mūsų naują butą per skelbimus Village Voice, ir aš jo dar nebuvau mačiusi. Jinai paskambino man į darbą vidury dienos savo mobiliuoju telefonu, spiegdama iš džiaugsmo:

– Suradau! Suradau! Jis nuostabus! Yra vonia su karštu vandeniu, medinės grindys su beveik nepersimetusiom lentom. Išbuvau ten keturias minutes ir per tą laiką nepamačiau nė vieno tarakono. Ar negalėtum tuojau pat atlėkti pasižiūrėti?

– Gal tu apsvaigusi? – šnipštelėjau. – Jinai darbe, o tai reiškia, kad aš niekur negaliu išeiti.

– Tuojau pat bėk čia. Juk žinai, ką turim padaryti. Aš pasiėmiau visus dokumentus.

– Lili, atsipeikėk. Negalėčiau išeiti iš darbo, net jeigu reiktų skubiai persodinti man širdį. Ir tai išmestų lauk. Kaip aš galiu lėkti žiūrėti buto?

– Dar minutė, ir mes jo nebeturėsim. Čia norinčių mažiausiai dar dvidešimt penki ir jie visi rašo prašymus. Reikia tuojau pat sutvarkyti šitą reikalą.

Iškrypusiam Manhatano nekilnojamojo turto pasauly pusiau gyvenami butai buvo gan reti, bet labiau pageidaujami nei pusiau normalūs vaikinai. Jeigu dar pridėtum „pusiau įkandami“, tai bus lengviau išsinuomoti nuosavą salą kur nors Afrikos pietinėje pakrantėje, nei čia susirasti butą. Gal net dar sunkiau. Be to, šie butai buvo vos dvidešimt aštuonių kvadratinių metrų, nutrintom, sudūlėjusiom grindim, nelygiom sienom ir su priešistorine buitine įranga. Nėra nei tarakonų, nei pelių? Šito pražiopsoti negalima!

– Lili, aš tavimi pasitikiu. Griebk! Ar gali elektroniniu paštu atsiųsti man aprašymą? – norėjau kuo skubiau užbaigti pokalbį telefonu, nes bet kurią akimirką iš apipavidalinimo skyriaus turėjo grįžti Miranda. Jeigu pamatytų mane su kuo nors plepant telefonu, man galas.

– Aš turiu dokumento apie tavo atlyginimus kopiją, kuri – turiu pripažinti – nelabai mane džiugina, dar turiu mūsų abiejų bankų sąskaitų išrašus, kreditinių kortelių ataskaitas ir pažymą iš tavo darbovietės. Vienintelė problema – mūsų laiduotojas. Jis turi gyventi ne toliau kaip už trijų valstijų ir jo metinės pajamos turi būti keturiasdešimt kartų didesnės už mūsų buto nuomos mokestį. Mano senelė niekaip nesukrapštys šimto tūkstančių per metus. Ar tavo tėvai galėtų pasirašyti?

– Jėzau, Lili, iš kur aš žinau? Aš gi neklausiau. Ir paskambinti dabar negaliu. Tu pati paskambink jiems.

– Gerai. Bet jie tiek uždirba, ar ne?

Aš nebuvau tikra, bet ko gi daugiau galėjom prašyti?

– Paskambink ir sužinok, – liepiau jai. – Ir paaiškink dėl Mirandos. Atsiprašyk už mane, kad negaliu pati jiems paskambinti.