Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Lili…

– Dėl manęs nesijaudink. Aš neprapulsiu. – Dar vienas gurkšnis. – Pasikalbėsim kada nors vėliau. Tiesa, sveikinimai nuo manęs.

– Taip, ir aš tave sveikinu, – ištariau, bet ji jau buvo padėjusi ragelį.

Paskambinau Aleksui ir paklausiau, ar negalėčiau važiuoti pas jį, bet jis irgi visai neapsidžiaugė mano skambučiu, kaip tikėjausi.

– Ende, juk žinai, kad mielai su tavimi susitikčiau, tik, matai, aš dabar su Maksu ir draugais. Tavęs niekada nebūna šiokiadieniais, tai susitariau su jais susitikti.

– Kur jūs – Brukline ar kur kitur? Galėčiau nulėkti pas jus, – pasisiūliau, beveik būdama tikra, kad jie kažkur Ist Saide, nes beveik visi jo draugai gyveno aplink mane.

– Žinai, gal geriau kokį kitą vakarą. Šįvakar nusprendėm pabūti tik vyriškoj draugijoj.

– Gerai, supratau. Norėjau važiuoti pas Lili atšvęsti mūsų naujo buto suradimo, bet kažkaip netyčia apsipykom. Jinai niekaip nesupranta, kodėl aš darbe negaliu kalbėti telefonu.

– Prisipažinsiu, Ende, aš irgi ne visada tave suprantu. Neabejoju, kad ji griežta moteris – tikrai neabejoju, – bet man atrodo, kad tu pernelyg ją sureikšmini. Ar ne tiesa? – Man pasirodė, kad jis labai stengėsi nuslėpti kylantį susierzinimą ir priekaištą.

– Na ir kas, kad sureikšminu? – atkirtau jam, baisiausiai supykusi, kad jis nenori su manim susitikti ir neprašo lėkti pas jo draugus, ir dar dėl to, kad užtarė Lili. – Toks mano gyvenimas, supranti? Mano darbas. Mano ateitis! Ką man, po velnių, daryti? Nusispjauti ir nueiti?

– Ende, tu iškreipi mano žodžius. Žinai pati, kad aš taip nesakiau.

Bet aš jau šaukiau visu balsu. Nebesusivaldžiau. Pirma Lili, dabar Aleksas. Be Mirandos, dar ir jie – visą dieną, kasdien! Man jau šito per daug. Norėjosi verkti, bet aš tik suinkščiau.

– Sakai, aš juokauju? Šitaip judu vertinat mano darbą? Ende, tu dirbi madų pasauly. Kaip tau sunku! – pamėgdžiojau juos, vis labiau imdama nekęsti pati savęs. – Dovanok, jeigu visi negali būti tokie geruoliai kaip tu ar mokslinčiai kaip ji! Atleisk, jei aš…

– Paskambink, kai nusiraminsi, – paprašė Aleksas. – Nenoriu daugiau šitų kalbų klausytis. – Ir padėjo ragelį. Numetė ragelį! Laukiau, kol jis man paskambins, bet taip ir nepaskambino. Nesulaukusi skambučio nei iš Alekso, nei iš Lili, pagaliau kažkur apie trečią nakties užmigau.

Šiandien, kraustymosi dieną – prabėgo visa savaitė – atrodo, nė vienas jau nebepykom, bet visi elgėmės kažkaip kitaip. Neturėjau laiko deramai su kiekvienu susitaikyti, nes darbe rengėm atiduoti spaudai naują žurnalo numerį. Be to, aš maniau, kad reikalai susitvarkys savaime, kai mudvi su Lili kitą savaitę persikraustysime į naują butą ir pradėsime gyventi kartu. Mūsų naujas butas, kur viskas bus taip, kaip senais gerais koledžo laikais, kai gyvenimas atrodė nesibaigianti pasaka.

Pagaliau vienuoliktą atvažiavo perkraustytojai. Jiems užteko devynių minučių išnarstyti mano mylimiausią lovą ir sumesti ją dalimis į mašiną. Mudvi su mama pasiprašėm jų leisti važiuoti drauge į mano naują butą. Ten mes radom tėtį su Aleksu, ramiai besišnekučiuojančius su durininku, kuris, mano didžiai nuostabai, buvo kaip iš akies luptas Džonas Galianas. Mano dėžės stovėjo sukrautos palei sieną.

– Ende, pagaliau atvažiavot. Ponas Fišeris be tavęs negalėjo atrakinti mums durų, – paaiškino tėtis, plačiai šypsodamasis. – Beje, jis elgiasi protingai, – pridūrė jis ir mirktelėjo durininkui.

– O ar Lili dar nėra? Jinai sakė čia atvažiuosianti dešimtą ar pusę vienuoliktos.

– Ne. Mes jos dar nematėm. Gal jai paskambinti? – paklausė Aleksas.

