Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Iki viršaus dar buvo likęs koks pusantro kilometro, todėl prisiminiau, kaip anksčiau, kai turėjau marias laiko, mindavau pedalus sporto salėje. Mūsų instruktorė, kaip kokia nacių vadeiva, sėdėdavo ant savo mažojo dviratuko ir komanduodavo: „Minam, minam, įkvėpt, iškvėpt! Minam, mergaitės, minam, lipam į kalniuką, lipam. Jau nebetoli. Visai nebetoli. Nelėtinam tempo. Dar truputį, lipam, lipam.“ Aš užsimerkiau ir pabandžiau įsivaizduoti, kad ne lipu, o minu dviratį, o man plaukuose švilpia vėjas ir aš kaip viesulas užlekiu ant instruktorės. Bet visgi aš kopiu ir kopiu. Padaryčiau viską, kad tik išnyktų tas baisus skausmas, sklindantis nuo mažojo pirštelio kulno link ir atgal. Dar dešimt laiptelių. Liko tik dešimt paskutiniųjų laiptelių. O, Dieve, iš kur ta drėgmė batelyje? Gal kraujas? Turėsiu stoti prieš Mirandą prakaituota suknele ir kruvina koja bate? Varge, o varge, ar dar toli tas galas? Štai! Pagaliau užlipau! Mano pergalė buvo ne ką mažesnė kaip pasaulio čempionato sprinterio, iškovojusio aukso medalį. Giliai įkvėpiau gaivaus oro ir kietai sugniaužiau kumštį, kad nečiupčiau cigaretės savo pergalei atšvęsti. Užtat dar kartą per lūpas brūkštelėjau blizgiu. Dabar jau turiu elgtis kaip dama.

Apsaugininkas atidarė man duris, žemai nusilenkė ir nusišypsojo. Jis tikriausiai palaikė mane viešnia.

– Labas. Jūs turbūt Andrėja? Ileina prašė pasodinti jus ana ten ir palaukti. Ji tuoj ateis. – Jis pasisuko į šalį ir kažką tyliai pasakė į mikrofoną ant rankovės, o pro ausinę išgirdęs atsakymą, linktelėjo. – Prašom čia, panele. Ji jau ateina.

Aš dairiausi po didžiulį prieškambarį, nes visai nenorėjau sėstis, o paskui taisyti susiglamžiusios suknelės. Be to, nežinia, kada dar turėsiu progos pasižvalgyti po Metropoliteno muziejų vienui viena. Bilietų kasos buvo tuščios, o apatinės salės skendėjo prietemoje, nors visur jautėsi didinga istorijos, kultūros ir meno dvasia. Spengianti tyla tiesiog rėžė ausį.

Bemaž penkiolika minučių vaikštinėjau po sales, stengdamasi nenueiti per toli nuo viską stebinčio slaptosios tarnybos agento. Staiga pamačiau, kaip per fojė manęs link ėjo jauna mergina paprasta ilga mėlyna suknele. Nustebau, kad žmogus, dirbantis tokį žavų darbą (ypač iškilmingų progų muziejuje koordinatorė), vilki tokius paprastus drabužius. Aš staiga pasijutau nejaukiai, lyg mergaitė iš provincijos miestelio, išsipusčiusi iškilmingam pobūviui didmiestyje. Nors, tiesą pasakius, taip ir buvo. Ileina savo ruožtu nė neketino persirengti kasdienių drabužių ir pasipuošti iškilmingai progai. Kaip vėliau sužinojau, ji niekada šito nedarydavo.

– O kam to reikia? – nusijuokė ji. – Čia atėję į mane nežiūri. – Jos rudi plaukai, tiesūs ir žvilgantys, buvo nukirpti senamadiškai, o rudi bateliai buvo tiesiog klaikiai nemadingi. Užtat žydros akys meiliai šypsojosi, ir aš iš karto pajutau šiai merginai simpatiją.

– Jūs turbūt Ileina, – užkalbinau ją, pasijutusi šios situacijos šeimininke, iš dalies atsakinga už šį vakarą. – Aš Andrėja, Mirandos padėjėja. Atėjau jums patalkinti.

Ji atrodė kažko suglumusi, ir aš pagalvojau, ką tokio baisaus galėjo jai pasakyti Miranda. Versijų buvo begalė, bet aš kažkodėl maniau, kad tai susiję su Ileinos išvaizda. Mane net šiurpas nukrėtė, kai pabandžiau įsivaizduoti, kaip Miranda galėjo suniekinti tokį mielą padarėlį, ir meldžiau Dievą, kad tik ji nepravirktų. Bet ji pakėlė į mane savo dideles mėlynas akis, palinko į priekį ir gan balsiai išpyškino:

– Tavo šefė – bjauriausia kalė pasauly.

Aš spoksojau į ją netekusi žado, paskui atsipeikėjau ir paklausiau:

– Taip manai? – Mes abi pratrūkom kvatotis. – Ką turėčiau tau padėti? Miranda po kelių sekundžių suuos, kad aš jau čia, tai turėčiau apsimesti ką nors dirbanti.

