Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Ji turbūt telepatiškai sugavo mano mintis, nes tuoj pat suskambo telefonas. Aš mikliai permečiau galvoje jos kelionę ir nusprendžiau, kad dabar ką tik turėjo nusileisti jos lėktuvas Šarlio de Golio oro uoste, o užmetusi akį į po ranka gulintį taip stropiai minutė į minutę Emilijos paruoštą kelionės grafiką pamačiau, kad ji dabar turėtų važiuoti automobiliu į Ritz viešbutį.

– Mirandos Prist…

– Emilija! – ji tiesiog suspiegė man į ausį. Nusprendžiau, kad dabar ne laikas ją pataisyti dėl vardo. – Emilija! Vairuotojas man nepadavė mano įprastinio telefono ir todėl aš neturiu nė vieno man reikiamo žmogaus telefono numerio. Tai nedovanotina! Visiškai nedovanotina! Kaip aš tvarkysiu reikalus, neturėdama nė vieno telefono numerio? Tuojau pat sujunk mane su ponu Lagerfeldu.

– Gerai, Miranda, luktelkit minutėlę. – Nuspaudžiau mygtuką „palaukti“ ir šūktelėjau Emilijai padėti, nors iš tiesų būčiau daug mieliau prarijusi tą telefono ragelį, negu puolusi ieškoti Karlo Lagerfeldo per tokį trumpą laiką, kad Miranda nesupyktų ir netrenkusi ragelio po kelių minučių vėl neskambintų ir neklaustų: „Kur jis, po velnių? Kodėl taip ilgai nesujungi? Ar nemoki naudotis telefonu?“

– Jai reikia Karlo, – šūktelėjau Emilijai. Išgirdusi šitą vardą, ji tik stryktelėjo nuo kėdės ir pradėjo naršyti tarp galybės popierių ant savo stalo.

– Klausyk, mes turim dvidešimt ar trisdešimt sekundžių. Tu skambink į Biaricą ir vairuotojui, o aš į Paryžių ir jo asistentei, – atsiliepė ji, o jos pirštai jau lakstė po klaviatūrą. Aš dukart spustelėjau mygtuką su kontaktinių asmenų pavardžių sąrašu, kuriuo mudvi naudojomės savo kompiuteriuose, ir suradau net penkis numerius, kuriais turėjau paskambinti: Biarico pagrindinis, Biarico antrasis, Biarico studija, Biarico baseinas ir Biarico vairuotojas. Greitai permečiau akimis likusią Karlo Lagerfeldo telefonų sąrašo dalį ir pamačiau, kad Emilijai kliuvo nei daug, nei mažai – net septyni numeriai, neskaitant telefonų Niujorke ir Milane. Mes jau mirusios, nors dar nė nepradėjome.

Susiskambinau su pirmaisiais namais Biarice ir jau rinkau antrųjų numerį, kai pamačiau, kad mirksinti raudona laukimo lemputė užgeso. Emilija pranešė, kad Miranda jau padėjo ragelį, jeigu aš kartais nepastebėjau. Prabėgo gal dešimt ar penkiolika sekundžių – šiandien ji ypač nekantri. Aišku, telefonas tuojau pat vėl suskambo, ir Emilija paklausė mano prašymo maldaujamu akių žvilgsniu ir pakėlė ragelį. Ji nespėjo nė prasižioti prisistatymui, kai pradėjo linksėti galva ir atsiprašinėti Mirandos. Aš karštligiškai maigiau mygtukus ir pagaliau man pavyko – o, stebukle! – prisiskambinti į Biarico baseiną, kur atsiliepė kažkokia moteris, nesuprantanti nė vieno paprasčiausio angliško žodžio. Gal ji sirgo gimtosios prancūzų kalbos garbinimo manija?

– Taip, taip, Miranda. Mudvi su Andrėja kaip tik dabar ir skambinėjam. Dar kelias sekundes. Taip, suprantu jus. Žinoma, jus tai nepaprastai liūdina, bet jeigu jūs galėtumėte luktelti dar bent dešimt sekundžių, mes tikrai jus su juo sujungtume. Gerai? – Ji nuspaudė „laukti“ ir toliau maigė mygtukus. Girdėjau, kaip ji siaubinga laužyta prancūzų kalba klausinėjo žmogaus, kuris, pasirodo, nė negirdėjęs Karlo Lagerfeldo pavardės. Mums galas. Tikrai galas. Aš jau norėjau mesti ragelį ir nutraukti pokalbį su ta pamišėle prancūze, kai pamačiau, kad raudonoji lemputė vėl užgeso. Emilija vis dar pamišėliškai maigė mygtukus.

– Ji metė ragelį! – šūktelėjau lyg greitosios pagalbos seselė, daranti nukentėjusiajam dirbtinį kvėpavimą.

– Dabar tu atsiliepsi! – paliepė ji man, o jos pirštai vis dar įnirtingai laigė po klaviatūrą. Žinoma, tuoj pat vėl suskambo telefonas.

Aš pakėliau ragelį ir nė nesistengiau ką nors sakyti. Žinojau puikiai, kad tuojau pat prabils balsas kitam laido gale. Taip ir buvo.

