– MAN PATINKA ŠITIE MARŠKINĖLIAI? MANAI, KAD AŠ PAKĘSIU TAVO IŠKRYPĖLIŠKUS GĖJIŠKUS SKUDURUS? ŽINAI, DŽEIMSAI, TU GERAI PAGALVOK. AIŠKU? AR AIŠKU?
– Kodėl tau nepatinka futbolo marškinėliai? Man jie atrodo patraukliai. – Mudvi su Emilija tyliai linktelėjom galvomis pritardamos Džeimsui. Gal ir nelabai skoningi, bet jam jie iš tiesų tiko. Be to, kaip galėjai klausyti patarimo dėl aprangos žmogaus, kuris pats tuo metu mūvėjo dryžuotus iki pusės blauzdų džinsus, vilkėjo juodą megztinį su V raidės formos apykakle ir didžiule skyle ant nugaros, per kurią švietė menčių raumenys. Visą ansamblį užbaigė plati šiaudinė skrybėlė ir juodai paryškintų akių linija (labai subtilu, turiu pripažinti).
– VYRUTI, MADA SKIRTA NE TAM, KAD REKLAMUOTUM ANT MARŠKINĖLIŲ SAVO IŠKRYPUSIAS SEKSUALINES NUOSTATAS. NE, NE. NIEKU GYVU! NORI – DEMONSTRUOK SAVO KŪNĄ, KIEK TINKAMAS. RODYK SAVO KIETUS KAMUOLIUKUS, KIEK TIK NORI. BET NEDRĮSK DRABUŽIAIS ŠAUKTI PASAULIUI, KOKIĄ POZĄ TU RENKIESI, BERNUŽĖLI! AR DABAR MANE SUPRATAI?
– Eik jau, Naidželai, – Džeimsas mikliai nutaisė pralaimėjusiojo išraišką, kad paslėptų savo džiugesį atsidūręs Naidželo dėmesio centre.
– NENAIDŽELUOK ČIA MANĘS, BROLYTI. DROŽK PAS DŽEFĮ IR PASAKYK, KAD AŠ LIEPIAU JAM DUOTI TAU TĄ NAUJĄJĮ KALVINO ŠVARKELĮ, KURĮ UŽSISAKĖM FOTOSESIJOMS MAJAMYJE. TĄ, KURĮ SKYRĖME MŪSŲ JUODUKUI MODELIUI – O, VARGE, JIS SALDUS KAIP MIDUS. O DABAR DROŽK. TIK NEPAMIRŠK ATEITI IR PASIRODYTI, KAIP ATRODAI.
Džeimsas stryktelėjo ir nukūrė kaip ką tik morką sušveitęs zuikis, o Naidželas pasisuko į mus.
– AR JOS DRABUŽIAI JAU UŽSAKYTI? – paklausė nežinia katros iš mūsų.
– Ne, sakė, nesirinks, kol neturės pavyzdžių knygos, – tingiai atsiliepė Emilija. – Žadėjo tuo pasirūpinti, kai tik grįš.
– GERAI, TIK ŽIŪRĖK, NEPAMIRŠK MAN IŠ ANKSTO PRANEŠTI, KAD SPĖČIAU SUDERINTI PLANUS. – Ir jis pasuko drabužinės link, tikriausiai tikėdamasis pamatyti, kaip persirengia Džeimsas.
Man jau kartą teko nuo pradžios iki galo stebėti Mirandos garderobo atnaujinimą, ir tai tikrai nebuvo malonus dalykas. Per kolekcijų pristatymus ji vaikščiodavo nuo podiumo prie podiumo ir užsirašinėdavo į knygelę. Šitaip ji ruošdavosi sugrįžusi į Valstijas pranešti Niujorko visuomenei, ką jie turėtų dėvėti, o vidurio Amerikai – ką jie norėtų dėvėti. Ir tai padarys ant vienintelio svarbaus savo gyvenime podiumo. Tada aš nežinojau, kad Miranda išskirtinį dėmesį atkreipdavo į tuos ant podiumų pasirodančius modelius, kuriuos ji pati norėtų dėvėti ateinančiais mėnesiais.
Po kelių savaičių, kai grįžo į biurą, Miranda įteikė Emilijai sąrašą su dizainerių pavardėmis, kurių modelių pavyzdžius ji norėtų matyti. Kai atrinktieji kandidatai pradėjo lakstyti ir ruošti Mirandai pavyzdžių knygas, nuotraukos su modeliais ant podiumų dar nebuvo nė išryškintos, ką jau kalbėti apie apipavidalinimą ir įrišimą. Podiume visi jau žinojo apie pavyzdžių pasirodymą ir nekantriai jų laukė. Žinoma, Naidželas irgi turėjo tam pasiruošti, nes jis paprastai padėdavo jai tas knygas peržiūrėti ir išsirinkti drabužius. Aksesuarų skyriaus darbuotoja gelbėdavo atrenkant rankines ir batelius, o dar viena madų skyriaus darbuotoja turėdavo žiūrėti, kad viskas būtų suderinta ir tiktų, ypač kai būdavo užsakomi kailiniai ar vakarinė suknelė. Kai iš visų modelių namų ji pagaliau gaudavo užsakytus daiktus, į Podiumą kelioms dienoms atvykdavo Mirandos asmeninė siuvėja. Tada Džefis ištuštindavo drabužinę ir nieko neleisdavo į vidų, niekas negalėdavo dorai dirbti savo darbo, nes Miranda su savo siuvėja tūnodavo ten ištisomis valandomis. Kartą per pirmąjį drabužių prisimatavimą aš ėjau pro šalį ir išgirdau šūkaliojant Naidželą: „MIRANDA PRISTLI! TUOJAU PAT NUSIRENK TĄ SKARMALĄ! SU TA SUKNELE ATRODAI KAIP KEKŠĖ! KAIP KOKIA ŠLIUNDRA!“ Prispaudžiau ausį prie durų ir klausiausi. Rizikavau tikrąja žodžio prasme netekti galvos ir kojų, jeigu staiga atsilapotų durys. Maniau, ji ims koneveikti Naidželą, bet išgirdau tik tylų pritariantį burbtelėjimą ir nusirengiamo drabužio šiurenimą.