– Eime, parodysiu tau stalą. – Ir ji nusivedė mane į pritemdytą egiptietiškų eksponatų salę. – Pribloškiantis.

Mes perėjome koridorių ir įžengėme į nedidelę salę su per vidurį stovinčiu stačiakampiu stalu ir dvidešimt keturiom kėdėm. Mačiau, kad Robertas Izabelė pasidarbavo šauniai. Jis buvo žymiausias Niujorko pobūvių organizatorius: vienintelis sugebėdavo pagauti kliento nuotaiką ir išpildyti visus jo norus iki menkiausios smulkmenėlės. Jo pobūviai būdavo neperdėtai madingi, nepretenzingai iškilmingi, neįžūliai originalūs. Miranda primygtinai reikalavo, kad Robertas viską darytų pats. Aš turėjau progos pamatyti jo darbo rezultatą per Karolinos ir Kesidi dešimtmečio gimtadienį. Žinojau, kad jis Mirandos kolonijinio stiliaus svetainę galėjo paversti prabangiu senamiesčio restoranu (su gaivių gėrimų baru ir martinio taurėmis, atlenkiamomis minkštučiukėmis veliūro kėdėmis ir šokių aikštele su šildomomis grindimis balkone, išpuošta marokietišku stiliumi), bet prieš mano akis atsivėręs vaizdas buvo tiesiog nepakartojamas.

Viskas švytėjo akinamu baltumu. Lengvai balta, švelniai balta, ryškiai balta, miglotai balta ir sodriai balta. Puokštės švelniai baltų bijūnų, rodės, augo čia pat ant stalo, bet ne tiek aukštai, kad trukdytų matyti priešais sėdinčiojo veidą. Kaulo baltumo porcelianiniai indai (su nežymiu languotu rašteliu) buvo išdėlioti ant gurgždančios balto lino staltiesės, o balto ąžuolo kėdės aukštais atlošais buvo aptrauktos minkšta balta zomša (atsargiai, neištepkite!). Ant grindų specialiai šiai progai buvo patiestas baltas ištaigingas kilimas. Nuo paprastų baltų žvakių, įstatytų į kuklias balto porceliano žvakides, sklido švelni balzgana šviesa, užliejanti, bet neišryškinanti, baltų bijūnų žavesį ir užtvindanti patalpą jaukia ramia prietema. Kitokių spalvų galėjai įžvelgti tik didžiulėse, ant sienų aplink stalą iškabintose drobėse: ryškiai mėlyna, žalia ir auksinė sklido nuo egiptiečių gyvenimo atvaizdų. Baltas stalas buvo tikslingai parinktas kaip kontrastas neįkainojamoms meninėms vertybėms ant sienų.

Žvalgiausi aplink, grožėdamasi nuostabiu spalvų ir baltumo kontrastu (tas Robertas iš tiesų genijus!), ir mano akis užkliuvo už ryškiai raudonos žmogystos figūros. Kampe, po didžiuliu paveikslu, tiesi kaip smilga stovėjo Miranda, apsivilkusi raudoną karoliukais siuvinėtą Chanel suknelę, kurią išsinuomojo, pataisė ir išvalė specialiai šiam vakarui. Nors ir neverta priminti, kad ji atsiėjo nemenką sumelę (o ji siekė net kelias dešimtis tūkstančių dolerių), žvelgiant į Mirandą man net kvapą gniaužė. Ji pati buvo tikras meno šedevras: aukštai pakelta galva, kietai įtempti veido raumenys, neoklasikiniais kontrastais siuvinėta Chanel suknele. Nepasakyčiau, kad ji buvo graži. Akys per daug ryškios, per griežtai sušukuoti plaukai, rūškanas veidas, – bet ji atrodė nenusakomai pribloškianti. Kad ir kaip stengiausi nuduoti besižvalganti po salę, niekaip negalėjau atplėšti akių nuo jos.

Kaip visada, mano mintis nutraukė jos balsas.

– An-drė-ja, tikiuosi, prisimeni visų šį vakarą dalyvausiančių svečių veidus ir pavardes? Spėju, kad užteko laiko svečių nuotraukoms išstudijuoti. Tikiuosi, šįvakar, pasitikdama svečius, nesupainiosi jų pavardžių ir man neteks dėl to raudonuoti, – pareiškė ji, žvelgdama į niekur, ir tik mano vardas leido suprasti, kad ši pastaba skirta man.

– Taip, viską išmokau, – atsakiau jai ir vos susilaikiau nepasaliutavusi, bet vis dar niekaip negalėjau atplėšti nuo jos akių. – Dar kelias minutes pasikartosiu, kad tikrai nesuklysčiau. – Ji pažiūrėjo į mane, lyg sakytų: pasikartok, nes dar imsi ir suklysi, besmegene . Pagaliau aš atplėšiau nuo jos akis ir išėjau iš salės. Ileina nusekė man iš paskos.