Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Panele Andrėja, ponia Pristli tuojau pat norėtų jus matyti savo numeryje. Bijau, kad įsikurti teks vėliau. – Jo veide šmėstelėjo atsiprašymas, ir kurį laiką man jo buvo gaila labiau nei savęs. Aišku kaip dieną, kad jam šitas pavedimas labai nemalonus.

– Sušikta pradžia, – murmtelėjau po nosimi ir tik tada pamačiau, kaip nuliūdo ponas Reno. Išsiviepiau į pergalingą šypseną ir guviai tariau: – Prašau man atleisti, kelionė buvo labai ilga. Ar kas nors galėtų man parodyti, kur apsistojo Miranda?

– Tuoj pat, panele. Ji dabar savo numeryje ir, kaip supratau, labai nekantriai laukia jūsų. – Pažvelgusi į poną Reno pastebėjau, kaip jis kilstelėjo antakius, ir nors telefonu jis būdavo pabrėžtinai nuolankus, aš apsigalvojau. Nors jis profesionaliai slėpė savo jausmus ir nieko nekalbėjo, spėjau, kad nekentė Mirandos lygiai taip kaip ir aš. Neturėjau jokių konkrečių įrodymų, bet joks normalus žmogus tiesiog negalėjo jos pakęsti.

Lifto durys atsidarė, ir ponas Reno šyptelėjęs parodė man eiti į vidų. Jis kažką pasakė prancūziškai liftininkui, kuris turėjo užkelti mane į viršų. Reno palinkėjo man sėkmės, ir liftininkas nuvedė mane prie Mirandos numerio durų. Jis tyliai pabeldė ir mikliai dingo iš akiračio, palikęs mane vieną akistatai su Miranda.

Abejojau, ar Miranda pati atidarys man duris, nes tai buvo praktiškai neįmanoma. Vienuolika mėnesių aš pati atsirakindavau ir užrakindavau jos buto duris ir nė sykio nemačiau jos ką nors dirbant, išskyrus tokius įprastinius judesius kaip pakelti telefono ragelį, išsiimti iš spintos paltą ar įsipilti stiklinę vandens. Atrodė, kad kiekviena diena jai šabas, ji pati – paklusni ir pamaldi žydė, o aš – jos nuolanki tarnaitė.

Graži uniformuota kambarinė atidarė duris ir palydėjo mane į kambarį, o jos liūdnos drėgnos akys santūriai žvelgė į grindis.

– An-drė-ja! – išgirdau sodrų balsą, sklindantį iš man dar neregėto grožio ir prabangos svetainės gilumos. – An-drė-ja, šiam vakarui reikia išlyginti Chanel kostiumėlį, nes jis, kol skridau, baisiai susilamdė. Galima pamanyti, kad „Konkorde“ nemoka saugoti daiktų, nes mano drabužiai atrodo siaubingai. Dar paskambink Horacijui Manui ir sužinok, ar mergaitės tikrai nepavėlavo į mokyklą. Šitą turėsi daryti kasdien – aš ta Anabele nepasitikiu. Kiekvieną vakarą paskambink namo ir pasikalbėk atskirai su Kesidi ir Karolina, užsirašyk jų namų užduotis bei kada ir kokie joms bus kontroliniai. Prašau pateikti man ataskaitą raštu kiekvieną rytą prieš pusryčius. Ir dar – tuojau pat sujunk mane su senatoriumi Šumeriu. Labai skubiai. Ir paskutinis dalykas – susisiek su tuo idiotu Reno ir pasakyk, kad man reikia kompetentingo personalo paslaugų. Jeigu jis to padaryti negali, tai gal man patarnautų pats viešbučio šeimininkas. Šita puskvailė kambarinė, kurią jis man atsiuntė, yra visiška besmegenė.

Mano akys nukrypo į vargšę merginą, kuri baugščiai mindžikavo koridoriuje. Ji atrodė tokia išsigandusi, kaip į kampą užspęstas žiurkėnas, ir iš visų jėgų tvardėsi, kad nepravirktų. Supratau, kad ji moka angliškai, todėl pasiunčiau jai patį šilčiausią ir gailestingiausią žvilgsnį, bet ji tik dar labiau ėmė drebėti. Aš apsidairiau po kambarį, stengdamasi įsiminti viską, ką man išpyškino Miranda.

– Bus padaryta, – šūktelėjau ta kryptimi, iš kur sklido jos balsas – pro didžiulį rojalį ir septyniolika skirtingų gėlių puokščių, išdėliotų po visą namo dydžio viešbučio numerį. – Viską atliksiu, ko prašėte, ir tuoj pat grįšiu. – Tyliai iškoneveikiau save už tai, kad paminėjau žodelį „prašėte“, ir dar kartą nužvelgiau įspūdingą kambarį. Be abejonės, tai buvo pats prašmatniausias ir prabangiausias kambarys, kokį tik esu regėjusi. Ant langų – brokato užuolaidos, stora kreminės spalvos kiliminė danga, stora austo damasto antklodė ant didžiulės dvigulės lovos, ant raudonmedžio staliukų ir lentynėlių puikavosi dailios auksu pieštos figūros. Ir tik plokščiaekranis televizorius bei moderni garso aparatūra išdavė, kad ši patalpa nebuvo sukurta senųjų garsiųjų praėjusio amžiaus dizainerių ir baldžių.