Kadangi čia dirbau jau pakankamai seniai, tai tikėjausi, kad drabužių užsakymo garbė teks man. Keturiskart per metus ji perversdavo atsiųstus drabužių katalogus kaip savo ir rinkdavosi Alexander McQueen kostiumėlius ir Balenciaga kelnes tarsi marškinėlius iš L. L. Bean . Geltonas priklijuojamas lapelis ant šitų siaurų Fendi kelnių, kitas ant viso Chanel kostiumėlio su sijonu. Trečias, su užrašu „nereikia“, – ant puikiai derančios šilkinės palaidinukės. Verčia, klijuoja, verčia, klijuoja – ir taip be galo, be krašto, kol išsirinkdavo visą sezoninį garderobą tiesiog nuo podiumų. Daugelis jos išsirinktų drabužių dar nė nebūdavo iki galo pasiūti.
Žiūrėdavau, kaip Emilija siuntinėja faksus su Mirandos užsakymais, kuriuose nebūdavo nurodoma nei spalva, nei dydis, nes visi dizaineriai ir taip puikiausiai žinojo, ko reikia Mirandai Pristli. Žinoma, pasiūti tiksliai pagal jos dydį dar nieko nereiškė. Kai drabužiai atkeliaudavo į redakciją, juos reikėdavo dar pataisyti, kad atrodytų kaip siūti pagal specialų užsakymą. Tik kai visas garderobas būdavo užsakytas, atvežtas, pataisytas, nuvežtas į namus ir sukabintas į sieninę spintą miegamajame, Miranda atsisakydavo senojo sezono drabužių ir šūsnys puikiausių Yves, Celine ir Helmut Lang apdarų – dažniausiai šiukšlių maišuose – grįždavo atgal į biurą. Daugelis jų būdavo įsigyti tik prieš kokius keturis ar šešis mėnesius, užsivilkti vieną ar du kartus, dažniausiai nė karto. Visi drabužiai būdavo labai madingi, stilingi, kai kurie dar nė nespėję pasirodyti parduotuvėse, bet kadangi jų sezonas jau baigėsi, tai jie nebeturėjo jokių šansų pasirodyti visuomenėje Mirandos dėvimi.
Kartais man į rankas pakliūdavo kokia nors palaidinukė ar didokas švarkelis, ir tada aš pasiimdavau juos sau. Bet turint omeny, kad visi drabužiai buvo nulinio dydžio, mažai kas man tikdavo. Dažniausiai mes atiduodavom jos drabužius kolegoms, kurie augino paaugles dukras. Joms velniškai pasisekdavo, jeigu įsibraškindavo į bent vieną iš jų. Įsivaizduoju, kaip turėdavo atrodyti berniokiškos figūros mergaičiukės, strapaliojančios su siaurais Prada sijonėliais ir plonyčiukėm Dolce & Gabbana suknelėm su siaurutėm petnešėlėm. Jeigu aptikdavau ką nors ypač madingo ir brangaus, ištraukdavau iš šiukšlių maišo ir pasikišdavau po stalu, paskui nutaikiusi progą slapčia parsinešdavau namo. Pora spragtelėjimų eBay tinklalapyje ar vienas kitas vizitas į aukštos klasės komiso parduotuvę Medisono aveniu, ir mano kišenėje atsidurdavo dar vienas kitas mėnesio atlyginimas. Aš gi nevagiu, o tiesiog utilizuoju tai, kas man prieinama.
Miranda tą vakarą dar šešis kartus man skambino tarp šeštos ir devintos valandos – jos laiku nuo vidurnakčio iki trečios – ir prašė sujungti su įvairiausiais žmonėmis, kurie jau buvo apsistoję Paryžiuje. Surasdavau ir sujungdavau be jokios širdgraužos, kad naktis. Paskui susirinkau daiktus ir jau ketinau slapčia išsliūkinti iš biuro, bet staiga vėl suskambo telefonas. Aš jau sukandusi dantis vilkausi paltą, kai mano akis netikėtai užkliuvo už raštelio ant monitoriaus ekrano šono, kad nepamirščiau kažko padaryti, bet pamiršau: PASKAMBINTI A, ŠIANDIEN 3.30. Man galva svaigo it apgirtusios, kontaktiniai lęšiai išdžiūvo ir susitraukė kaip stiklo šukė, o dabar dar ir smilkiniuose pradėjo tvinkčioti. Neskaudėjo, o tiesiog įkyriai mušė it plaktuku per gyslas. Aš net nežinojau, kurioje vietoje tiksliai, tik jaučiau, kad tuoj šitas tvinkčiojimas pasieks tokį kritinį tašką, kai arba krisiu be sąmonės, arba man sprogs galva. Per tą galybę nesibaigiančių, įtampą ir paniką keliančių skambučių iš anapus Atlanto aš pamiršau per visą dieną bent trisdešimt sekundžių skirti sau ir paskambinti Aleksui, kai jis taip manęs prašė. Pamiršau padaryti paprasčiausią darbelį žmogui, kuris niekada iš manęs nieko nereikalaudavo.
Читать дальше