Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– An-drė-ja! Nekenčiu, kai mano padėjėja šitaip kalba, – pareiškė ji ir pasuko prie durų į mūsų skyriaus koridorių. Nežinojau, ar man sekti iš paskos, ar ne. Vyliausi, kad Eduardas ar Sofi arba bent viena iš įkliuvusių asistenčių įspėjo Emiliją apie Mirandos atvykimą.

– Miranda, aš…

– Pakaks! – Ji stabtelėjo prie durų ir pažvelgė į mane. – Su kieno tu batais? – dar kartą paklausė ji nepatenkintu balsu.

Aš dar sykį pasižiūrėjau į savo batus ir pagalvojau, kaip man pasakyti pačiai stilingiausiai vakarinio Žemės pusrutulio moteriai, kad aviu batais, pirktais Ann Taylor galerijoje. Žvilgtelėjau jai į veidą ir supratau, kad šito sakyti negaliu.

– Aš juos pirkau Ispanijoje, – atrėžiau, nusukdama akis į šalį. – Vienoje nedidelėje boutique parduotuvėje Barselonoje, Las Ramblas gatvėje, kur pristatinėjo naują kažkokio Ispanijos dizainerio kolekciją. – Iš kur, po velnių, aš šitą išpešiau?

Ji sugniaužė kumštį, prisidėjo prie lūpų ir atlošė galvą. Pamačiau, kaip Džeimsas iš kitos pusės stiklinių durų norėjo eiti pas mus, bet, išvydęs Mirandą, apsisuko ir nudūmė šalin.

– An-drė-ja! Jie bjaurūs! Mano merginos turi atstovauti Podiumui, o šitie batai nieku gyvu nepuošia mūsų įvaizdžio. Pasiieškok drabužinėje tinkamų batų. Ir atnešk man kavos. – Ji pažiūrėjo pirma į mane, paskui į duris, ir aš supratau, kad turėjau jai atidaryti. Taip ir padariau. Ji praėjo pro jas nė nepadėkojusi ir nudrožė tiesiai į kabinetą. Man reikėjo pasiimti cigaretes ir pinigų kavai, bet dėl šių dalykų tikrai nebuvo verta sekti jai iš paskos kaip nuskriaustam paklusniam ančiukui, todėl apsisukau ir nuėjau prie lifto. Eduardas man paskolins penkis dolerius kavai, o Achmedas cigarečių pakelį nurašys į Podiumo sąskaitą, nes jau seniai šitaip darė. Nemaniau, kad ji pastebėjo, jog aš nuėjau, bet jos balsas mane pasivijo lyg smūgis kastuvu per pakaušį.

– An-drė-ja!

– Klausau, Miranda, – sustojau kaip įbesta ir atsisukau į ją.

– Tikiuosi, straipsnis, kurio prašiau, ant mano stalo?

– Matot, visaip stengiausi, bet neradau. Apskambinau visų laikraščių redakcijas, bet nė vienas šiomis dienomis nespausdino straipsnio apie naują Azijos restoraną. Ar kartais nepamenat, kaip tas restoranas vadinasi? – pati nesuvokdama, ką darau, giliai atsikvėpiau ir laukiau naujo antpuolio.

Pasirodo, mano pasiaiškinimas jos visai nesudomino, nes ji nesustodama drožė toliau kabineto link.

– An-drė-ja, aš juk tau sakiau, kad skaičiau jį Post. Ar taip sunku surasti šį laikraštį? – Ir pradingo už durų.

Post ? Aš šįryt kalbėjau su jų restoranų apžvalgininku ir jis man prisiekinėjo nerašęs jokio straipsnio, atitinkančio Mirandos apibūdinimą. Aiškiausiai ji prisigalvojo, ir dabar man teks prisiimti ant savęs visą ugnį.

Kavą nupirkau per kelias minutes, nes buvo vidudienis, taigi pasinaudojau keliomis likusiomis minutėmis paplepėti su Aleksu, kuris paprastai pusę pirmos pietaudavo. Ačiū Dievui, jis atsiliepė savo mobiliuoju telefonu, todėl man nereikėjo kankintis su jo kolegėmis mokytojomis.

– Sveika, pupa, kaip dienelė? – Jis atrodė nepaprastai linksmas ir laimingas, todėl aš irgi prisiverčiau kalbėti žvaliai.

– Kaip visados, pasakiška. Man čia taip patinka, nors stauk. Penkias valandas ieškojau straipsnio, kurį susapnavo skaičiusi viena pamišėlė. Ji, aišku, greičiau paties kojas, nei prisipažins klydusi. O kaip tau?

– Man tai labai šauni diena. Pameni, tau pasakojau apie Šoną? – Linktelėjau į ragelį, nors jis manęs ir nematė. Šona buvo naujokė jo klasėje ir dar neištarusi nė vieno žodžio. Jis visaip bandė ją prakalbinti – ir grasino, ir lepino saldainiais, ir dirbo atskirai tik su ja viena, vis tiek mergaitė nekalbėjo. Jis vos nepuolė isterijon, kai socialinė darbuotoja atvedė mergaitę į klasę ir pasakė, kad nors jai devyneri, ji dar nė sykio nėra buvusi jokioje mokykloje. Nuo to laiko jis nėrėsi iš kailio, kad tik mergaitę prakalbintų.

