Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Radau jį parimusį ant dešinės rankos alkūnės ir besikalbantį su pagyvenusiu vyriškiu, kuriam galėjo būti netoli penkiasdešimties, vilkinčiu puošniu trijų dalių kostiumu. Kristianas kalbėjo entuziastingai mosikuodamas rankomis, o jo veide atsispindėjo džiugesys, sumišęs su susierzinimu. Jo žilstelėjęs pašnekovas ramiai žiūrėjo į jį. Aš buvau per daug toli, kad išgirsčiau, apie ką jie kalbėjosi, bet turbūt ilgokai spoksojau į juos, nes vyro žvilgsnis nukrypo į mane ir jis nusišypsojo. Kristianas atsigręžė, pasekė, kur jis žiūri, ir pastebėjo mane.

– Ende, širdele, – pakvietė jis mane jau visiškai kitokiu balsu, nei ką tik kalbėjo su tuo vyru. Pamačiau, kad jis gana sklandžiai nuo suvedžiotojo perėjo prie tėvų draugo vaidmens. – Eikš čionai. Supažindinsiu tave su savo draugu. Čia Gabrielis Bruksas, mano agentas, verslo vadybininkas ir visapusis narsuolis. Gabrieli, susipažink, čia Andrėja Sachs, šiuo metu dirba Podiume.

– Andrėja, malonu susipažinti, – pasakė Gabrielis ir ištiesęs ranką suėmė manąją į savo gležną delną, tarsi sakydamas, kad „aš tau smarkiai nespausiu, kaip spausčiau vyrui, nes dar imsiu ir sutraiškysiu tavo kauliukus“. – Kristianas man apie jus daug pasakojo.

– Tikrai? – nusistebėjau ir ryžtingai spustelėjau jam ranką, o jis, tą pajutęs, tik dar labiau atleido pirštus. – Tikiuosi, tik gera?

– Be abejo. Jis minėjo, kad jūs neblogai rašote, kaip ir mudviejų draugas, – ir jis maloniai šyptelėjo.

Nustebau išgirdusi, kad jis kažką žino apie mane iš Kristiano, nes mudu tada apie rašymą kalbėjome lyg tarp kitko.

– Taip, man iš tiesų patinka rašyti, tad gal kada nors…

– Jeigu bent per pusę tiek esate gabi, kiek yra gabūs kiti jo man atsiųsti rašantieji, tai mielai perskaityčiau keletą darbelių. – Jis kyštelėjo ranką į vidinę švarko kišenę ir išsitraukė odinį dėkliuką, iš kurio išėmė vizitinę kortelę ir padavė man. – Suprantama, dar nesate pasirengusi, bet kai iš tiesų pribręs laikas kam nors parodyti savo kūrinius, tikiuosi, mane prisiminsite.

Aš iš visų jėgų stengiausi nenuvirsti aukštielninka, neišsižioti kaip žuvis iš nuostabos ar nesuklupti kaip kerėpla. Tikiuosi, mane prisiminsit? Šis žmogus atstovauja Kristianui Kolinsvortui, jaunajam rašytojui extraordinaire, ir paklausė manęs, ar aš jį prisiminsiu? Kažkokia beprotybė.

– Labai jums ačiū, – pralemenau ir įsikišau kortelę į rankinuką, iš kurio pirmai progai pasitaikius išsitrauksiu ją ir iščiupinėsiu kiekvieną milimetrą. Jiedu abu man šyptelėjo ir aš supratau, kad man dabar tinkamiausia proga pasišalinti. – Ką gi, pone Bruksai, a… Gabrieli, malonu buvo susipažinti. Man jau metas namo, bet tikiuosi, kada nors mudviejų keliai susikirs.

– Ir man buvo malonu, Andrėja. Dar kartą sveikinu, kad turit tokį nuostabų darbą. Tik po koledžo ir jau dirbate Podiume. Labai įspūdinga.

– Aš tave palydėsiu, – pasisiūlė Kristianas ir paėmęs mane už alkūnės ženklais parodė Gabrieliui, kad greitai grįš.

Mudu dar stabtelėjome prie baro pasakyti Lili, kad aš jau važiuoju namo, ir ji visai be reikalo man pranešė – glamonėjama Viljamo, – jog su manim nevažiuos. Ant laiptų prie išėjimo į gatvę Kristianas dar kartą pabučiavo mane į skruostą.

– Smagu, kad šįvakar tave sutikau. Jaučiu, kad Gabrielis man dar ne sykį šįvakar pagirs tave. – Jis nusišypsojo.

– Mudu apsikeitėme tik pora žodžių, – paaiškinau jam ir nusistebėjau, kodėl visi šįvakar man tokie dėmesingi.