Aš išspūdinau pro žliumbiančią kambarinę tiesiai į koridorių. Prieš mane išdygo persigandęs liftininkas.

– Ar negalėtumėte parodyti, kur mano kambarys? – paklausiau kaip galėdama švelniau, nes aiškiai mačiau, kad jis tikėjosi, jog ir aš jį imsiu užgaulioti, todėl mandagiai puolė man patarnauti.

– Prašom čia, panele. Tikiuosi, jums patiks.

Už kelių metrų tame pačiame koridoriuje buvo kitos durys, tik be jokio užrašo. Už jų buvo mažas dviejų kambarių numeris, tiksli Mirandos apartamentų kopija, tik su mažesne svetaine ir didžiule viengule lova. Čia buvo didžiulis raudonmedžio stalas, nukrautas šiuolaikinio daugiakanalio ryšio telefono aparatais, grakščiu plokščiaekraniu kompiuteriu, lazeriniu spausdintuvu, skeneriu ir fakso aparatu. Visa tai stovėjo toje vietoje, kur Mirandos numeryje buvo didysis rojalis. Turtingas ir prabanga dvelkiantis kambarių dekoras buvo visiškai toks pat kaip Mirandos.

– Panele, pro šias duris pateksite į privatų koridorių, kuris jungia jūsų ir ponios Pristli numerius, – paaiškino jis ir jau buvo beatidarąs tas duris.

– Nereikia! Supratau. Galite nerodyti. Man pakanka žinoti, kad toks koridorius yra, – žvilgtelėjau į jo dailiai graviruotą kortelę, prisegtą ant nepriekaištingai išlygintos uniformos atlapo. – Ačiū, Stefanai, – padėkojau ir ėmiau raustis rankinėje smulkių monetų arbatpinigiams, bet staiga prisiminiau, kad nespėjau išsikeisti dolerių į eurus. – Atleiskite, turiu tik dolerių, ar bus gerai?

Jo veidas plykstelėjo raudoniu, ir jis pradėjo nuolankiai atsiprašinėti:

– Maldauju, panele, nesukite dėl šito sau galvos. Ponia Pristli prieš išvykdama šiais reikalais pasirūpina. Kadangi jums vis tiek reikės pinigų mūsų valiuta, tai leiskite jums parodyti štai ką. – Jis nuėjo prie didžiulio rašomojo stalo, atidarė viršutinį stalčių ir išėmęs voką su prancūziškojo Podiumo logo ženklais padavė man. Jame buvo pluoštas eurų kupiūrų, maždaug 4 000 Amerikos dolerių vertės. Prie jų buvo pridėtas raštelis, pasirašytas Brigitos Jardin, vyriausiosios žurnalo redaktorės, kuri vilko atsakomybės už šios kelionės ir Mirandos pobūvio organizavimo naštą.

Andrėja, širdele, džiaugiuosi, kad atvykai pas mus! Prašau priimti eurus ir sėkmingai juos leisti Paryžiuje. Kalbėjau su ponu Reno, ir jis pažadėjo būti Mirandos paslaugoms visas dvidešimt keturias valandas per parą. Toliau rasi visus jo darbo, namų ir asmeninių telefonų numerius. Taip pat surašiau telefonų numerius mūsų viešbučio virėjo, fitneso trenerio, transporto skyriaus direktoriaus ir, žinoma, viešbučio šeimininko. Jie visi puikiai žino, ko reikia Mirandai jos viešnagių per kolekcijų pristatymus metu, todėl neturėtų kilti jokių nesklandumų. Žinoma, mane visados gali rasti darbe arba, jei prireiks, mobiliuoju telefonu, skambinti į namus, į pranešimų gaviklį ar faksuoti. Jeigu nepasimatysime iki didžiojo šeštadienio pokylio, linkiu tau sėkmės.

Su meile,

Brigita

Ant dailiai sulankstyto firminio Podiumo popieriaus lapo, pakišto po krūvele pinigų, buvo ilgas, gal kokių šimto telefonų numerių, sąrašas. Čia galėjai rasti visus viešnagės Paryžiuje prireiksiančių paslaugų numerius nuo moderniausių floristų iki skubaus iškvietimo chirurgo. Visi šie numeriai buvo atspausdinti paskutiniame smulkaus Mirandos kelionių grafiko puslapyje remiantis informacija, kurią man buvo atnaujinusi ir iš anksto faksu atsiuntusi pati Brigita. Taigi kol kas nebuvo jokios baimės, kad pasaulinio karo grėsmė sukliudys Mirandai Pristli ramiai peržiūrėti pavasario madų kolekcijas – be įtampos, stresų ir jokio nervinimosi.