Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Matot, Miranda, tai dėl to, kad ponas Reno pats negavo galutinio patvirtinimo iš ketvirtadienį dirbsiančių žmonių. Bet jis garantuoja devyniasdešimt devyniais procentais, kad jie galės ir…

– An-drė-ja, prašau man atsakyti: ar devyniasdešimt devyni procentai reiškia tą patį, ką ir šimtas? Ar tai tas pats, kas patvirtinta ? – Bet aš nespėjau jai nieko atsakyti, kai išgirdau, kaip ji kažkam atkirto, veikiausiai lėktuvo stiuardesei, kad jai „visai nerūpi taisyklės ir nurodymai, reguliuojantys elektroninių prietaisų naudojimą skrydžio metu“ ir „prašyčiau aiškinti kam nors kitam“.

– Bet, ponia, tai prieštarauja taisyklėms ir aš esu priversta paprašyti jūsų išjungti telefoną, kol pakilsime į skrydžiui tinkamą aukštį. Tiesiog šitaip labai nesaugu, – paaiškino ji maldaujančiu balsu.

– An-drė-ja, ar mane girdi? Ar klausaisi manęs…

– Ponia, aš esu priversta pareikalauti jūsų paklusti ir tuojau pat išjungti telefoną. – Man beveik plyšo žiaunos iš juoko, kai pabandžiau įsivaizduoti, kaip Miranda siuto pavadinta „ponia“, nes visi puikiai žino, kad šitas kreipinys reiškia pagyvenusią moteriškę.

– An-drė-ja, palydovė reikalauja nutraukti pokalbį, aš tau paskambinsiu, kai leis palydovė . O tuo tarpu norėčiau, kad gautum patvirtinimą iš kirpėjo ir vizažisto, ir dar norėčiau, kad pradėtum ieškoti merginos auklės darbui. Viskas. – Ragelyje trekštelėjo, bet aš dar spėjau išgirsti, kaip palydovė dar kartą pavadino ją „ponia“.

– Ko ji norėjo? – paklausė Emilija iš didžiausio susirūpinimo suraukta kakta.

– Ji tris kartus iš eilės pavadino mane tikruoju vardu, – aš švytėjau iš laimės, galėdama padelsti su atsakymu ir priversti ją palaukti. – Tris kartus! Tu gali patikėti? Turbūt tai reiškia, kad mudvi tapom geriausiomis draugėmis, ar ne? Ir kas galėjo pamanyti? Andrėja Sachs ir Miranda Pristli, DGD.

– Andrėja, ko ji prašė?

– Ji prašo patvirtinimo dėl ketvirtadienio kirpėjo ir vizažisto, nes devyniasdešimt devynių procentų garantijos jai aiškiausiai neužtenka. Ir dar ji minėjo, kad reikia pradėti ieškoti merginų dėl auklės darbo. Aš turbūt čia kažko nesupratau. Tiek to, po pusės minutės ji dar paskambins.

Emilija giliai atsikvėpė ir ištvermingai iškentė mano eilinį neišmanymo protrūkį. Akivaizdu, kad jai šitai nebuvo lengva.

– Nesakyčiau, kad tu kažko nesupratai. Kara pas Mirandą nebedirba, todėl, žinoma, jai reikia naujos auklės.

– Ką? Kaip suprasti – Kara nebedirba pas Mirandą? Jeigu ji nedirba pas Mirandą, tai ką ji, po galais, veikia? – Negalėjau patikėti, kad Kara neįspėjo manęs apie staigų pasitraukimą iš darbo.

– Miranda mano, kad Kara bus laimingesnė, jei dirbs pas ką nors kitą. – Emilija atsakė kur kas diplomatiškiau, nei būtų paaiškinusi pati Miranda. Galima pamanyti, kad Mirandai kada nors rūpėjo kitų žmonių laimė!

– Emilija, dėl Dievo meilės, sakyk, kas ten iš tikrųjų atsitiko?

– Girdėjau iš Karolinos, kad Kara uždarė mergaites jų kambaryje, nes šios prieš ją atsikalbinėjo. Miranda mano, kad Karai nedera imtis tokių auklėjimo priemonių. Aš su ja sutinku. Šiaip ar taip, Kara juk nėra mergaičių mama, ar ne?

Vadinasi, Karą išvijo dėl to, kad ji uždarė mergaites jų kambary, nes šios jos neklausė?

– Taip, aš tave suprantu. Iš tiesų auklei nedera kištis į vaikų auklėjimą, – tariau ir paklusniai linktelėjau galvą. – Kara pasielgė tikrai netinkamai.

Emilija ne tik nesureagavo į mano per kraštus besiliejantį sarkazmą, bet ir neparodė, kad bent kiek jį suprato.

– Būtent. Be to, Mirandai nepatiko, kad Kara nemoka prancūziškai. Kaip mergaitės išmoks sklandžiai kalbėti prancūziškai?

