Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Klausyk, jeigu bandyčiau prisiminti visus straipsnius, apie kuriuos mane kasdien klausinėja šimtai interesantų, tai man nebeliktų laiko kitiems darbams. O tau reikėtų atidžiau pasirausti internete. – Ji dar dukart atsiduso ir aš pradėjau būgštauti, kad ji neuždustų.

– Ne, ne, tu pati manęs atidžiai paklausyk, – pradėjau aš, pasirengusi suleisti nagus ir dantis į sprandą tai tinginei, kuri turėjo šimtąkart geresnį darbą nei aš. – Aš skambinu iš Mirandos Pristli biuro ir noriu pasakyti, kad…

– Atsiprašau! Ar jūs ką tik pasakėte, kad skambinate iš Mirandos Pristli biuro? – paklausė ji ir aš pajutau, kaip ištįso jos veidelis. – Mirandos Pristli… iš Podiumo?

– Iš to paties ir vienintelio. O kas? Ar apie ją girdėjai?

Ir kaip tik tada iš pasipūtėlės redaktorės asistentės ji pasidarė pataikaujančia madų verge.

– Ar aš apie ją girdėjau? Dar ir kaip! Kas gi nepažįsta Mirandos Pristli? Ji kaip madų pasaulio karalienė. Tai ko, sakėt, ji prašė jūsų sužinoti?

– Apie apžvalgą. Vakar dienos laikrašty. Apie naują rytietišką restoraną. Internete nieko neradau, bet gal neatidžiai ieškojau. – Čia jau nusimelavau. Aš labai stropiau išnaršiau internete ir neradau nė vieno apžvalginio straipsnio apie jokį naują rytietišką restoraną visos savaitės New York Times numeriuose. Bet aš jai šito nesakiau. Gal didžioji šizofrenikė redaktorės padėjėja padarys stebuklą?

Jau buvau apskambinusi Times, The Post ir The Daily News, bet nieko nepešiau. Aš net pasinaudojau jos tarnybinės banko kortelės numeriu, kad patekčiau į mokamus Wall Street Journal archyvus ir ten iš tiesų aptikau užuominą apie naują Tailando restoraną, bet iš karto buvau priversta minties apie jį atsisakyti, nes vidutinis įėjimo mokestis buvo tik septyni doleriai.

– Gerai, aš tuoj pažiūrėsiu. Palaukite sekundėlę. – Ir staiga šita pasipūtėlė, kuri ką tik dūsavo negalinti prisiminti kiekvieno žodžio, kuris pasirodo laikraštyje, energingai ėmė barškinti klaviatūrą ir kažką linksmai niūniuoti.

Man po vakarykščio tvinkčiojo smilkiniuose. Smagu buvo nustebinti Aleksą ir mėgautis jo namų ramybe, bet pirmą kartą po daugelio mėnesių aš pas jį nesumerkiau akių. Mane nuolat kamavo sąžinės priekaištai, ryškūs prisiminimai, kaip Kristianas bučiavo man kaklą, o paskui bėgimas pas Aleksą ir paslaptingas nutylėjimas. Nors ir kaip stengiausi vyti šalin tas mintis, jos grįždavo dar ryškesnės ir skausmingesnės. Kai vargais negalais užsnūdau, susapnavau, kad Aleksą pasamdė dirbti aukle pas Mirandą – nors jos auklės niekada su ja negyvendavo – ir jis buvo priverstas apsigyventi su jos šeima. Kai per sapną neva norėdavau pasimatyti su Aleksu, turėdavau drauge su Miranda važiuoti pas ją į namus ir ten jį aplankyti. Ji atkakliai vadino mane Emilija ir kaskart išsiųsdavo su nereikšmingomis užduotimis, nors aš primygtinai spyriodavausi ir sakydavau, kad atėjau aplankyti savo draugo. Kol išaušo rytas, Aleksas jau taip buvo apžavėtas Mirandos, kad niekaip nesuprato, kodėl aš maniau ją esant tokią blogą, o dar baisiau tai, kad Miranda pradėjo vaikščioti į pasimatymus su Kristianu. Pagaliau mano košmariškas sapnas baigėsi, o prieš pat atsibusdama dar spėjau pamatyti, kaip Miranda, Kristianas ir Aleksas vėlyvą sekmadienio rytą sėdėjo aplink stalą, skaitinėjo Times ir juokavo, o aš, paruošusi pusryčius, nešiau jiems į stalą ir paskui ploviau indus. Taigi mano šios nakties miegas buvo tolygus vienišiaus pasivaikščiojimui D aveniu ketvirtą valandą nakties. O šita restoranų apžvalga baigė atimti iš manęs paskutinę viltį, kad penktadienis prabėgs be didelių rūpesčių.

– Ne, mes tikrai pastaruoju metu nieko naujo apie azijiečių restoranus nespausdinom. Aš tiesiog galvoju, ar kartais pati negirdėjau apie kokį nors naują rytiečių restoraną, kuris būtų įdomus Mirandai. – Man pasirodė, kad ji žūtbūt stengėsi pratęsti mūsų pokalbį.