– Žinai, ji dabar neužsičiaupia. O reikėjo tik padainuoti. Šiandieną buvau pasikvietęs liaudies dainininką pagroti vaikams gitara. Šona dainavo kaip lakštingala. Kai pralaužėm ledus, dabar ji plepa nesustodama. Ji puikiai kalba angliškai, jos žodynas atitinka jos amžių, ji visiškai normali! – Jo nuoširdus džiaugsmas privertė mane nusišypsoti, ir aš staiga labai jo pasiilgau. Pasiilgau taip, kaip pasiilgstama žmogaus, kai susitikinėji nuolat ir reguliariai, ir staiga aplinkybės priverčia išsiskirti ilgesniam laikui. Bet aš juk neturėjau galimybių ką nors keisti. Mudu abu puikiai suvokėme, kad privalome atkentėti man skirtą tremties terminą, užbaigti tuos nelemtus metus ir tada vėl viskas grįš į savo vėžes. Bet aš jo labai ilgėjausi. Kita vertus, aš visai nesijaučiau kalta dėl Kristiano.

– Sveikinu! Tau nereikia įrodymų, kad esi šaunus mokytojas, bet šįkart tikrai pasidarbavai šauniai! Verta didžiuotis!

– Taip, man iš tiesų smagu. – Išgirdau aidint skambutį.

– Klausyk, ar dar galioja tavo kvietimas šiam vakarui? Išeiti kur nors tik mudviem abiem? – Paklausiau vildamasi, kad jis neturi jokių kitų planų, nors tikėjausi visko. Kai šįryt išsiritau iš lovos ir nutempiau savo išvargusį kūną į dušinę, jis man pavymui šūktelėjo, kad norėtų išsinuomoti kokį filmą, užsisakyti vakarienę ir pasėdėti namie. Aš kažką ironiškai burbtelėjau, neva jam neverta aukoti brangaus laiko, nes aš vis tiek grįšiu vėlai ir iš karto krisiu negyva, todėl bent vienas iš mūsų tegu pasidžiaugia gyvenimu ir smagiai praleidžia penktadienio vakarą. Dar norėjau jam pridurti, kad pykstu ant Mirandos, ant Podiumo, pati ant savęs, bet tik ne ant jo, ir kad mielai susirangyčiau ant lovos ir kiurksočiau ištisas penkiolika valandų.

– Žinoma, – jis nustebo, bet apsidžiaugė. – Aš tavęs palauksiu grįžtančios tavo namuose, o paskui nuspręsime, ką darysim. Paplepėsiu su Lili, kol tu grįši iš darbo.

– Puiku. Turėsi progos išgirsti apie Froiduką.

– Apie ką?

– Tiek to. Klausyk, man jau metas. Karalienė laukia nesulaukia kavos. Pasimatysime vakare, gerai?

Eduardas praleido mane į liftą tik po dviejų priedainių, kuriuos galėjau pasirinkti pati. Miranda guviai su kažkuo plepėjo telefonu ir aš padėjau kavą ant padėkliuko ant kairiojo jos stalo krašto. Likusią popietės dalį bariausi ir ginčijausi su visais New York Post redaktoriais ir asistentais, įrodinėdama geriau išmananti, kas dedasi jų laikraštyje, nei jie patys, ir reikalavau straipsnio apie naujai atsidariusį rytiečių restoraną kopijos.

– Panele, aš jau šimtą kartų jums sakiau, kad jokio straipsnio nespausdinom, ir pakartosiu dar kartą. Suprantu, kad ponia Pristli keistoka moteris ir kad dėl jos jūsų gyvenimas – gyvas pragaras, bet iš kur aš jums ištrauksiu straipsnį, kurio mes nespausdinom? Negi jūs manęs dar nesuprantat? – Šiuos žodžius man išporino redaktoriaus padėjėjas, kuris šiaip jau kuravo „Šeštąjį puslapį“, bet jam buvo skirta užduotis surasti man tą straipsnį, kad tik aš nuo jų atstočiau. Jis ilgai buvo kantrus ir mandagus, bet pagaliau ir jo labdaringoji kantrybė išseko. Emilija kitu telefonu kalbėjo su jų laikraščio laisvai samdoma žurnaliste, rašančia kulinarinėmis ir restoranų temomis. Aš prikalbinau Džeimsą paskambinti savo buvusiam draugeliui, kuris dirbo laikraščio reklamos skyriuje, ir pasidomėti, ar jis negalėtų mums kaip nors padėti. Jau buvo trečia valanda dienos, kai ji iš vakaro buvo davusi užduotį, ir aš pirmą kartą jos neatlikau tuojau pat.