Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

Ji dėbtelėjo į mane, duodama suprasti, kad turėčiau ją palaikyti, nes mudvi juk einam išvien.

– Taip, rytoj. Esu priremta prie sienos, nes jį redaguoti paskyrė manąjį Froiduką. Niekam nerūpi, kad jis rašo kandidatinę iš psichologijos, o ne iš rusų literatūros. Tiesiog neturi redaktorių, tai paskyrė jį. Nieku gyvu aš jam neparašysiu straipsnio laiku. Eina jis švilpt. – Ji dar kartą šliūkštelėjo sau į gerklę bespalvio skysčio, nurijo nė nepajutusi skonio ir susiraukė.

– Lili, kas atsitiko? Jau keli mėnesiai tu su juo draugauji. Bet paskutinį kartą, kiek girdėjau, buvai įklimpusi iki ausų, jis tau patiko. Žinoma, tai buvo iki to… to valkatos, kur parsitempei namo, bet…

Dar vienas įspėjantis žvilgsnis, tik šįkart grėsmingesnis. Jau kelis kartus bandžiau užvesti kalbą apie incidentą su tuo kūtvėla, bet taip ir neištaikydavau progos, kad mudvi būtume visiškai vienos ir paatvirautume, arba ji tuoj pat nukreipdavo kalbą kitur. Spėjau, kad jai buvo labai nesmagu; ji pati prisipažino, kad jis jai ne pora, bet nė už ką nesileisdavo į diskusijas apie atsiradusį polinkį į alkoholį. Jis, beje, dėl visko ir buvo kaltas.

– Taip, ko gero, tąvakar aš jį pasikviečiau į Au Bar susitikti su manim, – pradėjo ji, nežiūrėdama man į akis, bet visą dėmesį sutelkusi į nuotolinio valdymo pultelį, su kuriuo norėjo pakeisti Džefo Baklio kompaktinę plokštelę, nes ji pastaruoju metu mūsų bute sukosi nesustodama.

– Ir ką? Atvažiavo ir rado tave bendraujančią su kažkuo kitu? – Nenorėjau jos išgąsdinti savo nekantrumu ir kritinėmis pastabomis. Aiškiai mačiau, kad jos galvoje sukosi visokiausios mintys dėl bėdų universitete, dėl gėrimo ir akivaizdaus vaikinų dėmesio stokos. Labai troškau, kad ji man atvertų širdį. Ji niekada nieko nuo manęs neslėpdavo, nes juk nieko kito, be manęs, ir neturėjo, bet pastaruoju metu kažkaip vengė su manimi kalbėtis. Mane graužė sąžinė, kad priverčiau ją apie tai prabilti tik praėjus keturiems mėnesiams po šio įvykio.

– Ne visai taip, – tarė ji apmaudžiai. – Jis atvažiavo į barą iš kito miesto galo ir manęs ten nerado. Tada paskambino man į mobilųjį, bet atsiliepė Kenis ir pakalbėjo nelabai maloniai.

– Kenis?

– Nagi tas kūtvėla, kur parsitempiau namo dar vasaros pradžioje. Pameni? – priminė man sarkastiškai, bet šį kartą jau su šypsena.

– Aha. Spėju, Froidukui šitas nepatiko?

– Aišku, kad ne. Bet tiek to. Kas buvo, pražuvo, tiesa? – Ir ji nupėdino į virtuvę nešina tuščia taure. Pamačiau, kaip ji vėl įsipylė iš pusiau nugerto butelio degtinės. Šliūkštelėjo dar kelis lašus sodos vandens ir grįžo ant lovos.

Aš norėjau atsargiai paklausti, kodėl ji geria degtinę, kai rytoj jau turi būti parašytas straipsnis, bet suskambo lauko durų telefonas.

– Kas ten? – paklausiau Džono, nuspaudusi mygtuką.

– Pas panelę Sachs atėjo ponas Finemanas, – pranešė jis oficialiai, nes turbūt apačioje buvo pilna žmonių.

– Tikrai? Gerai, tegu ateina.

Lili pažiūrėjo į mane ir kilstelėjo antakius. Supratau, kad mums ir vėl nepavyks užbaigti šito pokalbio.

– Atrodai sutrikusi, – tarė neslėpdama kandumo. – Visai nesidžiaugi, kad vaikinas tau padarė staigmeną, ar ne?

– Džiaugiuosi, – atkirtau drąsiai, bet abi puikiai žinojom, kad aš meluoju. Pastarąsias kelias savaites mano santykiai su Aleksu buvo įtempti. Labai įtempti. Mudu perėjome visas buvimo kartu stadijas, ir mums visai neblogai sekėsi. Po ketverių draugystės metų jau gerai žinojome, ką kitas nori išgirsti ar ką turėtume vienas dėl kito padaryti. Jis kompensuodavo mano darbo suryjamą laiką savo angelišku atsidavimu mokyklai: savanoriškai mokydavo, konsultuodavo, patarinėdavo, talkindavo ir pritardavo bet kokiam kolegos pasiūlytam mokyklos renginiui. O mudu drauge leisdavom laiką taip įspūdingai, lyg būtume vedę jau trisdešimt metų. Mes be žodžių supratom, kad turime ištverti tuos mano tarnystės metus, bet aš niekaip neįsivaizdavau, kaip pakryps mūsų draugystė jiems pasibaigus.

