Лорен Вайсбергер - Ir velnias dėvi Pradą

– Labai jums ačiū, Stefanai. Jūs man smarkiai pagelbėjot, – ištraukiau iš krūvelės keletą banknotų, bet jis mandagiai nudavė šio mano veiksmo nepastebėjęs ir tyliai pasišalino į koridorių. Man buvo džiugu regėti, kad jis išėjo daug linksmesnis, nei buvo prieš kelias minutes.

Kažkokiu stebuklingu būdu man pavyko greitai surasti žmones, kurių ji pageidavo, ir aš nusprendžiau kelioms minutėms priglausti galvą prie šilko siūlais siuvinėtos pagalvės, bet vos tik užmerkiau akis, suskambo telefonas.

– An-drė-ja, tuojau pat ateik į mano kambarį, – burbtelėjo ji ir nutrenkė ragelį.

– Taip, žinoma, Miranda. Ačiū, kad taip maloniai pakvietėte. Mielai atskubėsiu, – tariau į tuščią erdvę. Vargais negalais atplėšiau nuo lovos kelionės iškankintą kūną ir eidama slaptu koridoriumi, jungiančiu mano numerį su josios, stengiausi neužkabinti pakulnės į storą kilimą. Kai pasibeldžiau, duris vėl atidarė kambarinė.

– An-drė-ja, ką tik skambino viena iš Brigitos padėjėjų ir klausė, kokio ilgio bus mano kalba per šios dienos priešpiečius, – griežtai paklausė ji, tingiai versdama Women’s Wear Daily laikraščio puslapius, kurį jai kažkas iš biuro – turbūt Elison, nes tik ji iš savo drastiškos patirties galėjo žinoti tokias subtilybes, – buvo atsiuntęs skubiuoju paštu. Du patrauklūs vaikinukai sukiojosi prie jos. Vienas šukavo plaukus, kitas darė makiažą. Ant mažo antikinio staliuko šalia jos stovėjo lėkštė su sūriais.

Kalba? Kokia kalba? Vienintelis renginys šiandienos tvarkaraštyje, be numatytų kolekcijų pristatymų, buvo kažkokie iškilmingi pietūs ir apdovanojimų teikimo ceremonija, iš kurios, kaip įprasta, Miranda demonstratyviai spruks vos prabėgus penkiolikai minučių, nes jai pasidarys nuobodu.

– Atleiskite, ar jūs pasakėte, kalba?

– Taip. – Ji ramiai užvertė laikraštį, sulenkė perpus ir piktai švystelėjo ant grindų, vos neužkliudydama vyruko, klūpojusio priešais ją. – Kodėl, po velnių, man niekas nepranešė, kad šiandieną per pietus gausiu kažkokį suknistą apdovanojimą? – sušvokštė ji, o veidas persikreipė tokia neapykanta, kokios dar nebuvau regėjusi. Nepasitenkinimas? Žinoma. Kažkas neįtiko? Kaip visada. Suirzusi, nepatenkinta, apskritai nelaiminga? Žinoma, kaip ir kiekvieną mielą dieną. Bet dar niekada nebuvau mačiusi tokios įsiutusios.

– Miranda, jūsų dalyvavimą šios dienos ceremonijoje suorganizavo Brigitos biuras, o man niekas nė…

– Liaukis pliurpus! Tuojau pat užsičiaupk! Tu mane visados apipili pasiteisinimais. Tu esi mano padėjėja, ir aš tave paskyriau derinti visus viešnagės Paryžiuje reikalus, todėl tu turėtum man iš anksto pranešti apie tokius renginius, – beveik šaukė ji. Vizažistas mandagiai atsiklausė, ar mudvi nenorėtume pasilikti vienos, bet Miranda nė neatkreipė į jį dėmesio. – Dabar jau vidudienis, iš čia turėsiu išeiti po keturiasdešimt penkių minučių. Prašau man paruošti trumpą, glaustą ir suprantamą kalbą, atspausdinti ant lapo ir atnešti man į kambarį. Jeigu šito nepadarysi, gali drožti namo. Visam laikui . Viskas.

Dar niekada taip greitai neskuodžiau su aukštakulniais, kaip tąkart. Vos įlėkusi į kambarį čiupau telefoną ir drebančiomis rankomis šiaip taip surinkau Brigitos darbo telefono numerį. Atsiliepė jos padėjėja.

– Man reikia Brigitos! – suspiegiau į ragelį. – Kur ji? Kur ji yra? Man reikia su ja pasikalbėti. Tuojau pat!

Kurį laiką mergina netekusi žado tylėjo.

– Andrėja, ar čia tu?

– Taip, aš. Man skubiai reikia Brigitos. Kur ji, po galais, dingo?

– Ji kolekcijos pristatyme, bet nesijaudink, ji pasiėmė mobilųjį telefoną. Ar tu skambini iš viešbučio? Paprašysiu, kad tuojau tau paskambintų.

Po kelių sekundžių suskambo viešbučio telefonas, bet man pasirodė, kad prabėgo ištisa savaitė.

