Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

9.15: Skambino ponas Samuelis. Iki pietų jis bus užsiėmęs, bet norėtų jums priminti, kad šįvakar Horaso Mano mokykloje tėvų susirinkimas. Jis norėtų iš anksto su jumis aptarti Karolinos projektą istorijos pamokai. Prašom jam paskambinti tarp antros ir ketvirtos valandos.

555.5932

9.15: Vėl skambino ponas Tomlinsonas. Jis paprašė Andrėjos užsakyti staliuką vakarienei po tėvų susirinkimo. Prašom jam paskambinti. Laukia skambučio į mobilųjį.

Pastaba: Andrėja užsakė staliuką jums ir ponui Tomlinsonui 8.00 restorane La caravelle. Rita Žamet sako, jog ji nekantriai jūsų laukia ir džiaugiasi, kad pasirinkote jos restoraną.

9.30: Skambino Donatela Versači. Sakė, kad viskas dėl jūsų vizito suderinta. Ar jums dar ko reikės, be vairuotojo, virėjo, sporto trenerio, kirpėjo, vizažistės, asmeninės padėjėjos, trijų tarnaičių ir jachtos kapitono? Jeigu taip, tai prašom jai paskambinti prieš jai išvykstant į Milaną. Taip pat ji visiems parūpins mobiliuosius telefonus, bet negalės būti su jumis, nes ruošiasi madų kolekcijos pristatymui.

011.3901.55.27.5561

9.45: Skambino Judita Meison. Prašom jai paskambinti.

555.6834

Suglamžiau popieriaus lapą ir švystelėjau po savo stalu, kur jis iš karto paskendo Mirandos trečiųjų išmestų pusryčių riebaluose. Kai dėl skambinusiųjų sąrašo, tai kol kas dienelė bėga visai normaliai. Jau kėliau ranką prie elektroninio pašto mygtuko „laiškų dėžutė“, norėdama pasižiūrėti, ar man niekas neparašė, kai į kabinetą įžengė ji. Kad ją skradžiai, tą Sofi! Ir vėl pamiršo mums paskambinti ir perspėti!

– Tikiuosi, skambinusiųjų sąrašas atnaujintas? – paklausė ji šaltai, vengdama bet kokio akių kontakto, tarsi mūsų patalpoje nė nebūtų.

– Tikrai taip, Miranda, – atsakiau ir ištiesiau lapą, kad jai nereikėtų pačiai jo siekti. Trys žodžiai ir sudie, tariau sau tikėdamasi ir nuoširdžiai vildamasi, kad šiandien nereikės peržengti septyniasdešimt penkių žodžių ribos. Jinai nusivilko trumputį audinių švarkelį, tokį minkštutį ir švelnutį, kad aš vos susilaikiau neįbedusi į jį nosies, ir numetė ant mano stalo. Kai atsistojusi nešiau pakabinti į spintą šitą nuostabaus gyvuliuko kailiuką ir priglaudžiau prie skruosto, staiga pajutau smelkiantį šaltį ir vandens lašelius ant jo: prie šeriukų buvo prilipę sušalusio vandens kristalėliai. Kaip viskas nuostabiai tinka.

Nuėmusi nuo kavos puodelio dangtelį, kruopščiai išdėliojau ant lėkštės šios dienos kiaulieną, dešreles ir bandelę su sūrio įdaru. Ant pirštų galiukų nutipenau į jos kabinetą ir tylutėliai padėjau padėklą ant stalo krašto. Ji susikaupusi kažką rašė dramblio kaulo spalvos Dempsey & Carrol užrašų knygelėje ir prabilo taip tyliai, kad aš vos išgirdau.

– An-drė-ja, man reikia su tavimi aptarti sužieduotuvių pobūvį. Atsinešk kur užsirašyti.

Aš linktelėjau, nors iš karto supratau, kad linktelėjimas nereiškia, jog išgirdau. Šis sužieduotuvių pobūvis žymėjo mano egzistencijos pražūtį, nors iki jo buvo likęs visas mėnuo. Bet kadangi Miranda rengėsi dviem savaitėms išvykti į kolekcijų pristatymus, tai šio vakaro organizavimo smulkmenos užimdavo didžiąją mūsų darbo dienos dalį. Grįžau į jos kabinetą su rašikliu ir užrašų sąsiuviniu, nusiteikusi nesuprasti nė vieno jos žodžio. Nusprendžiau prisėsti, nes pamaniau, kad bus patogiau užsirašinėti, ką ji diktuos, bet paskui persigalvojau.

Ji atsiduso, tarsi būtų laukęs sunkus darbas ir ji nebūtų tikra, ar susidoros, ir ėmė pešioti baltą Hermes šalikėlį, kurį buvo supynusi į kaselę aplink riešą vietoj apyrankės.

