Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Kuo viskas baigėsi? Aš jau bijau ir klausti.

– Kuo viskas baigėsi? Geriau klausk, kaip turėjo viskas baigtis. Skambinau visoms privačioms užsakomųjų lėktuvų kompanijoms Floridoje, bet, kaip tu įsivaizduoji, niekas šeštadienio vakarą nekėlė ragelio. Pasiunčiau žinutes keliems lėktuvų pilotams, skambinau į vietos avialinijas, prašiau, gal jie galėtų man ką nors parekomenduoti. Prisikasiau netgi iki Majamio tarptautinio oro uosto viršininko, sakau, man reikia per pusvalandį gauti lėktuvą dviem žmonėms. Žinai, ką jis man atsakė?

– Ką?

– Ogi nusijuokė. Isteriškai. Apkaltino bendradarbiavimu su teroristais, narkotikų kontrabandininkais, kuo tik nori. Sako, greičiau mane trenks perkūnas dvidešimt kartų iš eilės, nei man pavyks gauti lėktuvą su pilotu, nesvarbu, kad ir kiek mokėčiau. O jeigu sumanyčiau dar kartą jam skambinti, tai jis perduos mane FTB. Ar gali patikėti? – Dabar ji jau šaukė visu balsu. – Ar gali patikėti?! Perduos FTB!

– Spėju, kad Mirandai šitas nepatiko, ar ne?

– Kur tau patiks! Gal dvidešimt minučių man dėstė negalinti įsivaizduoti, kad neįmanoma užsakyti lėktuvo. Aš jai aiškinau, kad esmė ne laisvų lėktuvų trūkumas, paprasčiausiai niekas vidury nakties jų neužsakinėja.

– Tai kas tada? – Nujaučiau, kad geruoju šitas nesibaigė.

– Apie pusę antros nakties ji pagaliau susitaikė su mintimi, kad šiąnakt namo negrįš – tarsi mirtinai reikėtų. Mergaitės buvo pas savo tėvą, visą sekmadienį joms buvo pasamdyta auklė. Ji privertė mane nupirkti bilietą pirmam skrydžiui iš ryto.

Nieko nesupratau. Jeigu ankstesnis reisas buvo atidėtas, vadinasi, oro linijos turėjo parskraidinti juos artimiausiu reisu kitą rytą. Juolab turint omeny jos visų privilegijų auksinę-platininę-deimantinę-VIP kortelę ir dangišką pirmos klasės bilietų kainą. Aš taip ir pasakiau.

– Taigi, „Kontinentalis“ buvo nukėlęs jų reisą 18.50, bet Miranda iš kažkur išgirdo, kad kažkam pavyko gauti vietas „Delta“ reisu 6.35. Pasiuto kaip ragana, išvadino mane nekompetentinga netikša, neva kokia aš padėjėja, jeigu nesugebu suorganizuoti privataus lėktuvo! – Ji šnirpštelėjo ir kažko gurkštelėjo, turbūt kavos.

– Dieve mano, jaučiu, ką tu padarei. Tik nesakyk, kad iš tiesų taip padarei.

– Ot ir padariau!

– Negali būti! Nejuokauk. Per penkiolika minučių?

– Tikrai taip! O kas man liko? Jinai mane tiesiog prakeikė. Bent jau įrodžiau, kad kažką sugebu. Baisaus čia daikto dar keletas tūkstančių vėjais! Kai baigėme kalbėtis, ji beveik buvo laiminga . Ko dar jai iš manęs reikia?

Dabar jau mudvi abi kvatojom. Emilija man nepasakė, bet aš ir taip žinojau, kad ji nupirko du naujus verslo klasės bilietus „Delta“ oro linijomis, kad tik Miranda užsičiauptų ir baigtųsi tie nesiliaujantys užgauliojimai ir įžeidinėjimai.

Aš vos neuždusau iš juoko.

– Pala pala. O kol suradai mašiną, kad nuvežtų juos į Delano oro uostą…

– …buvo jau beveik trečia nakties, o nuo vienuoliktos vakaro ji man buvo skambinusi net dvidešimt du kartus. Vairuotojas laukė, kol jie abu nusiprausė po dušu, persirengė, ir nuvežė į oro uostą neva ankstesniam reisui.

– Pala! Sustok! – riktelėjau sužavėta šitų nepakartojamų įvykių grandinės. – Juk šitaip nebuvo.

Emilija liovėsi kvatojusis ir bandė nuduoti surimtėjusią.

– Sakai, ne? Manai, kad čia jau viskas? Aš tau dar nepapasakojau paties geriausio.

– Greičiau, greičiau klok! – Aš taip džiaugiausi, kad pagaliau mudvi su Emilija radom iš ko pasijuokti abi vienu metu. Smagu buvo jausti taip pat nusiteikusį šalininką bendroje kovoje prieš nenugalimą represorių. Tada aš suvokiau, kokie malonūs man būtų buvę tie metai, jeigu mudvi su Emilija būtume buvę nuoširdžios ir ištikimos draugės, jeigu būtume viena kitą gynusios, užstojusios ir palaikiusios bendroje kovoje su Miranda. Tikriausiai nebūtų buvę taip nepakeliamai sunku nei jai, nei man. Tačiau mūsų nuomonės dažniausiai išsiskirdavo.