– Ko gero, reiktų. O aš einu su ponu Fišeriu, tegu atrakina duris, ir pradėsim nešti dėžes į viršų. Paklausk, gal jai reikia pagalbos.

Ponas Fišeris nusišypsojo taip, kad jo šypseną galima būtų pavadinti niekaip kitaip, kaip tik ištvirkėliška.

– Juk dabar mes viena didelė šeima, – prabilo, stebeilydamas man į krūtinę. – Prašau vadinti mane Džonu.

Vos neužspringau savo atšalusia kava, kurią laikiau rankoje ir kurios buvau ką tik gurkštelėjusi. Pagalvojau, gal man nežinant tas garsus žmogus, taip dievinęs Dior drabužius, numirė ir paskui reinkarnavosi į mano durininką?

Aleksas man linktelėjo ir ėmė blizginti savo akinių stiklus į marškinėlių apačią. Man labai patikdavo, kai jis šitaip darydavo.

– Tu eik su tėvais, o aš paskambinsiu.

Aš suabejojau, ar gerai, kad mano tėtis taip artimai susibičiuliavo su durininku-dizaineriu. Juk šitas žmogus neišvengiamai žinos visas mano gyvenimo smulkmenas. Vestibiulis atrodė visai nieko, gal kiek per daug retro stiliaus. Sienos priminė kažkokio šviesaus akmens imitaciją, priešais liftus ir už pašto dėžučių stovėjo keli kieti nepatogūs suolai. Mūsų butas buvo 8C, jo langai žiūrėjo į pietvakarius. Kiek girdėjau, tai neblogas dalykas. Džonas atrakino duris savo visrakčiu ir pasitraukęs į šalį stovėjo lyg išdidus tėtušis.

– Štai ir jūsų namučiai, – pareiškė garsiai.

Aš žengiau pirma, tikėdamasi gauti į nosį pridvisusio nevėdinto oro pliūpsnį ir išvysti keletą šikšnosparnių, šiurenančių palubėje. Bet butas buvo stebėtinai švarus ir erdvus. Dešinėje buvo virtuvėlė – siaura, vienam žmogui apsisukti išsitenkanti atkarpėlė, su baltų plytelių grindimis ir baltom spintelėm. Stalviršiai buvo šviesiai margi, granito imitacija, o virš viryklės buvo įmontuota mikrobangų krosnelė.

– Tiesiog puiku, – pagyrė mama, atidarydama šaldytuvo duris. – Žiūrėk, net padėklas su ledukais. – Iš paskos atsirioglino krovėjai, tempdami mano lovą.

Iš virtuvėlės galėjai patekti tiesiai į svetainę, kurioje jau stovėjo sustumiama siena, o už jos dar vienas mažas miegamasis. Žinoma, svetainė liko be langų, bet nieko čia blogo. Miegamasis buvo ganėtinai didelis, daug didesnis už tą, iš kurio ką tik išsikrausčiau. O suveriamos stiklinės durys į balkoną ėjo per visą sieną. Vonia buvo tarp svetainės ir tikro miegamojo. Ji buvo išklota šviesiai rausvomis plytelėmis ir išdažyta tokios pat spalvos dažais. Tiek to. Priprasiu. Įžengiau į tikrą miegamąjį, kuris buvo daug didesnis už svetainę, ir apsidairiau. Nedidelė spinta, elektrinis ventiliatorius ant lubų ir mažas nevalytas langas, pro kurį matėsi priešais esančio namo langai. Lili norėjo kaip tik šito kambario, ir aš džiaugsmingai sutikau. Ji troško daugiau erdvės, nes daugiau laiko sėdėdavo namie prie knygų. Man labiau patiko šviesesnis kambarėlis su išėjimu į balkoną.

– Ačiū, Lili, – burbtelėjau po nosimi, būdama tikra, kad Lili manęs negirdi.

– Ką sakei, širdele? – paklausė mama, atsistojusi man už nugaros.

– Nieko. Tiesiog padėkojau Lili, kad taip šauniai pasidarbavo. Nenumaniau, ko tikėtis, bet šitas butas man patinka. O kaip tau?

Atrodė, kad ji ieško žodžių taktiškam atsakymui.

– Taip. Kaip Niujorke, butas neblogas. Tik man sunku įsivaizduoti, kad už tokius pinigus gauni tiek mažai. Tavo sesuo su Kailu moka tik tūkstantį keturis šimtus per mėnesį už visą namą su kondicionieriais, marmurinėm voniom, visiškai nauja indaplove, skalbinių džiovykle ir trimis miegamaisiais, – išvardijo ji, tarsi aš pati nebūčiau šito žinojusi. Už du tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt dolerių Los Andžele galėjai išsinuomoti visą namą paplūdimyje, trijų aukštų atskirą namą medžiais apsodintoje gatvėje Čikagoje, keturių kambarių butą per du aukštus Majamyje ar net visą pilį su apsauginiu grioviu Klivlende.