Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Šitie visi drabužiai… man? – paklausiau susižavėjusi.

– Taip. Smulkmena. Jie jau kuris laikas voliojosi drabužinėje. Gal kuriuos ir naudojom fotosesijose, bet nespėjom laiku grąžinti firmoms. Kartą per kelis mėnesius tuštinu drabužinę ir išdaliju senus daiktus. Pamaniau, gal tu norėtum. Tavo dydis šeštas, ar ne?

Linktelėjau, vis dar neatgaudama žado.

– Taip, atspėjau. Čia visos nešioja mažesnius dviem dydžiais ar daugiau. Tad dėvėk sau į sveikatą.

Velnias!

– Nuostabu. Tiesiog nuostabu, Džefi. Nežinau, kaip tau ir atsidėkoti. Jie tokie gražūs.

– Pasižiūrėk, kas antram krepšy, – pasiūlė jis ir parodė į antrą, gulintį ant grindų. – Negi manai, kad prie šito kostiumėlio galėsi tąsytis savo nuvalkiotą krepšį?

Antrame maiše, kuris buvo daug didesnis už pirmąjį, radau visą krūvą batų, krepšių ir net du paltus. Tarp jų buvo dvi poros Jimmy Choo aukštakulnių – viena pora iki kauliukų, kita – iki kelių, dvi poros atvirapirščių Manolo smailiakulnių basučių, viena pora klasikinių Prada minkštapadžių ir viena pora Tod laivelių. Džefis tuojau pat man priminė, kad nesugalvočiau su jais rodytis biure. Persimečiau per petį minkštą raudonos zomšos rankinę ir tuoj pat pastebėjau dvi susipynusias „C“, dailiai išraitytas ant priekio. Bet ši rankinė nebuvo tokia graži, kaip šokolado spalvos Celine odinukė, kurią persimečiau per antrą petį. Pailga kareiviška kuprinė su didžiuliais Mark Jacobs inicialais pranoko visas.

– Tu turbūt juokauji, – ištariau tyliai, kabindama ant nosies porą dailiausių Dior akinių, kurie buvo įmesti į maišą lyg tarp kitko. – Tu tikrai juokauji.

Vyrukui patiko mano reakcija ir jis, įtraukęs galvą į pečius, tarė:

– Žiūrėk, būk gera, nešiok, aišku? Tik niekam nesakyk, kad tau pirmai leidau rinktis, nes merginos tik ir laukia, kada pradėsiu tuštinti drabužinę. Supratai? – Jis dūmė iš kabineto, vos išgirdęs Emiliją kažką šūkaliojant koridoriuje, o aš sugrūdau visus drabužius po savo stalu. Emilija grįžo iš valgyklos, nešina savo tradiciniais pietumis: natūralių produktų vaisine bandele ir nedideliu dėklu žaliųjų salotų su brokoliais ir švelniu actu. Taip, taip, su actu. Miranda tuoj atvažiuoja. Skambino Juris ir sakė, kad atvežė prie biuro, taigi man nebeliko tų septynių minučių, per kurias kaip kulka šaudavau į valgyklą prie savojo sriubos stalelio ir dviem gurkšniais prarydavau už darbo stalo. Laikas bėgo, o aš vos nemiriau iš alkio, bet tiesiog nebeturėjau jėgų lėkti pro tas Klekses, stoti prieš akis įkyriai kasininkei ir kankintis nesibaigiančiais klausimais, ar aš iš tiesų sau kenkiu, prarydama lėkštę plikinančiai karštos (ir baisiausiai riebios!) sriubos tokiu greičiu, kad net jausdavau, kaip ji teka žemyn, degindama stemplę. Neverta, nusprendžiau. Nenumirsi, jeigu vienąkart ir nepavalgysi, nuraminau save. Tiesą pasakius, anot tavo sveikiausių ir išmintingiausių kolegių, būsi tik dar stipresnė. Be to, du tūkstančius dolerių kainuojančios kelnės neatrodys šauniai ant ryjančios viską iš eilės, pamąsčiau logiškai. Atsilošiau kėdėje ir pasidžiaugiau, kad taip puikiai atstovauju Podiumui .

11

Pačiam vidury gilaus sapno sučirškė mobilusis telefonas, bet mano sąmonė dar taip kietai miegojo, kad tik po kelių minučių susiprotėjau, ar tik čia nebus Ji. Stebėtinai greitai atsakiusi į orientacinius klausimus: Kur aš? Kas ta Ji? Kokia šiandien diena? , aš mikliai suvokiau, kad telefonas, skambantis šeštadienį, aštuntą ryto, buvo bloga lemiantis ženklas. Mano draugai turėtų atsibusti tik po kelių valandų, o po kelerių graudžios praktikos metų mano tėvai gana nenoriai turėjo susitaikyti su mintimi, kad jų duktė savaitgaliais keliasi tik apie pietus. Per septynias sekundes perkračiau mintyse šiuos variantus ir dabar mąsčiau, ar man apskritai verta atsiliepti į šį skambutį. Prisiminiau pirmosios darbo dienos Emilijos pamokymus ir, iškišusi iš po šiltų patalų ranką, ėmiau grabalioti po grindis. Atvožiau dangtelį ir jis liovėsi skambėjęs.

