Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Aš taip įnikusi apžiūrinėjau Tomio Hilfigerio spalvotą nuotrauką ant viršelio, kad nė nepastebėjau, kaip privažiavo liftas ir atsivėrė durys. Akies krašteliu pamačiau ryškiai žalią spalvą. Ji man buvo labai įsimintina, nes Miranda turėjo būtent tokios spalvos Chanel tvido kostiumėlį. Išskirtinė spalva, kokios niekad anksčiau niekur neteko regėti. Mano mintys klaidžiojo kažkur kitur, bet akys savaime nukrypo į liftą ir susidūrė su atkakliu Mirandos žvilgsniu. Ji stovėjo tiesi kaip smilga, kaip paprastai aukštyn sušukuotais plaukais, o akys įdėmiai žvelgė man tiesiai į veidą. Neturėjau jokios kitos alternatyvos, kaip žengti pas ją į liftą.

– Labas rytas, Miranda, – pasisveikinau visiškai tyliai. Man už nugaros užsidarė lifto durys, ir dabar visus septyniolika aukštų keliausime vienut vienos. Ji man nieko neatsakė, tik išsitraukė savo odinį darbo kalendorių ir pradėjo sklaidyti lapus. Mudvi stovėjome viena kitai prie šono, o tyla dešimteriopai gilėjo su kiekviena sekunde, nes ji neatsakė į mano pasveikinimą. Gal ji manęs nepažino? – pagalvojau. Negi ji dar nepastebėjo, kad jau septynis mėnesius dirbu jos padėjėja? O gal per tyliai pasisveikinau ir ji neišgirdo? Įdomu, kodėl ji neklausia manęs apie tą straipsnį ar nepasidomi, ar gavau jos žinutę dėl naujų porceliano dirbinių užsakymo ir ar viskas gerai dėl šio vakaro pobūvio? Bet atrodė, kad ji kyla liftu visiškai viena, kad šalia jos nėra jokios gyvos būtybės, tiksliau – ko nors, verto jos dėmesio šitoje mažoje uždaroje erdvėje.

Tik po geros minutės pastebėjau, kad mes niekur nekylam. O Jėzau šventas! Visgi ji matė, kad aš įlipau, ir laukė, kol nuspausiu mygtuką, bet aš stovėjau kaip suakmenėjusi. Aš lėtai ir nedrąsiai ištiesiau ranką, spustelėjau mygtuką su skaičiumi 17 ir laukiau sprogimo. Bet mes staigiai šoktelėjome aukštyn ir aš suabejojau, ar ji iš viso pastebėjo, kad mes iki šiolei nebuvom pradėjusios kilti.

Penktas, šeštas, septintas… Atrodė, kad liftas po dešimt minučių slenka tarp kiekvieno aukšto, o tyla mano ausyse kurtinamai spengė. Kai pagaliau išdrįsau slapčia žvilgtelti į Mirandos pusę, pamačiau, kad ji nužiūrinėja mane nuo galvos iki kojų. Jos akys drąsiai kilo pirmiausia nuo mano batelių iki kelnių, paskui iki marškinėlių, tada ištyrinėjo mano veidą ir plaukus, bet vengė mano žvilgsnio. Jos veide buvo matyti pasyvus pasibjaurėjimas, su kokiu detektyvai iš serialo Įstatymas ir tvarka apžiūrinėja dar vieną primuštą ir kraujais paplūdusią auką. Aš greitai perkračiau mintyse visus įmanomus variantus, kas galėjo sukelti jai tokią reakciją. Trumpom rankovėm kareiviško stiliaus marškinėliai, visiškai nauji Seven džinsai, kuriuos man nemokamai atsiuntė iš ryšių su visuomene skyriaus vien dėl to, kad dirbu Podiume, ir pora plačiakulnių (vos penkių centimetrų) juodų batelių su dirželiu per kulną (ne plačiaaulių batų, ne sportbačių ir ne mokasinų), bet vienintelių patogių, su kuriais kasdien drąsiai lėkdavau į gatvę parnešti kavos. Dažniausiai avėdavau Jimmy Choo batus, kuriuos man buvo davęs Džefis, bet kas savaitę man reikėdavo geros dienos, kad atsileistų ištinusios pėdos ir atlėgtų skausmas. Mano galva buvo ištrinkta, plaukai sukelti į tvarkingai išsidraikiusį kuodą ant pakaušio, kokį nešiojo ir Emilija, o mano nagučiai, nors ir nelakuoti, buvo ilgi ir gražiai suformuoti. Prieš dvi paras nusiskutau pažastis. Kai paskutinį kartą žiūrėjau į veidrodį, ant veido dar tikrai nebuvo jokių žymių spuoginių kalnelių, Fossil laikrodis buvo nusuktas ciferblatu į vidinę riešo pusę, kad niekas nepamatytų, kokios jis firmos, o greitu rankos mostu pasitikrinau, ar neišlindusi kokia petnešėlė. Tai kas gi yra? Dėl ko ji taip į mane spokso?