– An-drė-ja! Emilija! Su kuo aš, po velnių, kalbu? Kodėl ragelyje vis dar jūsų balsas, o ne pono Lagerfeldo? Kodėl?!

Pirma mintis šovė iš viso nieko nesakyti, nes aiškiai jaučiau, kad žodinis mūsų kailių vanojimas dar nesibaigė. Bet, kaip visada, mano nuojauta apgavo.

– Alio–oooo! Ar mane kas nors girdi? Ar iš tiesų mano dviem padėjėjoms taip sunku sujungti su kitu telefono numeriu?

– Ne, Miranda, tikrai nesunku. Labai jūsų atsiprašau, – man truputį virpėjo balsas, bet aš negalėjau susivaldyti. – Bėda ta, kad mes, atrodo, niekaip negalim surasti pono Lagerfeldo. Mes jau skambinom į aštuonias…

– Atrodo, niekaip negalim jo rasti? – pakartojo ji mano žodžius spiegiančiu balsu. – Kaip čia suprasti – atrodo, niekaip negalim jo rasti?

Pagalvojau, kurio žodžio iš paskutinio penkių žodžių sakinio ji nesuprato? Atrodo. Niekaip. Negalim. Jo. Rasti. Ko čia galima nesuprasti? Man viskas aišku: mes jo, po perkūnais, nerandam. Dėl to ir negirdi jo balso. Jeigu gali susirasti, tai ir ieškokis pati . Mano galvoje sukosi šimtai kandžių atsakymų, bet aš tik burbtelėjau kaip pirmokė, išbarta mokytojos už plepėjimą per pamoką.

– Matot, Miranda, mes paskambinom visais mūsų turimais numeriais ir nė vienu jo neradom, – šiaip taip išstenėjau.

– Aišku, kad negalėjot rasti! – Ji vos nerėkė, ir tas jos tylus santūriai šaltas balsas buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Ji giliai, demonstratyviai atsiduso ir dabar jau ramiu balsu tarė: – An-drė-ja, ar nežinojai, kad ponas Lagerfeldas šią savaitę vieši Paryžiuje? – Man atrodė, kad mes kalbam angliškai kaip antrąja užsienio kalba.

– Žinoma, Miranda. Emilija skambino visais turimais…

– O ar žinojot, kad poną Lagerfeldą Paryžiuje galima rasti tik mobiliuoju telefonu? – Jaučiau, kaip jos balsas įsitempė, nes ji stengėsi išlikti rami ir santūri.

– Ne, mes tikrai neturim jo mobiliojo didžiajame telefonų sąraše, todėl ir nežinojom, kad ponas Lagerfeldas turi mobilųjį telefoną. Bet šiuo metu Emilija skambina jo asistentei, todėl manau, kad tuojau pat jį gaus. – Emilija iškėlė nykštį aukštyn, paskui puolė kažką rašyti ir garsiai šūktelėjo: „ Merci, o, taip, ačiū. Labai ačiū. Merci. “ – Ji vis kartojo ir kartojo prancūziškai.

– Miranda, aš jau turiu jo numerį. Ar norėtumėte, kad sujungčiau? – Jaučiau, kaip iš pasididžiavimo ir pasitenkinimo man išsipūtė krūtinė. Šauniai padirbėta! Nuostabus rezultatas tokiomis įtampos kupinomis sąlygomis. Tiek to, kad mano puikiosios palaidinukės, sulaukusios dviejų – ne vienos, o dviejų – madų skyriaus asistenčių pagyrimo, pažastys šiuo metu geltonavo nuo prakaito. Kam tas rūpi? Pagaliau atsikratysiu tos pasiutusios beprotės, skambinėjančios į visus įmanomus pasaulio kraštus.

– An-drė-ja, – mano ausyse nuskambėjo kaip klausimas, bet aš mintyse bandžiau atsekti, ką reiškia, kai ji mane vadina tikruoju vardu. Iš pradžių pamaniau, kad ji tai daro tikslingai, siekdama mudvi sumenkinti ir pažeminti, bet paskui pamaniau, kad ji veikiausiai buvo visiškai patenkinta mūsų santūrumu, girdint tokius niekinimus ir žeminimus, ir visai nekvaršino sau galvos tokiomis smulkmenomis, kaip du skirtingi dviejų padėjėjų vardai. Emilija mano spėliojimą patvirtino, sakydama, kad Miranda ją rečiau nei perpus pavadindavo tikruoju vardu, o kitais atvejais vadindavo Andrėja ar Elison, kaip prieš mane buvusią padėjėją. Man palengvėjo.

– Klausau. – Ir vėl tas drebantis balsas. Kad jį kur galas! Negi aš visai nebeturiu savigarbos prieš šitą moterį?

– An-drė-ja, nesuprantu, ko čia taip plėšotės, ieškodamos pono Lagerfeldo mobiliojo telefono numerio, kai aš jį turiu čia pat po ranka. Vos prieš penkias minutes jis man padiktavo, bet mūsų ryšys nutrūko ir aš dabar nemoku jo surinkti. – Paskutinę sakinio dalį ji ištarė taip, lyg visas pasaulis būtų dėl visko kaltas, bet tik ne ji pati.