– Klausau, – apsidžiaugiau, kad mano balsas nuaidėjo žvaliai ir aiškiai, tarsi jau kelias valandas būčiau įnirtingai darbavusis prie kokio nors reikšmingo projekto, o ne prasmegusi giliame, kietame miege, kuris paprastai liudija, kad su sveikata jau dedasi negeri dalykai.

– Labas rytas, širdele! Džiugu girdėt, kad jau atsibudai. Norėjau pasakyti, kad mes jau Trečiojoje gatvėje ir po kokių dešimties minučių būsim pas tave, gerai? – mamos balsas it vėzdu tvojo man per ausį. Persikraustymo diena! Šiandien kraustymosi diena! Aš visiškai buvau pamiršusi, kad mano tėvai žadėjo atvažiuoti padėti man persikraustyti į naują butą, kurį išsinuomojom mudvi su Lili. Mes tampysim dėžes su drabužiais, kompaktinėmis plokštelėmis ir nuotraukų albumais, o perkraustymo firmos vežėjai išardys ir perveš mano didžiąją lovą.

– Sveika, mama, – burbtelėjau, vėl grimzdama į saldų miegą. – Pamaniau, kad čia Ji.

– Ne, šiandien tau išeiginė. Beje, kur mums pastatyti mašiną? Ar prie tavo namų nėra kokios aikštelės?

– Yra. Po mano namu. Įvažiavimas iš Trečiosios gatvės. Pasakykit budinčiajam mano buto numerį ir gausit nuolaidą. Bėgu rengtis. Tuoj pasimatysim.

– Gerai, meilute. Tikiuosi, šiandien nusiteikusi smagiai pasidarbuoti.

Kritau ant pagalvių ir jau ėmiau svarstyti galimybę dar snūstelti, bet ji buvo tokia menka, nes tėvai atvažiavo man padėti net iš Konektikuto. Kaip tik tada dar ėmė čirkšti žadintuvas. Aha! Vadinasi, aš iš tiesų nebuvau pamiršusi, kad šiandien reikės kraustytis. Mintis, kad vis dėlto dar ne visai kuoktelėjau, mane nuramino.

Šiandien ropštis iš lovos buvo kur kas sunkiau nei kitomis dienomis, nors ir keliom valandom vėliau. Mano kūnas tikėjosi pelnyto poilsio, tikėjosi atsiimti už bemieges naktis, bet aš priverčiau jį keltis. Šalia lovos gražiai sulankstyti gulėjo mano drabužiai ir dantų šepetėlis su pasta, kuriuos buvau palikusi nesupakuotus. Užsimoviau mėlynas Adidas sportinio kostiumo kelnes, apsivilkau medvilninį sportinį Brown megztinį su gobtuvu ir įsispyriau į nunešiotus pilkus New Balance sportbačius, kurie lydėjo mane kelionėje po pasaulį. Vos spėjau užsirišti raištelius, kai suskambo lauko durų telefonas.

– Palaukit, tuoj atidarysiu.

Po poros minučių pasigirdo beldimas į duris, bet kai atidariau, vietoj savo tėvų išvydau susivėlusį Aleksą. Šiaip jis atrodė šauniai. Platūs, apsmukę blukinti džinsai šauniai kabojo ant beveik nesančių klubų, o mėlyni jūreiviški medvilniniai marškinėliai ilgom rankovėm puikiai gludo prie kūno. Mažulyčiai metaliniais rėmeliais akiniai, kuriuos jis nešiodavo, kai akys netoleruodavo kontaktinių lęšių, kabojo ant nosies, o už jų markstėsi raudonos nuo uždegimo akys. Plaukai jo buvo išsidraikę į visas puses. Negalėjau susivaldyti ir puoliau jam ant kaklo. Mudu nesimatėme nuo praėjusio sekmadienio, kai buvom trumpam susitikę puodelio kavos. Ketinome praleisti drauge visą dieną ir visą naktį, bet Mirandai staiga prireikė auklės pabūti su Kesidi, nes ji vežė Karoliną pas daktarą, todėl iškvietė mane. Grįžau namo labai vėlai ir mums nebeliko laiko pabūti drauge, o jis jau liovėsi nakvoti pas mane, kai aš pati savo namuose buvau kaip svečias. Aš jį puikiai supratau. Jis norėjo vakar pasilikti pas mane pernakvoti, bet aš vis dar neišaugau iš tos vaikiškos baimės, kad pamatys tėvai, nors visi suinteresuoti asmenys puikiausiai žinojo, kad mes su Aleksu miegam kartu. Vis dėlto aš nenorėjau, kad atvažiavę tėvai rastų jį pas mane.