– Andrėja, – pradėjo ji švelniu prancūzišku akcentu. – Kas atsitiko, brangioji? Monika sakė, kad tu lyg pamišusi.

– Pamišusi? Kur čia nebūsi pamišusi! Brigita, kaip tu man šitaip galėjai padaryti? Jūsų biuras suorganizavo tuos prakeiktus iškilmingus pietus ir niekam nė nešovė galvon man paskambinti ir pasakyti, kad ji ne tik gaus kažkokį apdovanojimą, bet dar ir turės sakyti kalbą!

– Andrėja, nusiramink. Mes tikrai sakėm…

– O tą kalbą turiu parašyti aš! Ar mane girdi? Man duotos keturiasdešimt penkios suknistos minutės parašyti padėkos kalbą už apdovanojimą, apie kurį aš ničnieko nežinau, ir dar prancūzų kalba, kurios aš nemoku. Kitaip man galas! Ką patarsi man daryti?

– Gerai jau, gerai. Nusiramink. Aš tau padėsiu. Visų pirma ceremonija vyksta čia, Ritz viešbutyje, viename iš salonų.

– Kur? Kokių salonų? – Aš dar neturėjau progos geriau susipažinti su viešbučiu, bet buvau beveik tikra, kad čia nėra jokių salonų.

– Prancūziškai tai reiškia – kaip ten jūs vadinat? – konferencijų salė. Taigi jai teks tik nusileisti žemyn liftu. Ją organizuoja Prancūzijos mados verslo taryba. Tai tokia organizacija Paryžiuje, kuri kasmet per kolekcijų pristatymus teikia apdovanojimus, nes tada suvažiuoja visos garsenybės. Podiumas gaus apdovanojimą už geriausius straipsnius mados tema. Nieko čia baisaus, kaip ten jūs sakot? Visiškas formalumas.

– Puiku, bent jau žinau, už ką bus įteiktas apdovanojimas. Ką turėčiau toje kalboje rašyti? Gal galėtum tu man padiktuoti angliškai, o aš paprašyčiau pono Reno man išversti, ką? Pradėk. Aš pasirengusi. – Mano balse vėl nuskambėjo pasitikėjimas, bet aš vis dar vos nulaikiau rašiklį. Dėl nuovargio, streso ir alkio man buvo sunku susikaupti ir išlaikyti atmerktas akis priešais tuščią Ritz firminį lapą, gulintį ant stalo.

– Andrėja, tau ir vėl pasisekė.

– Tikrai? Kol kas aš dar nesijaučiu laiminga, Brigita.

– Šis renginys visados vyksta anglų kalba. Jokio vertimo tau neprireiks. Vadinasi, gali rašyti, tiesa?

– Taip, taip, aš jau rašau, – burbtelėjau tyliai ir padėjau ragelį. Neturėjau laiko nė pagalvoti apie tai, kad čia mano pirma proga pademonstruoti Mirandai, jog aš sugebu kažką daugiau, nei tik lakstyti su latte kavos puodeliais.

Kai viską užsirašiusi sėdau prie kompiuterio ir pradėjau spausdinti šešiasdešimties žodžių per minutę greičiu – vienintelis naudingas dalykas, išmoktas aukštojoje mokykloje, – supratau, kad šitą kalbą Miranda skaitys ilgiausiai tris minutes. Užbaigiau darbą ir man dar buvo likusios kelios minutės gurkštelti Pellegrino ir praryti kelias šviežias braškes, kurias kažkas apdairiai paliko ant mano stalelio. Galėjo padėti ir kokį sūrainį, pagalvojau. Prisiminiau turinti savo lagaminuose, kurie buvo tvarkingai sukrauti kampe, Twix šokoladuką, bet nebebuvo laiko jo ieškoti. Jau prabėgo lygiai keturiasdešimt penkios minutės, kai gavau neatidėliotinos skubos užduotį. Metas pažiūrėti, ar išlaikiau egzaminą.

Jau kita, bet lygiai tokia pat išsigandusi ir suglumusi kambarinė atidarė man duris ir nuvedė į Mirandos kambarį. Aišku, turėjau stovėti ir laukti, bet odinės kelnės, kurių nebuvau nusimovusi nuo užvakar dienos, rodės, priaugo man prie šlaunų, o raištukinės basutės, kelionėje nekėlusios jokių rūpesčių, dabar lyg peiliais raižė man pirštus ir užkulnius. Nusprendžiau trumpam pritūpti ant išpampusio minkštasuolio, bet vos tik spėjau sulenkti kelius ir užpakaliu prisiliesti prie putlios pagalvėlės, kambario durys atsilapojo ir aš instinktyviai stryktelėjau ant kojų.

– Kur mano kalba? – paklausė ji automatiškai, o jai iš paskos skubėjo dar viena kambarinė, nešina vieninteliu auskaru, kurio Miranda nespėjo įsisegti. – Tu juk ją parašei, tiesa? – Ji vilkėjo savo klasikinį Chanel kostiumėlį apvaliu kaklu, apvestu kailiuku, ir segėjo didžiulį nukarusį masyvių perlų vėrinį.