Bet tiek to. Gyvenime aš turėjau du artimus žmones – pirmiausia Džilą (kuri anąvakar man paskambino ir pasiskundė savo bėdomis) ir Lili, kuri ką tik davė suprasti, kad mudu su Aleksu pastaruoju metu tik atrodom laimingi. Turiu prisipažinti, kad Lili, nors ir apsvaigusi nuo alkoholio, pakankamai tiksliai atspėjo, kad aš visai neapsidžiaugiau sulaukusi Alekso. Bijojau jam pasakyti, kad turėsiu važiuoti į Europą, bijojau kilsiančio vaido, kurį norėjau atidėti dar kelioms dienoms. O geriausiai būtų pasakyti, kai jau būsiu išvykusi. Bet laimė nuo manęs nusisuko, nes jis jau beldėsi į duris.

– Labas! – pasisveikinau perdėtai entuziastingai, atlapojusi duris ir puolusi jam ant kaklo. – Tai bent maloni staigmena!

– Ar nesupyksi, kad užbėgau aplankyti? Netoli tavo namų buvau susitikęs su Maksu bokalo alaus, tai nusprendžiau užeiti į svečius.

– Aišku, kad nepykstu, kvaileli! Esu sužavėta! Užeik, užeik. – Jaučiau, kad elgiuosi kaip maniakė, ir net eilinis psichologas būtų lengvai paliudijęs, kad toks perdėtas mano entuziazmas turėjo atsverti vidinę dvasinę tuštumą.

Jis pasiėmė alaus ir, pakštelėjęs Lili į skruostą, įsitaisė ant oranžinio krėslo, kurį mano tėvai buvo išsaugoję nuo aštuntojo dešimtmečio, tikėdamiesi kada nors garbingai padovanoti vienai iš savo atžalų. – Na, tai kas pas jus naujo? – paklausė jis ir parodė žvilgsniu į garso aparatūrą, iš kurios skambėjo moderni, širdį gniaužianti „Aleliuja“ versija.

Lili truktelėjo pečiais.

– Tempiam gumą. O kas dar?

– O aš turiu tau naujienų, – tariau linksmai, norėdama įtikinti ir save, ir Aleksą, kad bent jau šįkart įvyko kažkas malonaus. Jis taip didžiavosi savo išankstiniais planais mūsų koledžo baigimo metinių proga – o aš jį dar taip primygtinai raginau imtis šio darbo, – kad dabar atrodė neįtikėtinai žiauru mažiau nei prieš pusantros savaitės pasakyti, jog visi mūsų planai žlunga. Mes visą vakarą aptarinėjome, ką norėtume pasikviesti sekmadienio pietums, ir netgi tiksliai žinojome, su kuo sėdėsime per šeštadienio varžybas tarp Brauno ir Dartmonto komandų.

Jiedu abu gana atsargiai sužiuro į mane ir pagaliau Aleksas išdrįso paklausti:

– Na ir kokių gi?

– Man paskambino ir pranešė, kad turėsiu savaitei važiuoti į Paryžių! – pasakiau taip gyvai, lyg būčiau jaunavedžių porai pranešusi, kad jie laukiasi dvynių.

– Kur tu turėsi važiuoti? – perklausė Lili sutrikusi, bet nė kiek nesusidomėjusi.

– O ko tau ten? – lygiai tuo pačiu metu paklausė ir Aleksas su tokia mina, lyg būčiau prisipažinusi, kad mane ištyrė ir aptiko sifilio užkratą.

– Emilija susirgo mononukleoze, ir Miranda nori, kad ją į kolekcijų pristatymus lydėčiau aš. Argi nenuostabu? – paaiškinau su linksma šypsena veide. Šitai mane vargino. Aš pati bijojau šitos kelionės, bet dešimt kartų buvo baisiau ir sunkiau jį įtikinti, kad man tai neeilinė proga.

– Nieko nesuprantu. Juk ji keliauja po pasaulį ir į visokius pristatymus po kelis šimtus kartų per metus, tiesa? – paklausė jis. Aš linktelėjau. – Ko dabar staiga prireikė, kad tu ją lydėtum?

Lili jau buvo išjungusi muziką ir dabar įdėmiai vartė senus The New Yorker numerius, kuriuos kolekcionavau visus pastaruosius penkerius metus.

– Ji Paryžiuje per pavasario kolekcijų pristatymus rengia didžiulį pobūvį ir nori, kad jame dalyvautų bent viena asistentė iš Amerikos. Pirmiausia ji važiuoja į Milaną, o paskui mudvi susitiksim Paryžiuje. Aš jai padėsiu rengti pobūvį.