Nežinau. Gal jas išmokys 18 000 dolerių per metus kainuojančioje privačioje mokykloje, kur prancūzų kalba buvo vienas iš privalomų dalykų ir kur visos trys mokytojos buvo tikros prancūzės? O gal jos išmoks iš pačios mamos, kuri kadaise gyveno Prancūzijoje, dar ir dabar po keliolika kartų per metus ten važinėja ir kalba prancūziškai sklandžiai, su smagiu dainuojančiu akcentu?

Bet aš tik atsakiau:

– Na, tu teisi. Nemoki prancūziškai, nedirbk aukle. Supratau.

– Kad ir kaip ten būtų, tavo pareiga surasti mergaitėms naują auklę. Štai agentūros, su kuria dirbam, telefonas, – paaiškino ji ir elektroniniu paštu permetė man telefono numerį. – Ten žino, kokia Miranda reikli, todėl paprastai mums atsiunčia pačių geriausių žmonių.

Aš liūdnai pažvelgiau į ją ir pagalvojau, koks turėjo būti jos gyvenimas iki Mirandos Pristli? Keletą minučių miegojau atmerktomis akimis, kai staiga vėl suskambo telefonas. Ačiū Dievui, ragelį pakėlė Emilija.

– Labas, Miranda. Taip, taip, aš jus girdžiu. Ne, nieko, viskas gerai. Taip, aš ką tik gavau patvirtinimą dėl ketvirtadienio kirpėjo ir vizažisto. Taip, Andrėja jau pradėjo ieškoti jums naujos auklės. Kai grįšit, pirmą dieną mes jums atvesime tris rimtas kandidates. – Ji priglaudė galvą su telefono rageliu prie peties ir palietė rašikliu lūpas. – Mmm, taip. Taip, tikrai patvirtinta. Ne, ne devyniasdešimt devyniais procentais, o visu šimtu. Tikrai taip. Žinoma, Miranda. Taip, aš asmeniškai gavau tą patvirtinimą. Esu visiškai tuo tikra. Jie tiesiog nekantriai jūsų laukia. Gerai. Smagaus jums skrydžio. Taip, tikrai patvirtinta. Tuojau jums išsiųsiu faksu. Viso geriausio. – Ji padėjo ragelį, ir man pasirodė, kad ji visa dreba.

– Kaip ta moteris nieko nesupranta? Aš gi jai sakiau, kad dėl kirpėjo ir vizažisto viskas suderinta. Kelis kartus pasakiau. Tai kam dar tą patį kartoti penkiasdešimt kartų? Ir dar žinai, ką ji pasakė?

Aš papurčiau galvą.

– Žinai, ką ji pasakė? Ogi dėl to, kad sukėliau jai tiek galvos skausmo, ji liepė man perdaryti kelionės planą taip, kad jame atsispindėtų, jog kirpėjo ir vizažisto paslaugos patvirtintos, ir nusiųsti faksu į Ritz viešbutį, kad ji ten nuvykusi žinotų, kokio tiksliai meistro laukti. Aš taip dėl tos moters stengiuosi, aukoju jai visą savo gyvenimą , o ji šitaip su manimi kalba atsidėkodama? – Atrodė, ji ims ir pravirks. Aš žavėjausi reta proga, kai Emilija burnoja Mirandą, bet jaučiau, kad tuoj pat suveiks savisaugos instinktas. Taigi elgiausi labai apdairiai. Nutaisyk tinkamą užuojautos ir abejingumo veidelį.

– Čia ne tu kalta, Ema, prisiekiu. Juk ji žino, kaip tu stropiai jai dirbi. Jeigu manytų, kad kažką darai ne taip, seniai būtų išvijusi. Jos juk niekas nesulaikys. Pati supranti.

Emilija liovėsi niurzgusi ir artinosi prie nesitaikstymo zonos, kur buvo matyti, kad nors ji ir nesutiko su mano nuomone, iš karto pultų ginti Mirandos, jeigu aš ką nors pasakyčiau prieš ją. Per psichologijos pamokas mokiausi apie Stokholmo sindromą, kur nukentėjusieji susitapatina su savo užpuolikais, bet kažkodėl nesupratau, kaip šitai gali pasireikšti tikrovėje. Gal man reiktų nufilmuoti vaizdo kamera mudviejų su Emilija sceneles ir nusiųsti dėstytojui, kad kitamečiai pirmakursiai galėtų pamatyti savo akimis? Mano pastangos, atrodė, įgavo deramą pagreitį, taigi aš giliai atsikvėpiau ir čiupau jautį už ragų.

– Jinai gi beprotė, Emilija, – pradėjau lėtai ir atsargiai, laukdama, ar ji man pritars. – Kalta ne tu, o ji pati. Jinai – lėkšta, bedvasė, pikta moteris, apsikrovusi tonomis puikiausių drabužių, ir nieko daugiau.

Emilijos veidas pastebimai surimtėjo, oda ant kaklo ir skruostų įsitempė, o rankos liovėsi drebėjusios. Jaučiau, kad ji bet kurią akimirką sutrins mane su žemėmis, bet negalėjau liautis.