Aš nuleidau negirdom jos familiarumą Mirandą vadinti tik vienu vardu ir pabandžiau greičiau jos atsikratyti.

– Na, aš taip ir maniau. Labai jums ačiū. Iki.

– Pala! – suriko ji, ir nors aš jau beveik buvau padėjusi ragelį, jos nekantrumas privertė mane suklusti. – Klausau.

– Aš dar norėjau pasakyti, kad jeigu kartais aš ar bent kas iš mūsų, čia dirbančių, galėtume jums padėti, būtinai paskambinkit, gerai? Mes labai mylim Mirandą ir mielai jai pagelbėsim viskuo, kuo tik galėsim.

Galima pamanyti, kad Pirmoji šalies ponia būtų paprašiusi šitos šizofrenikės redaktorės padėjėjos surasti Prezidentui straipsnį, kuriame slepiama informacija apie galimo karo grėsmę, o ne apie kažkokį niekam negirdėtą restoraną nežinomame laikraštyje. Liūdniausia buvo tai, kad manęs jau niekas nebestebino: žinojau, jog ji šitaip pasielgs.

– Būtinai jai perduosiu jūsų žodžius. Dar kartą ačiū.

Emilija pakėlė akis nuo dar vienos išlaidų suvestinės ir paklausė:

– Ir vėl nepasisekė?

– Ne. Nei aš, nei kas kitas visame mieste turbūt nežino, ką ji turėjo omeny. Apskambinau visus Manhatane leidžiamus ir jos skaitomus laikraščius, išnaršiau internetą, kalbėjau su archyvų darbuotojais, restoranų apžvalgininkais, virėjais – niekas nėra girdėjęs apie jokį naują rytiečių restoraną, atsidariusį per pastarąją savaitę, o apie vakar dieną nereikia nė svajoti. Ji tikrai išsikraustė iš proto. Kas toliau? – Atsilošiau kėdėje ir suėmiau plaukus į arklio uodegą. Dar nebuvo devynių ryto, o galvos skausmas jau išplito po sprandą ir pečius.

– Spėju, kad tau neliko nieko kito, kaip tik imti ir jos pačios paklausti, – tarė ji lėtai, su užuojauta balse.

– Na jau ne! Nesulauksi! Kaip ji reaguos?

Kaip visada, Emilija nekreipė dėmesio į mano sarkazmą.

– Ji ateis į biurą apie vidurdienį. Tavimi dėta, iš anksto pagalvočiau, ką reiks pasakyti, kai ji paprašys straipsnio, o aš jo neturėsiu. Juolab, kad prašė surasti jau vakar, – pridūrė ji su vos slepiama šypsena veide. Aišku, jai buvo smagu, kad mane ir vėl iškoneveiks.

Neliko nieko kito, kaip laukti. Man pasisekė, kad Miranda šį mėnesį vos ne kasdien vaikščiojo pas psichologą. („Ji neturi laiko lankytis pas jį kartą per savaitę“, – paaiškino man Emilija, kai jos paklausiau, ko taip dažnai ir taip ilgai – net po tris valandas.) Tai vienintelis laimingiausias laikas paroje, kai ji mums neskambino, o man taip jos reikėjo. Šūsnis per dvi dienas susikaupusių laiškų grėsmingai riogsojo ant stalo krašto, o po stalu aplink mano kojas vijosi kalnai neatiduotų valyti nešvarių drabužių. Garsiai atsidusau, duodama pasauliui suprasti, kokia aš nelaiminga, ir surinkau valyklos telefoną.

– Sveikas, Marijau, čia aš. Taip, žinau. Dvi dienas neskambinau. Ar galėsi atvažiuoti paimti? Puiku. Ačiū. – Padėjau ragelį ir šiaip ne taip prisiverčiau ištraukti iš po stalo keletą skudurų sau ant skreito, kur paprastai juos išrūšiuodavau ir suvesdavau į kompiuterį, į atiduotų valyklon drabužių sąrašą. Kai Miranda 21.45 val. paskambins ir paklaus, kur jos naujasis Chanel kostiumėlis, man beliks tik atsidaryti reikiamą dokumentą ir pasakyti, kad vakar jis buvo atiduotas į valyklą ir bus pristatytas rytoj. Suvedžiau duomenis apie šios dienos drabužius (viena Missoni palaidinukė, dvi visiškai vienodos Alberta Ferretti poros kelnių, du Jil Sanders megztiniai, du balti Hermes šalikėliai ir vienas Burberry medžiaginis paltas). Sumečiau juos į mūsų firminį krepšį su rėkiančiu užrašu Podiumas ir išsikviečiau patarnautoją, kad nuneštų į apačią, iš kur valyklos darbuotojai juos paprastai pasiimdavo patys.