– Gal ir taip, Ende, bet tu dar nesuvoki, kad rašančiųjų pasaulis labai ankštas. Čia visi vieni kitus pažįsta, nesvarbu, ką rašytum: misterijas, apybraižas ar straipsnius laikraščiams. Gabrieliui nereikia artimai tavęs pažinti, kad pasakytų, jog tu turi potencialių kūrybinių galių. Tu gavai darbą Podiume, gražiai ir kultūringai kalbi, be to, esi mano draugė. Davęs tau savo vizitinę, jis nieko nepraranda. Ką jis žino? O gal ką tik atrado dar vieną labiausiai perkamą ir populiariausią rašytoją? Patikėk manim, su Bruksu draugauti verta.

– Ko gero, tu teisus. Na, šiaip ar taip, man reikia namo, nes po kelių valandų jau turėsiu būti darbe. Ačiū už viską. Esu nepaprastai dėkinga. – Palinkau į priekį norėdama pakštelti jam į skruostą, tikėdamasi, kad jis irgi pasilenks, bet jis tik šyptelėjo.

– Man irgi buvo malonu, Andrėja Sachs. Gero tau vakaro. – Ir kol aš mąsčiau, ką čia tokio protingo jam atsakius, jisai apsisuko ir sugrįžo pas Gabrielį.

Atsikvošėjusi išėjau į gatvę susistabdyti taksi. Pradėjo lyti, visai nesmarkiai, bet gana įkyriai, todėl Manhatane nesimatė nė vieno laisvo taksi. Paskambinau į Elias-Clark mašinų garažą, pasakiau asmens kortelės numerį, ir lygiai po šešių minučių prie šaligatvio sucypė mašinos stabdžiai. Aleksas man buvo palikęs balso pašto žinutę, kurioje klausė, kaip man sekėsi, ir pranešė visą vakarą tūnosiąs namie ir rašysiąs pamokų planus. Jau seniai savo apsilankymu nebuvau jo nustebinusi. Laikas veikti be pasiruošimo. Vairuotojas sutiko laukti tiek, kiek reikės, tad aš užbėgau laiptais, nusiprausiau po dušu, dar kiek sugaišau šukuodama plaukus ir susimečiau į krepšį reikalingiausius daiktus rytoj į darbą. Kadangi jau buvo gerokai po vienuoliktos ir eismas nekėlė jokių problemų, tai mes po penkiolikos minučių jau buvome prie Alekso namo Brukline. Atidaręs duris jis nuoširdžiai nustebo ir vis kartojo negalįs patikėti, kad aš sukoriau tokį kelią į Brukliną po ilgos darbo dienos ir kad geresnės staigmenos iš manęs nesitikėjęs. Kai padėjusi galvą savo mėgstamoje vietoje jam ant krūtinės gulėdama žiūrėjau Konaną ir klausiausi jo ritmingo kvėpavimo, o jis žaidė su mano plaukais, apie Kristianą nė negalvojau.

– Labas. Norėčiau kalbėti su jūsų maisto skyrelio redaktore. Nėra? Tuomet gal yra jos padėjėja ar kas kitas, kas galėtų man pasakyti, kada išėjo jūsų straipsnis su restoranų apžvalga? – paprašiau New York Times nemalonaus balso administratorės. Ji pakėlė ragelį, kaip šuo amtelėjo „Ko?“ ir iš karto leido suprasti, kad mudvi kalbame skirtingomis, viena kitai nesuprantamomis kalbomis. Deja, mano atkaklumas nugalėjo, ir kai net tris kartus paklausiau, kuo ji vardu (Mes niekam neprisistatinėjam, panele), ir pagrasinau paskųsianti jos viršininkui (Ką? Manai, kad jam rūpi? Tuojau su juo sujungsiu), o kai dar gana vienareikšmiškai paaiškinau ateisianti į jų biurą ir pasistengsianti bet kokia kaina už atžarumą išgrūsti ją iš darbo (Tikrai? Aš visai nebijau), tai jai mano tirados atsibodo ir ji pagaliau sujungė su kažkuo kitu.

– Redakcija, – burbtelėjo dar viena stačiokė ir aš pagalvojau, o gal ir aš taip atsiliepinėju Mirandai. O jeigu ne, tai reikėtų pabandyti. Man buvo taip nesmagu girdėti tokį savimi nepatenkinto žmogaus balsą, kad net norėjosi padėti ragelį.

– Labas. Turiu jums trumpą klausimą, – bėriau žodžius bijodama, kad ji nenumestų ragelio. – Sakykit, ar vakar nespausdinote apžvalgos apie naują Azijos šalių restoraną?

Ji atsiduso, tarsi aš būčiau paprašiusi jos paaukoti savo koją moksliniams eksperimentams. Dar sykį giliai atsidususi paklausė:

– Ar žiūrėjai internete? – Dar vienas atodūsis.

– Aišku, žiūrėjau, bet ten nieko…

– Jeigu būtume išspausdinę, tai būtum ten radusi. Aš juk negaliu prisiminti kiekvieno žodžio, kuris pasirodo laikraštyje, supranti?

Aš pati giliai atsikvėpiau ir pasistengiau kalbėti ramiu balsu:

– Mane jūsų žavioji administratorė sujungė su jumis, nes jūs dirbate archyve, todėl kaip tik jūsų pareiga žinoti, kas ir kada spausdinama.