Dvyliktas, tryliktas, keturioliktas… Liftas sustojo ir durys atsilapojo į akinamai baltą koridorių. Kokių trisdešimt penkerių metų moteris jau rengėsi žengti vidun, bet sustojo kaip įbesta, kai pamatė lifte Mirandą.

– Oi, aš… a… – garsiai sulemeno ji, aiškiai ieškodama dingsties išsisukti nuo įsibrovimo į mūsų privatų pragarą. Nors man būtų buvę daug maloniau, jeigu ji būtų važiavusi drauge, aš visgi linkėjau jai sprukti šalin. – Aš… aš pamiršau pasiimti į susirinkimą nuotraukas, – pagaliau ji išstenėjo ir pasisukusi ant siūbuojančių Manolo kulniukų, nukūrė atgal į kabinetą. Atrodo, Miranda šito nė nepastebėjo, ir durys vėl užsidarė.

Penkioliktas, šešioliktas ir – pagaliau! – septynioliktas. Durys atsidarė, ir priešais mus išdygo grupelė Podiumo madų skyriaus asistenčių, susiruošusių leistis į apačią nusipirkti cigarečių, dietinės kolos ir šviežių daržovių salotų, kurios atstos joms pietus. Jų veideliai atrodė tragiškiau vienas už kitą, ir jos vos negriuvo viena ant kitos, sprukdamos Mirandai iš kelio. Jos prasiskyrė per vidurį: trys iš vienos pusės, dvi iš kitos, ir ji išdidžiai praėjo pro jas. Merginos spoksojo jai įkandin nebylios kaip žuvys, ji nuėjo į priėmimo skyrių, o man neliko kas daryti, kaip tik sekti jai iš paskos. Vis tiek nepastebės, pagalvojau. Mes praleidome, kaip man pasirodė, vos ne ištisą kankinamai ilgą savaitę dviejų kvadratinių metrų judančioje dėžėje, ir ji manęs nė nepastebėjo. Bet vos tik aš atsidūriau koridoriuje, ji atsisuko į mane.

– An-drė-ja! – šūktelėjo ji per mirtina tyla nuščiuvusį koridorių. Nieko neatsakiau, nes maniau, kad kreipimasis retoriškas, bet ji dar kartą mane pašaukė.

– An-drė-ja!

– Klausau, Miranda.

– Su kieno tu batais? – Ji viena ranka tvirtai įsirėmė į tvido švarkeliu aptemptą klubą ir įdėmiai pažvelgė man į akis. Liftas jau seniai buvo nugarmėjęs apačion tuščias be madų asistenčių, nes šios ištemptomis ausimis ir išplėstomis akimis gaudė kiekvieną Mirandos žodį ir judesį. Jaučiau, kaip man į kojas susmigo šešios poros akių, ir nors prieš kelias minutes man šie batai buvo labai patogūs, dabar pradėjo spausti ir tvilkyti nuo įdėmių penkių mados asistenčių ir jų mokytojos žvilgsnių.

Taip susijaudinau po netikėto važiavimo drauge su ja liftu (pirmojo gyvenime) ir po nepakeliamų žvilgsnių į kojas, kad mano smegenėlės visiškai atbuko, taigi Mirandai paklausus, su kieno aš batais, pagalvojau, kad ji turbūt mano, jog su svetimais.

– Su savo, – atsakiau ir tik tada susigriebiau, kad mano atsakymas nuskambėjo ne tik nepagarbiai, bet dar ir nepadoriai įžūliai. Pasigirdo Kleksių krizenimas, ir Miranda savo pyktį nukreipė į jas.

– Įdomu, kodėl vos ne visos mano asistentės, užuot dirbusios savo darbą, dykinėja kaip paauglės? – Ir ji pradėjo badyti į kiekvieną pirštu, nes nežinojo nė vienos vardo. Nors šautuvą durk į smilkinį – nepasakytų.

– Tu! – aižiai riktelėjo ji žaismingai nusiteikusiai merginai, kuri Mirandą matė turbūt pirmą kartą gyvenime. – Kam mes tave samdėm? Kad stypsotum čia ar kad užsakinėtum naujus drabužius fotosesijai? – Mergina nunarino galvą ir jau buvo beprasižiojanti atsiprašyti, bet Miranda tvatijo toliau.

– Ir tu! – priėjo ir atsistojo tiesiai prieš Džozeliną, aukščiausią pareigomis iš visų penkių ir labiausiai mylimą visų redaktorių. – Ar nemanai, kad milijonai jaunų merginų mielai imtųsi tavo darbo, nes lygiai taip pat išmano madą kaip ir tu? – Ji žengtelėjo atgal ir nužvelgė visas iš eilės nuo kojų iki galvos, apsistodama prie kiekvienos tiek ilgai, kad ši pasijustų nutukusi, bjauri ir netinkamai apsirengusi, o paskui liepė visoms drožti prie savo darbo. Jos linktelėjo galvomis, vis dar nedrįsdamos pakelti akių. Kelios murmtelėjo nuoširdžiai atsiprašančios ir nukaukšėjo į madų skyrių. Kai jos dingo iš akių, aš vėl pajutau, kad mudvi likome vienos.