– Paties geriausio? – Ji tylėjo, norėdama dar bent keliom sekundėm pratempti mudviejų džiaugsmą. – Aišku, ji šito nesužinojo, bet tau pasakysiu, kad nors „Deltos“ lėktuvas pakilo daug anksčiau, nusileido aštuoniomis minutėmis vėliau už „Kontinentalio“!

– Baik! – Vos neužspringau išgirdusi tokią malonią pabaigą. – Nejuokauk, kalbėk rimtai!

Kai abi padėjome ragelį, pamačiau, kad praplepėjom visą valandą – kaip dvi senos geros draugės. Žinoma, pirmadienį mūsų santykiai vėl buvo vos ne priešiški, bet po šio savaitgalio mano jausmai Emilijai pasidarė daug šiltesni. Žinoma, iki šios akimirkos. Aš tikrai nenorėjau klausytis kokio nors kvailo ar erzinančio nurodymo.

– Iš tiesų tavo balsas baisus. Ar susirgai? – Labai norėjau, kad mano balse nuskambėtų nors menkutė užuojautos gaidelė, bet išėjo atvirkščiai. Klausimas buvo agresyvus ir su priekaištu.

– Taip, – švokštelėjo ji ir pradėjo gargždžiai kosėti. – Labai sergu.

Niekada netikėdavau, kai kas nors pasisakydavo sunkiai sergąs: Podiume galima dirbti ir su oficialia mirtį nešančios ligos diagnoze. Taigi kai Emilija baigė kosėti ir dar kartą patvirtino sunkiai serganti, man nė netoptelėjo mintis, kad pirmadienį ji galėtų neateiti į darbą. Be to, spalio aštuonioliktą ji turi skristi į Paryžių ir susitikti ten su Miranda, o iki kelionės buvo likusi savaitė su trupučiu. Aš pati jau kelis kartus buvau sirgusi angina, bronchitu, baisiai apsinuodijusi maistu, mane nuolat kankino sausas rūkančiojo kosulys, bet dar nebuvau praleidusi nė vienos dienos.

Aš slapčia nuėjau pas gydytoją, nes man beviltiškai reikėjo antibiotikų nuo anginos (įpuoliau į gydytojo kabinetą ir pareikalavau tuojau pat mane apžiūrėti, o Miranda su Emilija manė, kad aš išlėkiau į miestą pasidairyti ponui Tomlinsonui naujų mašinų). Net profilaktiniam gydymuisi nebūdavo laiko. Maršalas man buvo siūlęs keletą gydomųjų procedūrų, keli sveikatingumo centrai kvietė į nemokamus masažus vien dėl to, kad esu Mirandos padėjėja. O kur dar nesuskaičiuojama daugybė manikiūro, pedikiūro ir grožio procedūrų! Kur tau! Per visus metus aš neturėjau laiko nueiti net pas ginekologą ar dantistą.

– Gal galiu kuo padėti? – paklausiau lyg tarp kitko, nors pati sukau galvą, kodėl ji sumanė man pranešti serganti. Mudvi abi žinojom puikiai, kad tai visiškai nereikalingas trukdymas. Ar sirgtų, ar būtų sveika kaip ridikas, vis tiek ateitų pirmadienį į darbą.

Ji giliai kostelėjo ir aš išgirdau jos plaučiuose nemaloniai gargaliuojant.

– Taip. Ko gero. Negaliu patikėti, kad man šitaip atsitiko.

– Kas? Kas tau atsitiko?

– Negalėsiu važiuoti į Europą su Miranda. Man infekcinė mononukleozė.

– Kas?

– Ką girdėjai, tas. Negalėsiu važiuoti į Europą. Šiandien skambino gydytojas ir pasakė, kad kraujo tyrimai rodo, jog dar tris savaites negalėsiu kelti nė kojos iš namų.

Tris savaites?! Gal ji juokauja? Nėra čia kada sirgti. Pastaruosius porą mėnesių aš gyvenau vien ta mintimi, kad kuriam laikui Miranda su Emilija išnyks iš mano gyvenimo.

– Ji gi tave užmuš. Tu privalai važiuoti! Ar jinai jau žino?

Kitam laido gale tvyrojo grėsminga tyla.

– Taip, jau žino.

– Paskambinai ir pasakei?

– Taip. Paprašiau savo gydytojo, kad jai paskambintų, nes nemaniau, jog patikėtų mano pasakymu. Taigi jis pranešė, kad liga labai užkrečiama, galiu užkrėsti Mirandą ir visus kitus, todėl… – jos balsas nutrūko ir aš supratau, kad jai išties labai blogai.