Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Lauk! Tuojau pat! Arba pats išmesiu už durų! – paragino jis griežtai ir nė kiek neketindamas nusileisti.

Kūtvėla skėstelėjo rankomis ir sužvangino grandinėmis:

– Aš jau dingstu. Paskambink man, Lili. Vakar tu buvai nuostabi. – Jis mikliai nėrė pro miegamojo duris laukujų link, o Aleksas nusekė jam iš paskos. – Dieve, ji – tikras pasigardžiavimas, – išgirdau jo paskutinius žodžius, ir tada trinktelėjo buto durys. Bet Lili, rodos, šito neišgirdo. Ji išsiropštė iš lovos ir užsitempė marškinėlius.

– Lili, kas per vienas šitas tipas? Didesnio slunkiaus dar nesu regėjusi. Apie šlykštumą aš jau nekalbu.

Ji lėtai papurtė galvą ir, atrodė, iš visų jėgų bandė prisiminti, kada jis įsibrovė į jos gyvenimą.

– Šlykštus. Tu teisi, jis tikrai šlykštus. Neįsivaizduoju, kaip čia nutiko. Pamenu, vakar tu išėjai anksčiau, prieš tai kalbėjai su gana mielu kostiumuotu vaikinu, mes gėrėme Jaeger – štai ir viskas.

– Lili, įsivaizduok, kokia tu turėjai būti girta, kad ne tik sutiktum mylėtis su tokiu pabaisa, bet dar ir parsitemptum į namus! – Aš maniausi pasakiusi jau ir taip suprantamą dalyką, bet jai iš nuostabos iššoko akys.

– Manai, kad aš su juo mylėjausi? – paklausė ji tyliai, akivaizdžiai nesutikdama su tuo, kas ir taip buvo aišku.

Prisiminiau ką tik pasakytus Alekso žodžius: Lili iš tiesų gėrė daugiau nei normalus žmogus. Ir tas buvo aišku kaip dieną. Ji nuolat praleidinėjo paskaitas, buvo sykį suimta, o dabar į namus parsitempė mutantą, kokio dar pasaulis neregėjo. Dar aš prisiminiau žinutę telefono atsakiklyje tuoj po baigiamųjų egzaminų. Joje dėstytojas teigė, kad nors Lili kursinis darbas buvo be priekaištų, jis negalįs jai rašyti pelnyto „A“ įvertinimo, nes ji praleidusi daugybę paskaitų ir už darbus atsiskaičiusi gerokai pavėluotai. Nusprendžiau delikačiai jai tai priminti.

– Lili, brangute, man regis, čia kaltas ne vaikinas. Man atrodo, visas šias bėdas sukelia alkoholis.

Ji šukavosi plaukus, ir aš tik dabar pastebėjau, kad jau šešios valandos, o ji dar tik kėlėsi iš lovos. Ji nesipriešino, todėl aš tęsiau toliau.

– Kalbu ne dėl to, kad pati neturėčiau bėdų dėl gėrimo, – kalbėjau ramiai, norėdama tęsti mūsų pokalbį taikia gaida. – Aš tikrai nesu prieš gėrimą. Man tik neramu, kad pastaruoju metu tu pradėjai piktnaudžiauti alkoholiu, supranti? Ar su paskaitom viskas gerai?

Ji buvo beprasižiojanti man atsakyti, bet Aleksas kyštelėjo galvą pro duris ir mestelėjo man čirškiantį telefoną.

– Čia Ji, – tarė jis ir uždarė duris. Ak! Ta moteris turi neeilinių gabumų knisti kitam gyvenimą.

– Atleisk, – atsiprašiau Lili ir pažiūrėjusi į ekraną pamačiau užrašą MP MOBILUS. – Paprastai jai užtenka minutės kitos mane suniekinti ir sumalti į dulkes, tad mes dar prie pokalbio grįšime.

Lili padėjo į šalį šepetį ir laukė, kol atsiliepsiu.

– Miran… – vos neatsiliepiau, lyg būčiau darbe už savo stalo. – Čia Andrėja, – skubiai pasitaisiau ir laukiau tirados.

– An-drė-ja, ar žinai, kad aš tavęs šįvakar laukiu pusę septynių? – suriko ji į ragelį nė nepasisveikinusi ar prisistačiusi.

– Betgi jūs sakėte lygiai septintą. Man dar reikia…

– Aš tau jau anksčiau sakiau pusę septynių ir dabar kartoju: pusęęęę septyyyniųųųų! Supratai? – Trakšt. Padėjo ragelį. Pažvelgiau į savo laikrodį. 18:05. Dabar jau blogai.

– Ji reikalauja, kad būčiau vietoje po dvidešimt penkių minučių, – pareiškiau visiems garsiai.

Lili, atrodo, apsidžiaugė nutrauktu pokalbiu.

– Tada kimbam į darbą, gerai?

– Mes dar nebaigėme pokalbio, o jis gan svarbus. Ką tu man norėjai pasakyti? – Žodžiai atitiko situaciją, bet jai puikiausiai buvo aišku, kad mano mintys jau buvo už jūrų marių. Supratau, kad man nebeliko laiko dušui, nes per penkiolika minučių turėjau apsirengti iškilmingam pobūviui ir sėsti mašinon.