– Susirask Natali iš Glorious Foods ir pasakyk, kad aš norėčiau rabarbarų įdaro. Nesileisk įtikinama, kad jai būtinai reikia pasikalbėti su manimi pačia. Šito jai tikrai nereikia. Dar paskambink Miho ir pasidomėk, ar teisingai suprato mano užsakymą dėl puokštės. Sujunk mane su Robertu Izabele maždaug prieš pat pietus, nes norėčiau pasikalbėti su juo apie staltieses, kortelių stovelius ir padėklus. Dar surask tą merginą iš Metropoliteno ir pasiteirauk, ar viskas jau suderinta, ir paprašyk, kad atsiųstų faksu stalų išdėstymą, nes aš norėčiau surašyti, kas kur sėdės. Kol kas viskas.

Ji išpyškino visą nurodymų sąrašą vienu atsikvėpimu ir pabaigusi įteikė man ką tik sukurptą laišką išsiųsti elektroniniu paštu. Baigiau užsirašinėti savo sąsiuvinyje, tikėdamasi, kad viską supratau teisingai, nes atsižvelgiant į jos akcentą ir nepaliaujamą skubėjimą šitas darbas buvo gana nelengvas.

– Aišku, – murmtelėjau po nosimi ir pasisukau išeiti, mintyse suskaičiavusi, kad šiandien jau ištariau keturis žodžius. Gal neprireiks ir penkiasdešimties , pagalvojau. Jaučiau, kaip ji akimis nužiūrinėja mano užpakalį, kai ėjau savo stalo link, ir trumpam švystelėjo mintis grįžti ir apsisukus išeiti taip, kaip tikras žydas nueina nuo Raudų sienos. Bet aš tik liuoktelėjau į savo saugų kampelį už rašomojo stalo ir pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų tūkstančiai moterų žydžių juodais Prada drabužiais, trypčiojančių ratu aplink Mirandą Pristli.

12

Palaimingoji diena, kurios aš taip ilgai laukiau, pagaliau išaušo. Miranda išvyko ne tik iš biuro, bet ir iš šalies. Ji mažiau nei prieš valandą sėdo į „Konkordą“ ir išdūmė susitikti su keletu Europos išrinktųjų dizainerių, padariusi mane neginčijamai laimingiausia mergina šioje planetoje. Emilija bandė įtikinti mane, kad išvykusi Miranda būna daug reiklesnė, bet aš ja netikėjau. Aš jau buvau beveik sugalvojusi, kaip praleisiu kiekvieną ateinančių poros savaičių ekstazės kupiną minutę, kai iš Alekso gavau elektroninį laišką.

Sveika, mažyte, kaip laikaisi? Tikiuosi, tavo dienelė šiandien nuostabi. Tau turbūt smagu, kad ji išvyko? Tiesiog pamaniau, ar negalėtum man apie pusę keturių skambtelti. Aš turėsiu valandžiukę laisvo laiko prieš skaitymo pamoką. Norėčiau su tavim šnektelti. Nieko svarbaus, bet reikia pasikalbėti. Iki, brangute. A.

Aš ne juokais susirūpinau ir iš karto atsakiau jam klausimu, ar kas atsitiko? Bet jis turbūt jau buvo išjungęs kompiuterį, nes niekados neparašydavo atgal. Įsidėmėjau, kad būtinai reikia jam paskambinti pusę keturių, ir pradėjau mėgautis laisve. Šitas jausmas mane užplūdo dėl to, kad žinojau, jog Jos nėra ir niekas man negadins nuotaikos. Bet kad visgi nepamirščiau, išsitraukiau lipnių popieriukų krūvelę su Podiumo logotipu, ant vieno užrašiau: PASKAMBINTI A, 3.30 ŠIANDIEN ir priklijavau prie monitoriaus šono. Jau rengiausi paskambinti mokyklos laikų draugei, kuri prieš gerą savaitę buvo palikusi žinutę namų telefono atsakiklyje, kai suskambo telefonas.

– Mirandos Pristli biuras, – atsidusau, nes šią akimirką nenorėjau kalbėtis nė su viena gyva būtybe pasaulyje.

– Emilija? Ar čia tu, Emilija? – Neklystamai pažįstamas balsas ataidėjo iš kito laido galo ir, rodos, užliejo visą kabinetą. Nors ir tikrai negalėjo girdėti, kas skambina, Emilija pakėlė akis ir pažvelgė į mane.

– Sveika, Miranda. Čia Andrėja. Gal galiu kuo padėti? – Kaip, po paraliais, šita moteris galėtų skambinti? Aš mikliai permečiau akimis kelionės planą, kurį Emilija išdalijo visiems darbuotojams, kol Miranda viešės Europoje, ir pamačiau, kad jos lėktuvas pakilo vos prieš šešias minutes, o ji jau skambina mums.

– Turbūt taip. Aš pavarčiau kelionės planą ir pamačiau, kad nėra patvirtinimo dėl kirpėjo ir vizažisto ketvirtadienio vakarui prieš iškilmingą vakarienę.