– Ende, aš visai rimtai – tau reikia paskubėti. Eik rengtis, pasikalbėsime vėliau.

Dar kartą man nebuvo kas daryti, kaip tik bėgti rengtis. Plakančia širdimi įsibraškinau į suknelę, perbraukiau šepečiu per plaukus ir dar spėjau permesti akimis keletą svečių nuotraukų ir pasikartoti jų pavardes, kurias man jau iš anksto buvo parūpinusi Emilija. Lili su didžiuliu malonumu ir susidomėjimu stebėjo mano ruošimąsi, bet aš jaučiau, kad giliai širdyje ji išgyveno dėl to pabaisos berno. Man buvo nesmagu, kad neužbaigėme reikalo iki galo. Aleksas kalbėjosi telefonu su savo jaunėliu broliu ir įtikinėjo jį, kad jis iš tiesų dar per jaunas eiti į kiną nuo devintos valandos vakaro ir kad mama visiškai teisi jo ten neišleisdama.

Aš jam pakštelėjau į skruostą, o jis man švilptelėjo ir dar pridūrė, kad šįvakar eis susitikti su draugais, ir jeigu aš norėsiu prisidėti, galėčiau po visko jam paskambinti. Aš nukaukšėjau į svetainę ir pamačiau Lili, rankose laikančią didžiulį juodą šilkinį šalį. Pažvelgiau į ją klausiamai.

– Apsisiausk šį iškilmingą vakarą, – pasiūlė ji ir išskleidė lyg paklodę. – Noriu, kad mano Endė atrodytų lygiai taip pat madingai kaip ir tie raudonsprandžiai iš Karolinos, nors ji šįvakar turės jiems patarnauti. Man jį buvo nupirkusi senelė Eriko vestuvėms. Nežinau, ar jis madingas, ar bjaurus, bet jis skirtas iškilmingai progai ir siūtas Chanel, todėl manau, kad tiks.

Aš ją apkabinau.

– Prižadėk man: jeigu Miranda pasakys, kad netinka, tu sudeginsi šitą suknelę, o mane palaidosit su Brown sportinėm kelnėm. Prižadi?

Ji čiupo man iš rankos blakstienų tušo šepetėlį ir ėmė mane dažyti.

– Atrodai pribloškiančiai, Ende, tikrai. Niekada nesitikėjau išvysti tave su Oskaro suknele ir traukiančią į Mirandos balių, bet tu ten labai tiksi. O dabar bėk.

Ji padavė man žvilgantį Juditos rankinuką žvilgančia rankena ir atidariusi duris į koridorių išlydėjo mane.

– Smagaus vakaro!

Prie namo jau laukė mašina, o Džonas, kuris pastaruoju metu taip nusidabino, kad panėšėjo į iškrypėlį puošeivą, švilptelėjo man pavymui, kai vairuotojas atidarė dureles.

– Parodyk jiems, ko esi verta, pupa! – šūktelėjo ir pamerkė akį. – Iki pasimatymo. – Jis nė nenumanė, kur aš važiuoju, bet buvo malonu išgirsti, kad laukia manęs sugrįžtančios. O gal ten bus ir visai neblogai, pamaniau ir patogiai įsitaisiau ant galinės kadilako sėdynės. Bet staiga mano suknelė prasiskyrė, ir po šlaunimis pajutau šaltą kaip ledas odinį apmušalą. Aš net gunktelėjau į priekį. O gal ten bus bjauriau nei pragare…

Vairuotojas iššoko iš mašinos ir nubėgo atidaryti man durelių, bet aš jau stovėjau ant šaligatvio. Aš jau sykį lankiausi Metropoliteno muziejuje. Mes su mama ir Džila kartą išsirengėme visos dienos ekskursijai po Niujorko įžymybes. Nepamenu, kokius eksponatus mes tądien apžiūrėjom, bet užtat gerai pamenu, kaip smarkiai man spaudė kojas nauji batai. O dar geriau prisimenu baltus nesibaigiančius laiptus, kuriais, atrodė, koptum ir koptum ištisą amžinybę.

Laiptai buvo lygiai tokie, kokie išliko mano atminty, tik vakaro sutemose jie atrodė kiek kitaip. Įpratus prie nykios trumpos žiemos dienos, man pasirodė keista, kad jau buvo pusė septynių, o dangus dar tik temo. Šįvakar laiptai atrodė tiesiog karališkai. Daug gražesni už ispaniškuosius ar Kolumbijos universiteto bibliotekos laiptus, netgi įspūdingesni už didinguosius Kapitolijaus laiptus Vašingtone. Aš spėjau užlipti gal tik dešimtąją jų dalį ir pradėjau nebekęsti. Kokiam beširdžiam sadistui šovė galvon versti moterį su penkiolikos centimetrų aukščio pakulne ir vakarine suknele kopti tokią pragarišką daugybę laiptų? Kadangi negalėjau išlieti susitvenkusio pykčio nei ant architekto, kuris juos suprojektavo, nei ant muziejaus vadovo, kuris tą architektą pasamdė, tai visą neapykantą nukreipiau prieš Mirandą, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai visados buvo kaltinama dėl visų mano gyvenimo nesėkmių.